Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių
Jau greit bus 20 metų kaip Lietuvoje „atstatomas teisingumas”, atsieit grąžinamas okupantų iki 1940m. jos piliečių nacionalizuotas ar priklausantis įpėdiniams nekilnojamas turtas – žemė. To „grąžinimo” grimasos seniai šiurpina žemės savininkus ir teisių į ją paveldėtojus. Sakau „šiurpina”, nes tik Lietuvoje įmanomi tokie iš mokslinės fantastikos literatūros atėję terminai – „žemės neliko”, „žemės perkėlimas” ir nusikaltėlių pasaulio vis labiau įsigalėjantis teisinis nihilizmas – visiškas LR Konstitucijos nepaisymas. Bet pradėkime iš pradžių. Normaliose valstybėse nė vienas įstatymas negali prieštarauti Konstitucijai, o iš to išplaukia, kad žemės savininkų ir jos paveldėtojų teisinė padėtis, prieš atkuriant teisėtam savininkui nuosavybės teises, mano nuomone, yra tokia: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir „1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas” preambulėje LR Seimas aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą”.