Transportas

Seimo narys Virginijus Martišauskas kreipėsi į aplinkos ministrą Arūną Kundrotą siūlydamas nedelsiant panaikinti jo įsakymu nustatytas nepagrįstai vandens telkinių naudojimą laivybai varžančias nuostatas. Įsakymu nustatyta Leidimų plaukioti mažosiomis plaukiojimo priemonėmis vidaus vandens telkiniuose išdavimo tvarka vertinama, kaip prieštaraujanti įstatymams, neatitinkanti Vyriausybės programos, skatinanti valdininkų savivalę ir žlugdanti vandens turizmo plėtros galimybes Nemuno deltoje. Rašte piktinamasi nuostata, kad leidimai plaukioti Nemuno deltoje bus išduodami tik Klaipėdos regiono aplinko apsaugos departamente ir tik po to, kai bus gautas vietos savivaldybės bei valstybinio parko direkcijos pritarimą. Tai, kad asmuo norintis įplaukti į Nemuno deltos vandenis, prieš tai turi apsilankyti ne tik pas vietos valdininkus, bet ir vykti į už 50 km esančią Klaipėdą, vertinama, kaip niekuo nepagrįstas biurokratinių trukdymų kūrimas ir sąlygų piktnaudžiavimams sudarymas.

Apžvelgti Bažnyčios mokymu paremtas ekologines nuostatas paskatino popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas Konstantinopolio stačiatikių patriarchui Baltramiejui I, kurio iniciatyva birželio pradžioje buvo surengtas penktasis tarptautinis simpoziumas laive (dėl to jis dar vadinamas „plaukiojančia konferencija“), skirtas religijos, mokslo ir aplinkosaugos santykiams svarstyti. Apie 250 šiemetės konferencijos dalyvių – mokslininkų, teologų ir politikų, – keliaudami laivu po Baltijos jūrą, diskusijose buvo sutelkę dėmesį į temą „Baltijos jūra: visų paveldas ir bendra atsakomybė“.

Atikos pakrantėje, kur plyti Maratono lyguma, 490 metų pr. m. e. vasarą pasirodė finikiečių pentekonterų laivynas. Į krantą išbrido tūkstančiai persų raitelių ir pėstininkų. Tai karaliaus Darijaus I kariuomenė atvyko keršyti atėniečiams už tai, kad prieš keletą metų, kai Mažosios Azijos pusiasalyje įsiliepsnojo graikų kolonistų sukilimas prieš užkariautojus persus, Atėnų laivynas rėmė sukilėlius. Didelė įsibrovėlių kariuomenė gėdingai pralaimėjo mūšį. Netvarkingomis gaujomis pulkai sugrįžo į laivus ir skubiai, paliko Atikos krantus. Pralaimėjimas Maratono lygumoje neatbaidė Persijos valdovų nuo minties užkariauti Graikiją, paskutinį rimtą varžovą Viduržemio jūros baseine. Karalius Kserksas, pakeitęs soste savo tėvą Darijų I, atsidėjęs ruošė kariuomenę žygiui. Pagrindiniu priešu jis laikė Atėnus. Atėniečiai irgi neleido laiko veltui. Jų karinis laivynas nuo seno garsėjo visoje Graikijoje, tačiau kovai su persais jį dar reikėjo sustiprinti, pastatyti naujų laivų.

Graikų pirkliams besivaidijant su kartaginiečiais, Apeninų pusiasalyje augo nauja galybė. Tai buvo Roma. Tiesa, romėnai ilgai kariavo sausumoje su "barbarų tautomis", todėl laivų nestatė ir jūrų prekyba nesivertė. Patricijus patenkino svetimųjų atplukdytos prekės, o karų išvargintas kraštas kitoms šalims ne kažką galėjo, pasiūlyti. Dėl to graikai ir kartaginiečiai Romą laikė tik antraeiliu prekybos klientu. Greitai tačiau teko pakeisti požiūrį - sustiprėjusi Roma atsigręžė prieš savo "civilizuotus" kaimynus. Romos politikų dėmesį pirmiausia patraukė Graikija, kur atskiri poliai (miestai-valstybės) kovojo tarpusavyje. II amžiuje pr. m. e. Romos legionieriai ne kartą niokojo šalį, o 27 metais pr. m. e. senatas paskelbė Graikiją Romos provincija. Romėnai parsigabeno gausų grobį ir neįkainojamų žinių apie laivų statybą bei laivybos organizavimą. Šimtai laivadirbių šeimų buvo perkelta į Romą, kad išmokytų šio amato.

Rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje nuo seniausių laikų gyveno negausios tautelės, istorijoje vadinamos bendru finikiečių vardu. Nederlinga žemė menkai temaitino savo gyventojus. Vienintelė jų viltis buvo jūra. Prie jos ir glaudėsi finikiečių sodybos, o vėliau - miestai. Jūra dosniai teikė gėrybių, reikėjo tik mokėti jas paimti. Jūra maitino žvejų šeimas, teikė žaliavą purpuro gamintojams. Ta žaliava - tai moliuskai Murex brandaris, apsidengę nedidele spygliuota kriaukle. Legenda pasakoja, jog purpurinio moliusko paslaptį įminęs šuo. Kažkoks finikietis žvejys tinkle vietoje žuvų radęs įstrigusią kriauklę ir piktai numetęs ją ant smėlio. Alkanas žvejo šuo ją perkandęs, ir jo nasrai nusidažę ryškiai raudona spalva. Žvejys mėginęs nuplauti šuniui snukį, tačiau ir pats nusidažęs rankas. Nuo tada jis metęs žvejybą ir ėmęs gaminti purpuro dažus.

