Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?

puosnus stalas Straipsniai.lt

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime.

Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse).

Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose.

Straipsniai 1 reklama

Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių.

 Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo ir valgydavo nuo ant žolės patiestų baltų staltiesių. Prastuomenei medžioti buvo griežtai draudžiama net iki rankų nukirtimo.

C:UsersunknownAppDataLocalTempmsohtmlclip1 1clip image001 Straipsniai.lt

Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas, bet jokiu būdu ne kaimo muzikantai.

Tiesa, vėlesniais laikais jau nugyventų dvarų prasigėrę ponai retsykiais mėgdavo pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita kalba, kitokie papročiai.

Utriruotus, grubius, vulgarius dažnai net juoką keliančius kaimo bernų papročius šiandien galime regėti lietuviškų turčių rengiamuose „baliuose“. Teko stebėti, kaip grojant kameriniam ansambliui rimtą klasikinę muziką, „baliavojantys“ jos net negirdėjo, o jau pakaušę, perrėkdami smuikus, aiškinosi savo problemas.

Dar viena bėda, – firmos, rengiančios turčiams pokylius, neturi specialistų, kurie žinotų lietuviškų rūmų ir dvarų etiketą, galantišką elgesį prie stalo, tad siūlo tą, ką daugmaž savaip supranta, ką atsinešė iš savo kilmės vietų, – dažniausiai ką matė kolchoziniais laikais lėbaujančių kompartinių šulų orgijose.

Antra vertus, nėra kam ir šių dalykų paisyti, nes pralobėliams, dažniausiai „kultūros“ prisigraibiusiems iš rusų atvežtos tarybinės „kultūros“ bei kelionėse po svečias šalis, labiausiai rūpi ne etiketas, galantiškumas, vidinė kultūra, o tik išorinis blogąja prasme įvaizdis, blizgesys, triukšmingi fejerverkai, balių tvarkdarių –„kultmasavykų“ ir vedėjų nuvalkioti bei lėkšti anekdotai apie antrą galą.

Aukšta kultūra ir geru etiketu gali pasižymėti nebūtinai ištaigūs brangių valgių restoranai. Lietuvoje galėtume didžiuotis nepretenzinga, demokratiška užeiga „HBH Pas Juozapą“ su gera Lietuvos kaimo žemaitiškų valgių virtuve, Vilniaus vokiečių gatvės alude „Žemaičiai“ su tarybų Lietuvos kaimo ir italų virtuvių mišiniu, karčiamas „Agotos gryčia“, „Bernelių užeiga“, „Keturios sostinės“ su Lietuvos tarybinių laikų virtuve, kaimo kapelijomis, liaudiškais pasilinksminimais.

C:UsersunknownAppDataLocalTempmsohtmlclip1 1clip image003 Straipsniai.lt  C:UsersunknownAppDataLocalTempmsohtmlclip1 1clip image005 Straipsniai.lt

Aukšto lygio restoranų stalų serviravimas

Kai neturime Lietuvos aukštosios virtuvės nė vieno restorano, tai bent čia ne gėda atsivesti garbius užsienio svečius, žymius gurmanus, kuriems galima parodyti gerąja prasme lietuvišką kaimišką virtuvę, gardžius, gražiai patiektus kaimiškus, ypač bulvių valgius, pasigirti savo kaimiška kultūra.

Ką veikia Lietuvos restoranų ir viešbučių asociacija, jei nemato, kad „Marceliukės klėtis“ yra tik valgykla klėtyje ir joks restoranas. Ir kodėl ši asociacija leidžia visiems įsisteigusiems maitinimo įmones vadintis kaip nori? Lietuviai turi daug gražių maitinimo įmonių pavadinimų: karčemos, smuklės, traktieriai, svetainės, užeigos, valgyklos, užkandinės, blyninės, koldūninės, kepsninės, ledainės, net restoranai, kavinės, barai, galų gale kebabinės, makdonaldai, picerijos, šašlykinės, čeburekinės ir juos visus galima gražiai sutvarkyti

