Dugninė

Spaudoje dažnai tenka skaityti, kad žvejyba dugnine meškere yra tinginių užsiėmimas. Atseit užmetei meškerę ir sėdi “atsipūtęs” sau ant kranto – žuvis pati užkibs. Taip gali kalbėti tik tas, kas nežvejojo upėje kylant vandeniui. Žvejyba Neryje po staigaus ir smarkaus lietaus, žūklė Nemune žemiau Kauno HE arba Nevėžio žemupyje reikalauja ne tik daug nervų, bet ir fizinių jėgų. Staiga pakilęs vanduo pasroviui neša įvairias vandens žoles ir visokį pakrančių šlamštą. Visos šios šiukšlės kliūva už valo, traukia dugnu svarelį arba lenkia dugninės meškerės viršūnę. Kartais žūklė dugnine darosi panaši į spiningavimą. Ypač naktimis, nes pasitaiko, kad tenka net keletą kartų paeiliui permesti meškerę, kol įsitikini, kad svarelis atsigulė reikiamoje dugno vietoje, o už valo užsikabino tik minimalus žolių kiekis. Vasarą, kai hidroelektrinė išleidžia Kauno marių vandens perteklių, atrodo, kad Nemuno paviršius (kuo arčiau Kauno – tuo labiau) ištisai pasidengęs žolėmis. Tai ypatingai jautėsi pernai metų lietingą rugpjūtį.

Plūdinę meškerę tuomet geriau iš karto palikti namuose. Žvejojant dugnine tenka taikyti į properšas tarp žolių ir stengtis kuo greičiau skandinti valą. Tačiau šiukšlės plaukia ne tik vandens paviršiuje, bet ir viduriniuose vandens sluoksniuose, slenka padugne. Kartais beveik neįmanoma atskirti, ar tai eilinis žolių kuokštas, ar žuvis kimba. Staigiai kylant vandeniui arba atėjus nakčiai upės srovė pagreitėja, kas taip pat apsunkina žvejybą. Beje, Nevėžio žemupyje yra kiek kitaip. Kadangi upės nuolydis yra gana žemas, tai staiga pakilęs Nemuno vanduo (kada paleidžiama Kauno HE), Nevėžyje sulėtina arba visiškai sustabdo srovę. Neries žemupyje HE įtaka labiau jaučiama esant aukštam upės vandens lygiui, t.y. pavasarį arba rudenį.

Žvejodamas naktimis Nemune arba Neryje aš dažniausiai naudoju “sunkias” dugnines, kurių užmetimo svoris viršija 100 g, palyginti kietomis viršūnėlėmis. Meškerykočiai ilgi – 3, 6-4, 5 m. Tai leidžia toli nusviesti masalą. Ilgesni meškerykočiai taip pat patogesni varginant laimikį. Tačiau turi ir vieną minusą: pritrauktą prie kranto žuvį nepatogu paimti rankomis. Tada labai praverčia ilgakotis graibštas.

Naudoju 0, 28-0, 35 mm valą, o pastaruoju metu nevengiu ir storesnio . Pavadėlis atitinkamai plonesnis. Pintu valu žvejoju retai, nes jis gana brangus, o nutrynus į akmenis ir užkabinus už šiekštų, upėje tenka palikti nemažus valo gabalus. Jau geriau dėti paprastą, kad ir storesnį valą, ir per sezoną keisti jį keletą kartų. Pintą valą rišant vietoj pavadėlių man žymiai sumažėjo kibimų. Galbūt dėl to, kad pinto valo pavadėliai yra labai minkšti ir dažnai srovėje susipainioja su pagrindiniu valu.

