Turizmas

Vyndarystė Moldovos teritorijoje, kurios gyventojus su vynuogėmis graikai supažindino dar trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų, suklestėjo viduramžiais. Tai reiškia, kad Vytauto Didžiojo pasiuntiniai jau galėjo mėgautis šiuo moldavų pagamintu gėrimu. Tačiau ne vyno kelias XV amžiuje siejo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei Moldovą, o paprastas vanduo – tuo metu abi šalys buvo itin artimos kaimynės, nes bendra siena ėjo Dnestro upe. Maža to – pasak profesoriaus Alfredo Bumblausko, Vilniaus universiteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjo, Moldova buvo tuometinių Vytauto planų eiti į Europą partnerė. Praėjus beveik 600 metų, viskas apsivertė aukštyn kojomis – dabar jau Moldova kabinasi Lietuvos parankėn ir nori patekti į Europos Sąjungos šeimą. Tik šis kelias moldavams bus labai sunkus – matyti savo gretose skurdžią “giminaitę” pats ne geriausius laikus išgyvenantis blokas netrokšta. Tuo labiau kai jos veidą darko kontrabandos ir nusikalstamumo šašas – atsiskyrusi Padnestrės sritis. “Dabar mes esam juos pralenkę, – “Vakarų ekspresui” jaukiame, vos prieš kelias dienas atidarytos Lietuvos ambasados Kišiniove balkonėlyje sakė A. Bumblauskas. – Moldavai patys pripažįsta, kad gyvena dar 1992-1994 metais.” Tiesa, akivaizdaus skurdo požymių – bent jau Kišiniove – rasite nedaug. Gal tik vieną kitą išmaldos gatvėje prašančią moterį, apleistus pastatus ar pamestas statybas. Tarybinių automobilių čia liko nedaug, o naujos vakarietiškos mašinos nėra sensacija.

Nuo 1888 metų Velykų sala priklauso Čilei. Šiandien galima daug ir ilgai postringauti teisėtai ar ne sala prijungta prie šios Pietų Amerikos valstybės. Teigiama, kad vietiniams salos gyventojams rapanujams primesta sutartis buvo surašyta dviem egzemplioriais. Vienas tekstas – ispaniškai, o kitas – vietine – rapanujų kalba. Tačiau ispaniškai tekstas byloja apie salos savanorišką įstojimą į Čilės sudėtį, o vietine kalba teigta tik apie Čilės draugystę ir saugumo garantijas. Ta draugystė vietiniams virto tikra kančia. Jiems gyventi naujoji valdžia paskyrė viela aptvertą teritoriją. Tikrą getą. Nors kartu leido iš dar likusių genčių vadukų rinkti svarbiausiąjį ir tituluoti salos karaliumi. Paskutinysis iš jų mįslingai nunuodytas. Iki 1953 metų visus salos administracinius reikalus tvarkė Čilės valdžios nusamdyta britų “Velykų salos eksploatacijos kompanija”. Jokių teisių vietiniai neturėjo. Tik 1966 metais rapanujai tapo pilnaverčiais Čilės piliečiais. Nuo to laiko Velykų sala prieinama bet kuriam pasaulio gyventojui. Tačiau patekti į ją galima tik vandeniu arba oru. Turtuoliai arba drąsuoliai jachtininkai Velykų salą gali pasiekti savo laivais. Oru tenka skristi tik iš Čilės sostinės. Mat vienintelė pasaulio aviakompanija gali tupdyti lėktuvus 1962 metais amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Skristi būtina bendrovės LAN-Čilė lėktuvu.

Tokį klausimą turbūt išgirsta kiekvienas, grįžęs iš kelionių po Prancūziją. Žinoma, dauguma turistų, ekskursantų papasakoja , kokia puiki panorama prieš akis atsiveria pasikėlus į Eifelio bokštą, kiek daug žmonių ten kasdien stengiasi patekti ir t.t. O kokia iš tikrųjų šio jau antrąjį šimtmetį Paryžiaus “širdyje” stovinčio ir seniai jau šalies sostinės simboliu tapusio unikalaus statinio istorija? Tikrai, tas nepaprastas statinys visame pasaulyje vadinamas jo projektuotojo ir statytojo Eifelio vardu. Kai Aleksandras Giustavas Eifelis Paryžiaus priemiestyje atidarė nuosavą konstruktorių biurą, šiam perspektyvių sugebėjimų inžinieriui dar tebuvo 32 metai. 1880 metais Prancūzija jau ruošėsi Pasaulinei pramonės parodai, kuri turėjo vykti Paryžiuje. Buvo plačiai diskutuojama, koks Prancūzijos mokslo ir technikos simbolis tos parodos proga turėtų įsiminti pasauliui? 1833 metais anglų inžinierius Ričardas Trevitikas siūlė Londone pastatyti 300 metrų aukščio koloną iš ketaus, kuri taptų svarbiu miesto akcentu.