Mano nuomone ypatingai įdomus ir patrauklus yra „Marceliukės klėties“ pavadinimas. Tokį jį ir reikėtų palikti be jokių pretenzijų į restoraną, nes tai pabrėžtų šios maitinimo įmonės išskirtinumą, savitumą ir įdomumą. Ir būtinai sutvarkyti valgiaraštį, išmetus kvailus valgių pavadinimus, nes „Marceliukės klėties“ virtuvė tikrai yra gera, valgiai skanūs, kvapnūs, sotūs ir beprasmiškai juos pavadinus negalima iš patiekalų tyčiotis bei niekinti. Jei „Marceliukės klėties“ savininkas girdėtų, kaip lankytojai iš jo šaiposi už tuos pusberniui tinkančius išsidirbinėjimus, – iš gėdos vietos neberastų…

Bet tuo pačiu jau nebe juoką, o gailestį dėl profesionalaus nemokšiškumo kelia „Katpėdėlė“, „Čilės“ kaimas“, klaipėdiečių „Troba“, ir daugelis kitų žemo lygio virtuvių, kur šalia tarybiniai rusiško kolchozinio badmečio nualinto Lietuvos kaimo bulvių valgių peršamas meksikietiškas čiliukų troškinys, vengriškas guliašas, rusiškas befstrogenas, ukrainietiškas Kijevo kotletas (kažkodėl visoje Lietuvoje šie valgiai sutartinai neišmanėliškai gaminami), nekaukaziškas čenakas, neuzbekiškas plovas ir kitokie prie lietuviško kaimo virtuvės nederantys tarybiniai rusiški „obščepito“ prasčiavalgiai.

Tarybų Lietuvos laikais garsėjo Vilniaus restoranai: „Amatininkų užeiga“, „Bočiai“, „Dainava“, „Erfurtas“, „Gintaras“, „Lokys“, „Medininkai“, „Palanga“, „Sparnai“, „Vilnius“, „Žirmūnai“. Kiekviename iš jų buvo gaminami išskirtiniai firminiai valgiai. Niekas anais laikais neturėjo teisės gaminti panašių valgių ir gėrimų. Visai kitokius valgius ir gėrimus galėjai rasti Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Palangos restoranuose., net pakelės „Bačkonyse“.

Kiekvieno restorano gamybos technologo garbės reikalas buvo iš to laiko esamų maisto produktų sukurti savitus, išskirtinio skonio, kvapo, konsistencijos, serviravimo ir puošybos firminius patiekalus bei gėrimus.

Jie yra surašyti leidinyje „Vieningas lietuviškų tautinių, firminių patiekalų ir kulinarijos gaminių receptūrų bei technologijos aprašymų rinkinys“. Vilnius, 1983 m., bei pakartotiniai išleistame „Lietuviškų tautinių, firminių patiekalų ir kulinarijos gaminių receptūrų bei technologijos aprašymų rinkinys. (1046 receptai !!!). Kaunas, 1990 m.

Nuo Nepriklausomybės atstatymo, kai maitinimo įmonių savininkais tapo nieko apie maisto gamybą neraukiantys žmonės, jie visi kaip vienas įdiegė vieną ir tą patį (kaip jie vadina europietiškos ir lietuviškos virtuvių) nuvalkiotą vulgarų valgiaraštį.

Tik vilniečiai A.Oželis ir R.Zakarevičius įkūrė tikrus restoranus su rinktiniais kitų Europos šalių valgiais.

