Gira – vienas iš Lietuvos (baltų) nacionalinių gėrimų, taip pat laikoma rusų nacionaliniu gėrimu. Ji atsiradusi neatmenamais laikais Rytų Europoje ir čia ypač išplito nuo XVI amžiaus. Tai labai silpnas alkoholinis gėrimas, kuriame yra tik apie 0,7%–2,2% alkoholio. Giros gamybos pagrindas – rūgšties ir alkoholio fermentacija. Jos sudedamieji elementai yra kviečiai, rugiai, miežių miltai arba ruginės duonos, cukraus ir įvairių vaisių užpilas. Be įprastos giros, raugiamos ir obuolių, aviečių, pieno, miško uogų, gėlių lapelių ir daugelis kitų girų. Liaudies medicinoje gira naudojama kaip gydomoji priemonė nuo peršalimo, karščiavimo, vandenligės, įvairių virškinamojo trakto sutrikimų. Joje gausu vitamino B.

Gira senovėje

Rusioje gira pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta jau 989 m. Lietuvos karalių, kunigaikščių, didikų ir bajorų rūmuose ir dvaruose, klebonijose ir vienuolynuose, kareivinėse, miestelėnų, amatininkų ir pirklių namuose, valstiečių trobose ir smuklėse iki XX amžiaus kasdien kasdien būdavo vartojama net keliolika rūšių girų. Egzotiškiausios iš jų būdavo miško našlaičių, žemaitiška tekšių, Platelių reliktinių juodųjų trešnių ir pan.

Gira daryta namų sąlygomis, o nuo XIX a. ir pramoniniu būdu.

Lietuviška gira

Lietuviai gamindavo ir vartodavo daug giros rūšių. Yra surinkta per 100 originalių įvairiausių girų receptų, kurie siekia net XVI amžių. Tai įvairiausios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulų ir sulčių, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonų, pyragų ir net meduolių. Tarp jų yra raugintų, keptinių ir šustinių girų.

Buvo teigiama, kad giros privalo būti gana rūgštokos. Saldintos giros Lietuvoje buvo pradėtos gaminti sovietinės okupacijos metais pagal Maskvoje patvirtintas receptūras.

Šiuo metu beveik visos Lietuvoje parduodamos giros saldinamos dirbtiniais saldikliais, jos nėra fermentuojamos, be to jų gamyboje naudojamos ne natūralios medžiagos, įvairūs dažikliai, todėl šios giros netapatintinos savo kokybe ir savybėmis anksčiau daromai girai ir jos įvairioms rūšims, kadangi neturi natūralioms giroms būdingų savybių.

Giros nauda ir poveikis

Rusų okupacijos metais girą populiarino ir žymūs rusų medikai N. Pirogovas (1810-1881), N. Sklifosovskis (1836-1904), I. Pavlovas (1847-1936). Garsiojoje N. Sklifosovskio klinikoje Maskvoje gira buvo būtinas ligonių gėrimas, nes ji saugodavo kepenis nuo cirozės, o skrandžio žarnyno traktą nuo gastritų, kolitų ir opaligės.

Carinės Rusijos ligoninėse ir lazaretuose girą gerti duodavo be išimties visiems ligoniams. Sovietmečiu gira jau buvo įtraukta į visų gydyklų, sanatorijų, poilsio namų ir netgi pionierių lagerių valgiaraščius.

Lietuvoje sovietmečiu gira buvo pardavinėjama tiesiai iš cisternų, kurios stovėdavo kiekviename miestelyje, didesnių miestų mikrorajonuose. Pasaldintą girą gamindavo ne tik alaus bravorai, bet ir duonos gamyklos, netgi pieninės (pasaldintą pasukų girą).

Klinikiniai tyrimai rodo, kad gira gerina apetitą ir virškinimą, aktyvina virškinimo liaukų veiklą, stimuliuoja skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, o svarbiausia – gira išplauna skrandžio žarnyno traktą, išvalydama organizmą nuo galutinių maisto apykaitos produktų, šlakų.

Medaus gira anksčiau būdavo vartojama anginos ir peršalimo ligų profilaktikai. Tiems, kas skųsdavosi širdies kraujagyslių, nervų, raumenų ligomis, būdavo rekomenduojama gerti razinų girą, nes jos ypač turtingos fiziologiškai aktyviu mikroelementu – kaliu. Kamuojant neurozės, nemigai, hipertonijai, patariama gerti mėtų girą.

Misos paruošimas ir gamyba

Svarbiausias dalykas gaminant girą – misos paruošimas. Tinkamai misai paruošti reikalinga gana sudėtinga technologija. Geriausios giros ilgokai rūgsta savaime (dėl atitinkamų savo sudėtyje esančių raugalų ar bakterijų).

Sovietinis vadinamasis “obščepitas” (visuomeninio aptarnavimo sektorius) naudojo pačią elementariausią giros gamybos technologiją – rauginimą mielių grybeliais. Toks procesas – gana greitas. Taip galima pagaminti didelius kiekius, ypač iš duonos, pasukų. Sovietiniais laikais tokia gira buvo labai populiari. Šiuo metu (pakepintos) juodos ruginės duonos saldi gira tėra gaminama tik pavienėse alaus daryklose.

Lietuvoje parduodama gira, išpilstyta buteliuose ar skardinėse, nėra pagaminta rauginimo būdu, be to ji yra prisodrinama angliarūgšte.

Giros rauginimui naudojamos kepimo mielės nėra tinkamos, nes nuo mielių rūšies priklauso ir pats rūgimo procesas ir jo metu susidarančios medžiagos bei B grupės vitaminai.

Giros poveikis organizmui

Giros gydomosios savybės buvo žinomos jau gilioje senovėje. Gira buvo malšinamas troškulys, ji naudota gydymo tikslais, suteikdavo žvalumo, ja buvo praplaudamos žaizdos, kurios dėl to greičiau gydavo. Geriant girą, greičiau suaugdavo lūžę kaulai, pagerėdavo inkstų veikla. Ilgus amžius lietuviams po pirties vienintelis gėrimas buvo tik gira, nes ji geriausiai atstatydavo skysčių disbalansą, numalšindavo troškulį, išvalydavo kepenis ir inkstus.

Siekiant, kad veido oda būtų glotnesnė, skaistesnė ir stangresnė (nebūtų raukšlių), anksčiau girą ne tik gerdavo, bet ir ja prausdavosi, darė vonias (pildavo girą į kubilą ir ten gerai “pasimurkdydavo”).

Views All Time
Views All Time
3310
Views Today
Views Today
1
0 0