Svareliai – sunkūs. Tačiau nepersistengiu, nes kartą bemetant teko meškerykotį padalinti į dvi dalis. Taip pat metant toli gali neišlaikyti ir valas. Apskritai eidamas į žūklę nešuosi apie tris-keturis kilogramus švino, kad galėčiau pagal esamas sąlygas vietoje pritaikyti svarelius. Kartais smarkioje srovėje tenka rišti ir “vyriško” šaukšto dydžio svarelį. Iš žūklės dažnai grįžtu smarkiai apmažinęs švino atsargas, nes gaudau šiekštuotose, akmenuotose vietose. Svareliai, kaip minėjau, turi būti šaukšto formos. Tokie geriau gula ant dugno, juos patogu užmesti, jie mažiau priešinasi srovei ir ne itin “priekabūs”, kai reikia ištraukti iš akmenuoto dugno. Neblogi ir trikampio formos svareliai, kuriuos gaminasi kai kurie Kauno meškeriotojai, tačiau jie labiau kliūva už akmenų. Pirktiniai svareliai dažniausiai srovėje yra niekam tikę ir neverti savo kainos.

Dugninei renkuosi 1-3 numerio kabliukus. Tačiau nors pas mus žūklės parduotuvių ir daug, bet tinkamų kabliukų reikia paieškoti. Iš principo vengiu pagamintų iš labai blizgančio balto ar geltono metalo. Kabliukus labiau mėgstu su užkarpėlėmis ant kotelių. Taip pat nepatinka kotelių gale esančios kilpelės. Jos trukdo paslėpti visą kabliuką ir neleidžia slieko nusmaukti iki pat valo. Labai aštrūs, tvirti, tamsūs ir su geromis užkarpėlėmis yra “Cobra” kabliukai. Deja, vietoj lopetėlės jie turi kilputę.

Svarelį visada rišu prie pagrindinio valo galo. Pavadėlį tvirtinu aukščiau svarelio per 15-20 cm. Pavadėlio ilgis svyruoja nuo 40 iki 60 cm. Labai retais atvejais tvirtinu du pavadėlius (ne ilgesnius kaip 30 cm), bet tik tvirtai įsitikinęs, kad dugnas žūklės vietoje yra lygus, be kerplėšų. Visgi vienas kabliukas geriau – mažiau šansų, kad žuvis nutrūks. Esu išbandęs ir slankiojantį svarelį, tačiau valo gale pririštas kabliukas dažnai užsikabindavo už akmenų, žolių. Manau, kad pastarasis variantas labiau tinka stovinčiame vandenyje. Suktuką tvirtinu tarp valo ir svarelio. Prie pavadėlio suktuko galima ir nerišti, nes pavadėlis retai susipainioja (kuo kietesnis ir storesnis pavadėlis, tuo rečiau painiojasi, tačiau sumažėja kibimų skaičius). Pataikius užmesti į sūkurį negelbsti ir suktukai. Jie labai praverčia, jei užkimba ungurys.

Žvejoju šiais gana grubiais įrankiais vasaros naktimis didžiosiose mūsų upėse. Masalą metu toli – kartais ir į vagą. Paprastai pagrindinės srovės srautas svarelį iš vagos išstumia, todėl ieškau šalia jos esančių duobių. Jei Nemune ar Nevėžyje tenka ieškoti bent 5 metrų gylio, tai Neryje 2-3 metrai jau yra pakankama duobytė. Smarkiai nukritus vandens lygiui, be duobių išsiversti sunku. Tuo tarpu kylant vandeniui, žuvys dažnai išplaukia į seklumas. Eidamas prie upės net nežinau, kur žvejosiu, ir tik pamatęs vandens lygį renkuosi vieną ar kitą vietą. Kaip taisyklė, kuo sunkiau prieinama, šiekštais ar akmenimis užgriozdinta vieta – tuo sėkmingesnė žvejyba.

Žvejodamas stengiuosi, kad vieta, kurioje gulės mano masalas, būtų tiesiai priešais mane. Pagrindinė priežastis yra ta, kad tuomet vandenyje bus minimali valo dalis ir sudarys mažesnį pasipriešinimą srovei. Tai ypač aktualu srauniose upėse. Trumpesnis valas taip pat geriau perduos kibimą. Todėl dugninę užmetu šiek tiek prieš srovę, keletas metrų toliau ir aukščiau numatytos vietos. Srovė veikia ne tik svarelį, bet ir valą, todėl begrimzdamas svarelis pasislenka ne tik pasroviui, bet ir arčiau kranto. Kada svarelis tvirtai prigula prie dugno, valą dar truputį įtempiu. Jei masalą mesite priešais save, jis neišvengiamai atsidurs šone nuo jūsų.