Vieninteliai Lietuvoje Kontrauskai savo restorane „Ida Basar“, sukūrę gerą Lietuvos aukštosios virtuvės valgiaraštį, žvėrienos ir laukinės paukštienos valgių gaminti neišmoko, nes nuo seniausių laikų žvėrienos ir laukinės paukštienos valgiai, patiekalai, turi būti ne kieti, kaip guminiai puspadžiai, o turi būti pagaminti taip, kad žvėriena arba laukinė paukštiena burnoje tirpte tirptų…

Labiausiai žvėrienos ir laukinės paukštienos nemoka gaminti Vilniuje restoranu pasiskelbęs „Lokys“ ir Kaune „Medžiotojų užeiga“. Čia galima vesti net specialias būsimų virėjų ekskursijas, kad parodyti jiems kaip negalima ruošti žvėrienos valgių.

Kai tarybiniais laikais Vilniuje duris atvėrė „Amatininkų užeiga“ visi buvo nustebinti išskirtiniais niekur kitur negamintais valgiais ir gėrimais. Šiandien ši maitinimo įmonė tapo eiline valgykla su netikusiu valgiaraščiu. Tokį pat valgiaraštį rasite visoje Lietuvoje nuo Nidos iki Zarasų, nuo Biržų iki Druskininkų, visose pakelės užeigose ir net „smurglinėse“.

Atrodytų, kad šį valgiaraštį, technologines kalkuliacines korteles visai Lietuvai bus sukūręs vienas ir tas pats asmuo, tačiau iš tiesų tai yra tarybų Lietuvos visuomeninio maitinimo „obščepito“ valgiai, kuriuos moka gaminti anų laikų virėjos, dirbusios ir miestų, ir kolchozų valgyklose, kurios išsaugojo ir šiandien tebeturi anų laikų technologines kalkuliacines korteles…

Labai gaila, kad „Neringos“ kavinės savininkai nesupranta autentikos reikšmės. Juk „Neringa“ buvo visos tarybų sąjungos etalonas, pavyzdys, kaip turi atrodyti tikra jauki kavinė, kad joje turi būti gaminami išskirtiniai, niekur kitur nerandami valgiai ir gėrimai. Kiekvieno vilniečio ir Vilniaus svečio garbės reikalas buvo apsilankyti „Neringoje“.

Šiandien kavinę „Neringa“ bukapročiai (kitaip pavadinti liežuvis neapsiverčia) savininkai pavertė „restoranu“ su netikusiais eilinės valgyklos valgiais ir parduotuviniais gėrimais. Jei taip darytų Vienos, Paryžiaus, Londono, Prahos, Romos, Berlyno, Antverpeno ir daugelio kitų Europos miestų restoranų ir kavinių savininkai, jiems būtų atimtos teisės tuo verslu užsiimti.

Nesenai Kretingoje sename malūne buvo įkurtas ypatingai prabangus, ištaigingas, bet tuo pačiu nepaprastai jaukus, šiltas, malonaus akiai interjero restoranas „Vienragio malūnas“. Ir viską sugadino valgiaraštis, jis toks pats kaip visuose Lietuvos restoranuose – itališkų negeriausių valgių rinkinys. Matyt, Lietuvoje kažkoks virėjas, padirbęs „Radisson“ viešbučio restorane, išmokęs ten gaminti šiuos valgius ir pasivogęs technologines kalkuliacines korteles, dabar visą Lietuvą  užkrėtė tokiais pat vienodais valgiais, o restoranų savininkai net nesupranta, kad tuo sumažina ir klientų skaičių, ir savo pajamas. Kokiam galui trenktis klaipėdiečiui į Kretingą, jei tokių pat valgių gali gauti šalia esančiose restoranuose ir ramiai išgerti vyno ar šampano.

Kitas dalykas būtų buvęs, jei „Vienaragio malūnas“ būtų įdiegęs Kretingos grafų Tiškevičių aukštosios virtuvės autentiškus unikalius valgius ir gėrimus (vien aš jų turiu surinkęs per 200). Tada į šį restoraną, kad paragauti, paskanauti Lietuvos didikų ir bajorų aukštosios virtuvės valgių bei gėrimų važiuotų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio, nes „Vienragio restoranas“ būtų įtrauktas į pasaulinio kulinarinio turizmo katalogus.