Daugeliui turizmo ir kelionių firmų moksleivių pavasario atostogos – nemažas darbymetis: norinčiųjų aplankyti užsienio šalis ar pakeliauti po Lietuvą šiemet buvo gerokai daugiau nei ankstesniais metais. Tačiau ne visos agentūros moksleiviams siūlė vienodą kelionių “asortimentą”. Kai kuriems tėvams ar mokytojams, panorusiems vaikams per jų atostogas padovanoti savaitės trukmės kelionę, ją susirasti buvo keblu. Tarp Kauno moksleivių ir pedagogų ypač populiarios “Kauno grūdos” siūlomos kelionės. Pasak vadybininkės Rasos Balčiūnaitės, per pavasario atostogas į įvairias Europos šalis moksleivius išvežė 17 autobusų. Vienos moksleivių grupės važiavo į Vengriją, kitos į Austriją-Vengriją, dar kitos rinkosi kelionę maršrutu “Krokuva-Slovakija”. Trimis autobusais moksleiviai išvažiavo į Čekiją. “Anksčiau buvusios labai populiarios kelionės į Heidės parką Vokietijoje arba Disneilendą Prancūzijoje šįsyk nebuvo labai paklausios – ten išvažiavo tik po vieną mokinių autobusą, – pasakojo pašnekovė. – Šiose šalyse ketiname ieškoti naujų maršrutų”. Moksleiviai pamėgo firmos organizuojamą mažąjį Baltijos kruizą – kelionę į Stokholmą, Taliną, Rygą. Galimybė dvi dienas keliauti keltu, pabuvoti kurortiniame Jūrmalos vandens parke daugeliui paauglių atrodo patraukli.

Legenda byloja, jog rojus buvo ten, kur dabar yra Šri Lanka. “Legendomis nesidomėjau, bet gamta ten labai graži. Matyt, yra tiesos”, – pripažino vienas laidos “Dviračio šou” kūrėjų Haroldas Mackevičius, grįžęs iš vienuolika dienų trukusių atostogų šioje Indijos vandenyno saloje. H.Mackevičius tikina, kad kelionę į Šri Lanką pasirinko atsitiktinai. Pagrindiniai atostogauti susiruošusio laidų kūrėjo reikalavimai buvo šiltas oras ir graži gamta. Su bičiuliais iš pradžių galvojo apie Keniją, bet vėliau nusprendė vykti į Šri Lanką. “Turiu ydą naršyti po internetą. Žmona prieš keliones iš manęs juokiasi: sako, gali ir nevažiuoti. Likus savaitei iki kelionės, apie Šri Lanką žinojau viską”, – šypsojosi H.Mackevičius. Labiausiai Haroldą džiugino žinia, kad šiame egzotiškame kampelyje gyvena 6000 laukinių dramblių. “Iš jų nemačiau 5903, o kitus 97 suskaičiavau savo nuotraukose, kurių parsivežiau apie tūkstantį”, – džiaugėsi fotografas mėgėjas. Nuo įtūžusių dramblių patinų Šri Lankoje kasmet žūsta žmonių, bet lietuviai, nors nepraleido progos automobiliu privažiuoti arčiau jų kaimenės, incidentų su šiais milžinais išvengė.