Prieš 7000 m. Nilo slėnyje įsikūrė pirmieji gyventojai. Jie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, mokėjo pasidaryti akmeninius įrankius ir lipdyti puodus, o Nilas juos išmokė rišti riestanosiu plaustus iš papiruso nendrių, kurios augo čia pat, prie upės. Slinko šimtmečiai. Vis daugiau nendrinių plaustų plaukiojo Nilu aukštyn ir žemyn, gabendami javus ir audinius, varį ir auksą. Upė ir plaustai susiejo egiptiečių gentis tvirtais ūkiniais ryšiais. Kai apie 3000 metus pr. Kr. Egipte susikūrė vieninga valstybė, Nilu jau plaukiojo nesuskaičiuojama daugybė plaustų. Jie plukdė ne tik krovinius, bet ir karius, mokesčių rinkėjus, teisėjus. Iš nukariautos Nubijos upe paplūdo gėrybių srautas: varis, auksas, malachitas, dramblio kaulas, vergai...

Laivas simbolizuoja transporto priemonę, kuria dangaus kūnai, pirmiausia Saulė (dažnai vietoj vežimo), keliauja per dangų arba gabena mirusiuosius anapus. Neolito laikotarpio megalitinėse kapavietėse ant akmeninių sienų dažnai randami išraižyti laivai, neabejotinai juos galima laikyti kelionės į Palaimintųjų salas simboliu. Skandinaviškieji žalvario amžiaus uolų raižiniai vargu ar vaizduoja realius laivus (su roges primenančiu dvigubu števeniu), veikiausiai jie fiksuoja kosminius įvykius. Netoli Gizos miesto Egipte piramidėse pavaizduoti saulės laivai aiškintini kaip barkos, kasdien plukdančios per dangų Saulę. Naktį Ra šviečia mirusiųjų karalystei ir po to grįžta rytų pusėn, iš kur vėl pateka. Bendrąja prasme ir krikščionybėje laivas (valtis, barka) laikomas kelionės, tai pat ir gyvenimo kelio, simboliu. "Gyvenimas šiame pasaulyje yra kaip audringa jūra, per kurią privalome parplukdyti į uostą savo laivą. Jei mums pasiseka atsispirti sirenų (Odisėjas!) vilionėms, jis mus nuves į amžinąjį gyvenimą" (Šv. Augustinas). Dažnai bažnyčia vaizduojama kaip laivas, "Nojaus arka", vedanti į dangiškąjį tikslą - "bažnyčios navą", kurios bokštas - tai stiebas, o irklai - kontraforsai. Kryžius reiškia arba vilties stiebą, arbą inkarą.

Upės pakrante ėjo žmogus su ilga lazda rankoje. Lazdos laibgalyje bolavo kaulinis antgalis su keliomis užbarzdomis. Tai buvo žeberklas, su kuriuo žmogus visą dieną slankiojo paupiu, tykodamas nusmeigti žuvį. Bet upė buvo ištvinusi, iki krantų sklidina sūkuriuojančio vandens. Ramūs, seklūs užtakiai, kur laikydavosi juodnugarės žuvys, buvo apsemti. Žmogui pilvas gurgė iš alkio. Vakar nepavyko medžioklė, užvakar taip pat. Prasidėjus liūtims, žvėrys kažkur pasitraukė. Beliko šaknys, medžio žievė. Žmogus akimis sekė srovės nešamus šiekštus ir medžius. Ne kartą, ištvinus upei, jis matė tokį vaizdą, o neseniai labai nustebo išvydęs ant šiekšto plaukiantį zuikį. Ties upės posūkiu šiekštas priplaukė prie kranto, zuikis stryktelėjo žemėn ir nubėgo į mišką. O jeigu jis apžergęs medį, išplauktų į užtakio vidurį, kur taškosi žuvys? Medžių srovės priplaktų prie kranto, kiek tik nori. Žmogus sutojo. Jo žvilgsnis klaidžiojo nuo žuvų sukeltų ratilų prie plūduriuojančių pakrantėje medžių. Pagaliau žmogus užsiropštė ant kamieno, žeberklo kotu pasispyrė į dugną ir nuplaukė. Kai nebepasiekė dugno, ėmė irtis rankomis.

pagrindinis požymis - nacionalinis laivynas. Dabar Lietuvos Respublikos laivų rejestre yra užregistruoti 275 jūrų laivai, kurių bendra bruto registrinė talpa (BRT) - 506,6 tūkst. tonų. Situacija nėra palanki jūrų verslui toliau plėtoti išlaikant laivyną su Lietuvos vėliava, jeigu nebus imtasi tam tikrų apsaugos priemonių derinant Lietuvos įstatymus ir norminius aktus jūrų transporto klausimais su ES teisės aktais. Labai svarbu, kad vykstant privatizacijai nebūtų prarastas Lietuvos laivynas išplukdant laivus į kitų šalių "patogių vėliavų" registrus. Susisiekimo ministerija kartu su Klaipėdos mokslininkais bei jūrinio transporto specialistais parengė Lietuvos nacionalinės laivybos koncepciją, kurioje numato, kokios juri inės ir ekonominės sąlygos turi būti sudarytos šalyje, kad nebūtų pagundų naujiesiems laivyno šeimininkams keisti Lietuvos laivyno vėliavas į kitų šalių vėliavas.