Mane taip pat stebina Klaipėdos kelių policija, kuri informaciniuose kelio ženkluose kryptį nurodo ne į Gindulių, Slengių, Klemiškės,Triušelių gyvenvietes ar į Plikius (kaip buvo anksčiau), o į Radailių apgriuvusį šiukšliną kumetyną, šalia kurio įsikūrė „Radailių dvaro“ kaimo užeiga su kičiniu interjeru ir kaimiškais valgiais. Va čia tai reklama, va čia tai mokėjimas duoti kyšį policijai!!!

Atsiliepimas apie Vilniuje Pilies gatvėje esantį „Forto“ dvarą

C:UsersunknownAppDataLocalTempmsohtmlclip1 1clip image007 Straipsniai.lt

Kodėl „Forto dvaro“ užeigoje Vilniuje negalėtų būti panašus stalo serviravimas?
 

Šiandien apie Lietuvos dvarų kultūrą Lietuvos svečiai arba turistai Vilniuje Pilies gatvėje rūsyje esančiame „Forto“ dvare“ susidaro ne kokį įspūdį. Nevėdinamos, oro trūkstamos (vasarą prakaitą varančios) patalpos, suklypę, blogos kokybės stalai ir suolai, „tautiniais“ rūbais aprengtos tingios padavėjos, valgiaraštyje išvardinti neskanūs paprasčiausi kaimiški, be to dar net sumaišyti kam jie priklauso (aukštaičiams, žemaičiams o gal ir dzūkams?) valgiai, apdaužytais pakraščiais moliniai indai, blogai nuplauti mediniais kotais įrankiai, kalkių dėmėmis apsinešę stiklai, tranki kaimo kapelijų muzika, transliuojama per garsiakalbius nieko bendro neturi su Lietuvos dvarais, bet užtat gerai tiktų atstovauti nešvarias prasigėrusių girtuoklių mėgstamas šalikelių arba provincijos ir miesteliūkščių smukles, šiandien vadinamas „snarglinėmis“.

Gal būt Lietuvoje tokie „dvarai“ įrengiami iš nežinojimo, o gal ir daromi specialiai, kad kitų akivaizdoje sumenkinti, pažeminti garbingą ir orią mūsų tautos istoriją, praeitį, kultūrą, papročius ir gyvenseną, lietuvišką mitybą ir kulinariją.

Lietuvos kultūros atstovai, mitybos specialistai tautotyrininkai (etnologai), Lietuvos kulinarijos paveldo globotojai ir visokie klerkai kuratoriai turėtų susirūpinti šiuo dalyku ir neišmanėlius bent pamokyti kas yra kas. Gal būt tegu sau dirba ir toliau, bet tegu vadinasi ne „Forto“ dvaru“, o „Forto“ tvartu“, arba bent „Forto“ karčema“, „Forto“ užeiga“…

Kodėl Lietuvoje mėgstama valgiams duoti įmantrius poetiškus valgių pavadinimus?

C:UsersunknownAppDataLocalTempmsohtmlclip1 1clip image009 Straipsniai.lt

 Garsieji lietuviški baršteliai su auselėmis,

įdarytomis lydytame svieste su svogūnais keptais džiovintais baravykais

Pradžioje buvau manęs, kad kiekviena lietuvaitė virėja savyje turi įgimtą grafomanišką poreikį literatūrinei kūrybai, ir todėl joms valgiaraštis yra tas pats, kaip poetui eilėraščių antologija. Tačiau susipažinus su „poetiškais“ valgiaraščiais, nepaprastai mėgiamus Vilniuje ir ypatingai su čia gaminamais valgiais, supratau ką slepia kurioziški patiekalų pavadinimai, – blogą virtuvę, kulinarijos profesionalumo stoką, valgių gamybos stagnaciją ir virėjų nemokšiškumą.

Visose grafomaniškai „poetiškais“ valgiais kviečiančiose maitinimo įmonėse gaminami vieni ir tie patys valgiai, t. y. tai, ką virėjos išmoko iš tarybiniai rusiško „obščepito“ kulinarijos vadovėlių ir kursų.