Šią vasarą Lietuva gali sulaukti mažiau turistų iš Rusijos. Tokia grėsmė iškilo mūsų šaliai priėmus naują Rusijos turizmo bendrovių akreditavimo tvarką. Lietuvos ambasadoje Maskvoje akreditavimo prašančios Rusijos turizmo firmos dabar, be kitų dokumentų, turi pateikti pažymą iš savo šalies mokesčių inspekcijos apie reguliariai mokamus mokesčius. Rusijos turizmo agentūrų atstovų teigimu, tokią pažymą Maskvoje įmanoma gauti tiktai per 5-7 mėnesius. Sugriežtinta akreditavimo tvarka ypač skaudžiai smogė apie dvidešimčiai didesnių Maskvos kelionių agentūrų, kurios į mūsų šalies kurortus per metus atsiunčia apie 30 tūkstančių turistų. Į Lietuvą Rusijos turistus siunčiančios turizmo agentūros mūsų šalies ambasadoje akredituojamos nuo balandžio iki birželio. Nepateikus Rusijos mokesčių inspekcijos pažymos šios šalies turizmo agentūra nėra akredituojama ir praranda teisę gauti vizas. Rusijos laikraščiuose, per radijo stotį “Echo Moskvy” jau pasigirdo pranešimų, kad Lietuva boikotuoja turistus iš Rusijos. Rusijos turizmo agentūros savo klientams ketina siūlyti Latvijos ir Estijos kurortus, kadangi šių šalių ambasados tokios pažymos nereikalauja.

Alytaus turizmo informacijos centre (TIC) jau galima įsigyti leidinį “Aplankykite Alytaus kraštą”, o gegužę miestiečius, Dzūkijos sostinės svečius žadama pakviesti į žygius po miestą ir apylinkes. “Pernai teko lankytis Baltijos šalių informacijos centre Berlyne, kur įsitikinau, kad užsienio turistai labiausiai pasigenda žemėlapių, kuriuose būtų pristatomos lankytinos vietos ir paslaugos, todėl šį leidinį rengėme atsižvelgdami į kitų Europos šalių kolegų patirtį”, – naująjį leidinį pristato TIC direktorė Lena Valentaitė. Lankstinuke “Aplankykite Alytaus kraštą” pateikiama išsami informacija apie Alytaus rajoną ir miestą: lankytinų vietų sąrašas (urbanistikos ir architektūros ob­jek­tai, archeologinės, mitolo­ginės vietos ir gamtos vertybės, monu­mentai, paminklai), turistams nau­dinga informacija apie viešbu­čius, maitinimo įstaigas ir pana­šiai. Alytaus rajono žemėlapyje taip pat galima rasti naujausius duo­menis apie veikiančias kaimo turizmo sodybas, dviračių trasas, pėsčiųjų takus. Leidinys “Aplankykite Alytaus kraštą” skirtas ir tėvynainiams, ir užsienio turistams (išverstas į anglų, vokiečių, lenkų kalbas ir bus išsiųstas į Lenkiją, Vokietiją, Suomiją, kitas šalis, kuriose veikia Lietuvos turizmo informacijos centrai).

Sklando kalbos, kad Šri Lanka – rojus žemėje. Ten nebuvusieji kaip susitarę klausia, ar tai tiesa. Žydras dangus ir jį remiančios kokosinės palmės, saulė, baltas ir smulkus it cukrus smėlis. Drėgna šiluma kartu su drabužiais limpa prie kūno. Tiesą pasakius, čia beveik nereikia drabužių. Rojus… Čia gali grožėtis laukinėmis orchidėjomis, vaikyti spalvingus drugelius, stebėti gerves ir flamingus, jodinėti po džiungles drambliais. Gali pastovėti netgi ant pasaulio krašto ir alsuoti iš bedugnės lyg iš pragaro kylančius garus. Gal iš tiesų tu stovi ant rojaus krašto? Tiesa, nežinia ar rojuje yra beždžionių, tačiau Šri Lankoje jos pastoja kelią lyg įžūlios katės. Jei tik paliksi pravirą kambario langą ar balkono duris, beždžionės kaipmat išvilks tavo mantą su visais asmens dokumentais, kredito koretelėmis ir apatiniais. Sugrįžus namo kuo toliau tuo labiau pradedi abejoti, ar iš tiesų ten buvai? O jei abejoji, ar tai tiesa, galbūt tai ir yra rojus? Nežinau, kiek trunka kelionė į rojų, tačiau Šri Lanką, daugeliui geriau žinomą Ceilono vardu, esančią už 8 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos ir vos už 500 kilometrų nuo pusiaujo, pasiekti pavyksta per daugiau nei pusę paros. Pavargę nuo civilizacijos stresų, atbukę nuo išpuoselėtos ir puošnios Europos tūkstančiai žmonių dvasinio poilsio ir atgaivos, nesumeluotų, nesuvaidintų emocijų, egzotikos ir kažko nepatirta ieško tolimuose kraštuose.