Subkultūros

Aną dieną manęs paklausė: Andriau, tu visą laiką tyčiojiesi iš runkelių. Ką tu nori pasakyti? Kas jie tokie? Kaimiečiai? Tuomet supratau, kad turiu paaiškinti, ką reiškia šis nuostabus lietuviškas žodis, atsiradęs taip neseniai ir esantis vienas iš nedaugelio šiuolaikinio žodyno daiktavardžių, prie kurio neprisikabins net ir aršiausias svetimybių rovėjas, nes šis paniekinamas terminas yra toks pat lietuviškas, kaip šaltibarščiai. Taip pat, beje, kaip ir kiti du širdžiai mieli apsižodžiavimo žodžiai – žąsinas ir plūgas. Ne, runkelis – tai ne kaimietis, ir nereikia man kaišioti primityvaus moralizavimo apie miestiečio aroganciją prieš tuos, kas augina duonutę. Taip, gimiau mieste (žinau, žinau, Kaunas – ne visiems jums yra miestas, apie tai kitą kartą), bet prieš kaimą nieko neturiu, ir, kai rašau „runkeliai“, negalvoju „kaimiečiai“. Kai miesto intelektualai pasimeta mikčiojančiuose moraliniuose labirintuose, būtent kaime dažnai galima rasti paprastą ir logišką mąstymą. Ne kur kitur, o tik kaime – net ir kolchozų subjaurotame – begalima rasti vertybių ir moralės atramą, kurią iš miesto, atrodo, visiems laikams išpurtė blizgieji žurnalai. Runkelis – tai, visų pirma, proto būsena, kuri verčia jos savininką jausti skriaudą ir bejėgiškumą. Kai kas nors pasako, kad kiekvienas yra savo gyvenimo šeimininkas, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis, tai yra visiškai priešiška runkelio supratimui apie gyvenimą ir savo vietą jame. Mėgstamas runkelio pasisveikinimas: „Kas blogesnio?“.

Pasak M. Katkaus, vadinamųjų runkelių Lietuvoje ne tiek daug, kaip manyta. Tyrimo autoriai šiai kategorijai priskyrė 15 proc. lietuvių. Paprastai jie gyvena mažame miestelyje ar kaime, jų pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1000 Lt. Jie remia Paksą, balsuoja už partiją Tvarka ir teisingumas. Jie mano, kad Paksas buvo sąmokslo auka. Tarp „runkelių“ daugiausia vyresnio amžiaus, tik vidurinį išsilavinimą turintys žmonės. Jie niekada nežaidžia kompiuterinių žaidimų, nesportuoja, nenaršo internete, niekuomet nesilanko populiariosios muzikos koncertuose, sporto varžybose, kavinėse. Tačiau būtinai kelis kartus per mėnesį eina į pirtį. Per TV „runkeliai“ mėgsta žiūrėti koncertus, gyvenimo būdo, kriminalines laidas. Jie niekada nebendrauja su bendramoksliais, su draugais bendrauja retai, o su kaimynais – kasdien. Drabužius, avalynę ir maistą jie perka turguje, kartą per savaitę nemažai išgeria. Jiems labiausiai patinka R. Paksas, V. Blinkevičiūtė, V.Uspaskichas, D. Grybauskaitė, V. Putinas, D. Medvedevas, Radži. Santaupas jie laiko namuose ir terminuotuose indėliuose. „Runkeliai“ mano, kad naujasis Seimas pirmiausia turėtų atšaukti alaus reklamos draudimą per varžybas. Jie nemano, kad Rusija kelia grėsmę Lietuvai. Nesutinka su teiginiais, kad V. Landsbergiu galima pasitikėti ir kad partizanai išgelbėjo Lietuvą.

Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su Vytautu Landsbergiu, transliuotą per Lietuvos radijo laidą „Kultūros savaitė“. Laidos autorės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė su profesoriumi kalbėjosi apie kultūros ir meno situaciją Lietuvoje, apskritai apie kūrėjo statusą, apie mūsų visuomenės pilietiškumą, grėsmę nepriklausomybei. Pokalbio pradžioje norėtume pateikti šiek tiek bendresnį klausimą. Kaip Jūs manote, kuriant pilietinę visuomenę, kuriant kiekvieno iš mūsų savimonę, kiek įtakos turi menas ir kultūra? Labai dažnai juk girdime sakant, kad, na, ką tie kultūros žmonės gali padaryti. Tai ne žemdirbiai, ne gamybininkai, ne verslo žmonės. O kaip Jums atrodo? Kultūros žmonės turėtų daryti įtaką visų žmonių kultūrai. Ir tai reiškia toli gražu ne vien tik meno supratimą ar polinkį į meną, domėjimąsi grožine literatūra. Toks požiūris būtų siauras. Tai, ką paminėjote kaip pilietinę sąmonę, tai ir yra kultūra, taip pat kultūros dalis. Ar visi žmonės turi pilietinę sąmonę, ar tik dalis jų? Ar visuomenė yra iš tikrųjų visuomenė, kurią jungia ta pilietinė sąmonė? O gal ji yra dar ne visuomenė, ir ją jungia galbūt tik bendros kalbos vartojimas, buvimas tam tikroje teritorijoje� Kultūros dalykai yra gilesni. Kultūra pasireiškia pilietine ir, pasakyčiau, politine kultūra. Mūsų politinė kultūra kartais yra be galo žemo lygio. O žemo lygio politinė kultūra patinka gana dideliam skaičiui žmonių, ir tai reiškia jų tam tikrą spragą, nejautimą, kas yra vertinga, o kas yra menka.