Šių maitinimo įmonių savininkai, norėdami suvilioti lankytojus, yra įsitikinę, kad vilionės jaukais yra įmantrūs pavadinimai, o ne patys valgiai, jų patiekimas.

Kita vertus po kurioziškais pavadinimais galima paslėpti ir žemą klientų aptarnavimo kultūrą, – kas galės priekaištauti, kai gumą burnoje vadalojanti padavėja, valgytojui ant stalo numetusi taukiną lėkštę su ataušusia pridegusia kiaušiniene ir šalia padėjusi vakarykščiais valgių likučiai priskretusius valgymo įrankius, elgiasi blogai: valgiaraštyje aiškiai parašytą, kad tai yra „pasterblės pautienė“, – o gal iš tiesų tas patiekalas būtent taip ir turi būti gaminiams bei patiekiamas?…Nenustebtų klientas „Marceliukės klėtyje“ užsisakęs „kas tau darbo skustaplike“ šalia silkės radęs gumulą virėjos plaukų ir barmeno skustos barzdos putų…

Bet labiausiai aš linksminausi, skaitydamas „Čilės“ kaimo“ valgiaraštį, mėgindamas įsivaizduoti, kas slypi po įmantriai kvaišais valgių pavadinimais.

Ir kol man atnešė valgyti, pamėginau sudėlioti „Čilės“ kaimo valgiaraštyje surašytus patiekalų pavadinimus.

Kai kuriuos pavadinimus sukeičiau vietomis ir štai koks pasakojimas gavosi: „…iš sukiužusios bakūžės gaspadinės užgaidos surinktos vertos grieko plikos mergos iš ajerų ir bardakėlių koketiškai nuraudusios mergelės kirkino silkę po patalais ir su silkėmis šoko polką, kai girininko pietums šeimininkė virė vakarienę iš močiutės skarelės ir dieduko guzikų. Tačiau gavosi tikra pekla – gaspadoriaus kepsnys, kuris per gaidžių peštynes virto ne tai undine Jūrate, ne tai kalvio troškiniu, nes jame aiškiai kyšojo dumplės su žiezdru ir kalvio raumeninga dešinioji ranka. Tačiau lydekai paliepus, gaspadoriaus kepsnys akies mirksniu pavirto malkų ryšulėlio priskaldyta petelne, prikrauta dviem kijevo kotletais su kalnais suliko. Svetelių lauktuvėse teisingai užkandę visokių užkandų, pagamintų iš dzūkų ir ūkininkų, visi pasijuto kaip per grybų karą, nes aplink skraidė visokie kopūstai, dar atskrido sakalėlis iš vištos, atmušė sparnelį į kapitono laimikį, ir, nors reikėjo berneliams močiutės skarelės, gavo jie tik veseilios magryčių. Na, o kas liko po baliaus bei vienintelės lietuviškos salotos sumaišytos su raganaičių plaukais bei nagais buvo atiduota tik studentams. Visų vyrų džiaugsmui, kad alus geriau nubėgtų, tuoj buvo iškviesti „Čilės“ kaimo“ komercijos direktoriai, vadybininkai, gamybos vedėjai, virėjai ir apmėtyti kabutėse kėdainių ir žemaičių blynais, kurių virėjų akys matė, o vadybininkų skrandis labai geidė ir vietoje to, kad kiekvienam į užpakalį spirtų, spirtų kiek galėtų, prikrėtė a le francūziškai sermėgas obuolių, tikėdamiesi, kad jie dar kartą garsiai perskaitys savo valgiaraštį ir, kad geriau girdėtų bei suprastų kokią nesąmonę savo valgiaraštyje surašė, malkų ryšulėliais prasikrapštys ausis ir akis“…

Pabūkime patys valgytojais ir paklauskime savęs kokie yra mūsų poreikiai mitybai, ką norėtume sužinoti iš valgiaraščio, kokius patiekalus užsisakyti. Visi sutartinai pasakys, kad jiems svarbu ne gaspadinės užgaida, o tik kepta, virta arba troškinta vištos kulšelė, jei įdaryta, tai kuo, su kokiu padažu ir kokiu garnyru patiekiama, kiek tai kainuos. Valgio pavadinimas turi būti aiškus, konkretus ir „skanus“. Save gerbiąs kulinaras, profesionalus virėjas žino, kad patiekalų pavadinimuose turi būti labai aiški, konkreti ir „skani“ informacija.

Žymūs kulinarai pirmiausiai gerbia savo klientą, įsitikinę, kad lankytojams svarbu kaip valgis pagamintas, nes nuo to priklauso patiekalo energinė vertė, (kaloringumas), fiziologiškai aktyvių mikroelementų ir vitaminų kiekis. Šių dienų valgytojai yra išsilavinę žmonės, žinantys svarbius sau mitybos dalykus, valgių gamybos būdus, jų skonį ir aromatą. Lygiuotis arba pataikauti neraštingam, mažai mityboje išmanančiam klientui gali tik tokio pačio lygio maitinimo įmonių darbuotojai.

Bulviniai kaimiški lietuvių valgiai
užsieniečiui ne tik neišvaizdūs,

bet ir sunkiai virškinami

C:UsersunknownAppDataLocalTempmsohtmlclip1 1clip image011 Straipsniai.lt

 Tarkuotų bulvių cepelinai su mėsos įdaru ir grietinės bei spirgų padažu

Tarybinės rusiškos kolchozinės nualinto kaimo virtuvės bulvių patiekalais garbius svečius, užsienio turistus reikėtų vaišinti ypatingai atsargiai, nes, nors lietuviams jie yra labai skanūs ir paskutiniais metais pernelyg perdėtai reklamuojami, lietuviškiems skrandžiams yra įkandami, tai kitų kraštų, ypač pietinių, daugelio Europos šalių, taip pat Amerikos, Azijos, Afrikos, arabų, indų, japonų, kinų, Karibų, Magribo, tajų kraštų gyventojams, pripratusiems prie savo spalvingų, gražaus ir ryškaus kolorito patiekalų, blankūs kaimiški lietuvių bulviniai patiekalai vizualiai atrodo nepriimtini, „nevalgomi“ ir net vemti verčiantys, – nesuderinti maisto produktai sunkai virškinami, kurie, tiek ir subtilesnės, aukštesnės virtuvės gerbėjus, tiek ir makdonaldų valgytojus, gali net ir smarkiai susargdinti.

Bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai. bulviniai sklindžiai, žemaičių virtų bulvių sklindžiai su virtų plaučių įdaru, Kėdainių tarkuotų bulvių sklindžiai su maltos kiaulienos įdaru, bulvių dubenėliai (kunkolai), bulviniai kukuliai, bulviniai rageliai su virtos maltos mėsos įdaru ir grybų padažu, bulvių šutynė, cepelinai su įvairias įdarais, didžkukuliai (gaminami iš virtų bulvių su virtų plaučių arba varškės įdaru ir sviesto grietinės padažu), gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, svilbikai (ne švilpikai, kaip juos vadina neišmanėliai), tarkė, bulviniai vėdarai lietuviui skaniausi valgyti yra su lašinukų su svogūnais padažu. Šie patiekalai galėtų būti gaminami kaimo turizmo sodybose, o miestuose tik tose vietose, kur pristatoma Lietuvos kaimo kultūra ir kulinarija.

Man nesuprantama, kodėl tarptautinėse parodose, pristatymuose Lietuvą reprezentuoja, Lietuvos mokslininkai, profesionalūs muzikantai, dailininkai, baletas, teatras, o Lietuvos kulinariją vien tik kaimo bobelės ir kaimiški badmečių bulviniai valgiai.