Rieda, ritasi per Lietuvą rinkimų propagandos ir agitacijos mašina. Kandidatai į Seimą ieško aikščių, salių, net vyksta į kaimus, užeina į trobas, vežasi artistus, muziką, dovanas, kad tik galėtų susitikti su žmonėmis, pamaloninti juos pažadais, pakviesti: ateikite ir balsuokite, neapvilsime, o jei kas ir nuvylė, tai ne mes, nes mes geresni, protingesni, sąžiningesni... Gyvename nuo skandalo iki skandalo. Kaip tarybiniais laikais - nuo vieno partijos suvažiavimo iki kito. Jau net nesistebime - juokiamės, piktinamės, spėliojame, kas dar atsitiks. Pasitikėjimas Seimu ir partijomis Lietuvoje visada buvo nedidelis. Kaip ir Prezidentūra po to skandalo. Ar padidės tas pasitikėjimas po Seimo rinkimų - neaišku, nes žmonės nežino, kuo dar pasitikėti, už ką balsuoti. Apklausų rezultatai rodo du labai aiškius žmonių nenorus. Vienas nenoras - balsuoti už partijų sąrašus, antras nenoras - matyti Seime vis tuos pačius renkamuosius, dažniausiai patenkančius į jį būtent per partijų sąrašus. Rinkimuose dalyvauja penkiolikos partijų ir koalicijų atstovai. Pusė partijų tikrai nieko nelaimės, nes yra negausios, prastai organizuotos, neturinčios ką pasiūlyti, tarnaujančios tik karjeros siekiantiems savo vadams. Kelios partijos per kiekvienus rinkimus šį tą laimi, bet vis garsiau girdimos žmonių šnekos: šalin partijų sąrašus, užteks daug metų tiems patiems veidams rodytis Seime, nes jie - jau atitrūkę nuo gyvenimo, tik savimi besirūpinantys, išsisėmę, pavargę, nusibodę veikėjai.

Apie vadinamąjį „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje kalbama jau labai seniai – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ši sąvoka būdavo naudojama apibūdinant tuos, kurie drįsdavo suabejoti tuometinės valdžios sprendimais ar jos vykdomomis reformomis. Vėliau sovietinio mentaliteto etiketė būdavo kabinama tiems, kurie pabandydavo pasisakyti prieš kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybių vykdomą „laukinio kapitalizmo“ politiką ar agituoti už didesnį valstybės vaidmenį užtikrinant socialinį teisingumą. Galiausiai atstovaujančiais „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje tapo visi, turintys kitokią, nei dauguma vadinamojo politinio elito, nuomonę. Tai buvo ypač akivaizdu per 2002 ir 2004 metų prezidento ir 2004 metų Seimo rinkimus, kuriuose „sovietinio mentaliteto“ korta buvo ypač aktyviai naudojama, o rinkėjai, balsuojantys ne „už tą“ kandidatą ar ne „už tą“ tapo „runkeliais“. Šią savaitę paskelbto tyrimo duomenimis, tų „runkelių“ Lietuvoje yra labai daug. Turiu galvoje, tuos, kurie per 2005 metų rudenį atliktą tyrimą teigė, jog iki 1990 metų veikusi sovietinė sistema buvo gera arba bent jau pakenčiama. Taip galvojančių, minėtos apklausos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei pusė – 54 procentai. Tuo tarpu vertinančių sovietinę sistemą blogai ir labai blogai – 31 procentas. Rezultatai nėra labai džiuginantys. Ypač turint galvoje, jog gerai ir labai gerai vertinančių sovietinę sistemą šiandien Lietuvoje yra net daugiau nei jų buvo 1990 metais.

Skaitydama rusišką knygą apie rinkimų technologijas aptikau mintį, kurią dabar cituoju savo pažįstamiems politikams ir ne politikams. Autorius rinkimų sąraše esančius kandidatus suskirstė į tris kategorijas: 1. Stambūs žaidėjai 2. Mulkiai ("lochai") 3. Infiltruoti asmenys ("podstavnyje lica"). Labai laukiu, kada Lietuvos partijos paskelbs savo rinkimų sąrašus. Kai žiūrėsiu į kalbančius dėdes ir tetas per televizijos rinkimų laidas, klausysiu, kaip pamaldžiai jų taukuotomis lūpomis tariamos frazės "programinės nuostatos", "Lietuvos žmonės", "partijos pozicija" - mintimis mėtysiu juos po tas kategorijas. Pirmos - stambių žaidėjų - kategorijos asmenų tikrai bus mažiausiai. Galėsiu smagiai mėginti atskirti antrus nuo trečių. Antri - pasimetę naujokai. Treti - buvę kolūkių pirmininkai ir gamyklų direktoriai, kuriuos po visas Lietuvos partijas skirsto tvirta LKP ranka. Minėtoji klasifikacija veda mane toliau - prie kitos minties. Lietuvos visuomenė skirstoma į elitą ir runkelius. Kalbama apie elito atotrūkį nuo runkelių, socialinę prarają, kurią reikia mažinti, ir kt., ir t.t. Tačiau imkim ir pažiūrėkim atmerktom akim bei paklauskim savęs: kur yra runkeliai, o kur elitas? Elitas - politikoje, runkeliai - visur kitur? Ne, mielieji. Viskas yra būtent priešingai. Runkeliai telkiasi Lietuvos politikos viršūnėse, o elitas - visur kitur. Elitas emigracijoje. Elitas versle. Taip, praraja tarp elito ir runkelių didžiulė. Ne socialinė, o kitokia - IQ.