Atrodo, kad lietuviai šešis tūstančius metų iki bulvių atsiradimo iš vis nieko nei valgė, nei gėrė ir mito tik grynu oru…

Įdomu kas davė teisę žiniasklaidininkams, Lietuvos turizmo informacijos centrų darbuotojams, nelabai ką išmanantiems apie kulinariją, formuoti klaidingą nuomonę, kad lietuvių nacionalinis patiekalai yra tik bulviniai cepelinai ir „ružavi“ burokėlių šaltibarščiai.

Šie rašantieji ir užsienio turistus aptarnaujantys žmonės jau 22 metai lyg apsėsti kažkokios nesveikos manijos ne tik lietuvių tautai (ypač naujajai kartai), bet ir užsienio svečiams tiesiog diegte diegia, kad lietuviai yra labiausiai kulinariniai atsilikusi tauta ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Šiandien beveik visomis pasaulio kalbomis tūkstančiai internetinių svetainių visam išmintingam ir nelabai pasauliui jau įdiegė ir toliau pasiutusiai įniršusiai diegia, kad lietuviai turi tik du valgius – tarybiniai rusiško kolchozinio badmečio cepelinus ir burokėlių šaltibarščius, nors iš tiesų cepelinais ir kugelis yra Palenkės ir Baltarusijos pasienyje gyvenusių žydų lapsardokininkų (skarmalių) į Lietuvą 1920 metais užneštas valgis.

Lietuvoje gyvenę žydai – litvakai turėjo kitokią – košerną virtuvę ir tokio prastmaisčio savo mityboje nevartojo.

Cepelinai Lietuvoje išplito tik po karo. Tarybų laikais kolchozinių bulvinių valgių valgyklų buvo tik trys: Vilniuje Dzeržinskio gatvėje, Kaune Laisvės alėjoje prie Soboro ir Gargžduose „Bulvė“. Ir tik praėjusio amžiaus 80-siais metais cepelinai pradėjo plisti kolchozų, mažų miestelių, bei didelių miestų savitarnos valgyklose.

Mūsų laikais cepelinus reklamuoja ir jų gamybą eskaluoja mažaraščiai žurnalistai, kurie be savo kiemo nieko pasaulyje nėra matę ir be savo kaimo bobutės valgių nieko daugiau nėra valgę…

Pagalvokite kiek dabar reikės pastangų, darbo ir pinigų, kad visam pasauliui iš naujo įrodyti, kad Lietuva buvo iki rusų okupacijos, iki tarybinių kolchozų atsiradimo, kad lietuviai medžiojo, žvejojo, galvijus ir javus augino, mokėjo ir duoną išsikepti, ir pieno produktų pasigaminti, kiaulę ar avį paskersti, kumpį išsirūkyti, dešrą prikimšti, sūrį suslėgti, sriubą išsivirti, mėsą ir žuvį valgė, daržoves ir paukščius augino, mityboje vartojo ir vartoja net miško gėrybes.

C:UsersunknownAppDataLocalTempmsohtmlclip1 1clip image013 Straipsniai.lt

 Lietuviški pyragai, įdaryti laukine antiena

Nekalbu apie Delfi, bet ir „Lietuvos ryte“ ir ypač Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių vietinėje spaudoje kulinariniai nemokšos vienas už kitą garsiau gieda ir rėkte rėkia, kad lietuviai kulinariniu atžvilgiu mažiau išsivystę nei neandertaliečiai, kad lietuviai niekada nėra medžioję ir žvejoję, auginę javų, daržovių, vaisių ir uogų, nepažįsta nė vieno valgomo grybo, miško gėrybių, kad lietuviai niekada nėra auginę galvijų, avių, kiaulių, paukščių, kad lietuviai iš vis nemoka ruoštis maisto atsargų, keptis duonos, pyragų, darytis pieno, mėsos, žvėrienos, paukštienos, žuvies ir daržovių valgių…

Views All Time
Views All Time
69716
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

9 + 1 =