Maištavimas yra mūsų ideologijos dalis

Maištavimas yra mūsų ideologijos dalis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kokia yra pankų ideologija? D.I.Y. (Do It Yourself - "Pasidaryk pats") - bene svarbiausia taisyklė ir pankroko judėjimo prasmė. Tai reiškia, kad viską, ką nori gauti iš gyvenimo, turi gauti pats. Niekas - nei tėvai, nei mokytojai, nei darbdaviai, nei prezidentas - neturi reguliuoti tavo gyvenimo, nes jį gyveni pats. Tokia nuostata apima ne tik moralines normas, bet ir vartojimą. Baisu, kad žmogus visuomenėje vis labiau egzistuoja tik kaip vartotojas, vienafunkcinis aparatas, nesugebantis nieko padaryti be kitas funkcijas atliekančių sraigtelių. Mes priešinamės komercinei idilei "dirbk, pirk, mirk". Tačiau yra įvairių pankų judėjimo krypčių, ir jų gyvenimo būdas gerokai skiriasi. Pvz., posakis "gyvenk linksmai ir mirk jaunas" tinka gatvės pankams, kurie daug geria, mėgsta pasilinksminimus ir nerūpestingą gyvenimą - tai jų protestas prieš sunormintą visuomenę. Visiškai priešingas sXe (Straight edge - "tiesi briauna") judėjimas, kuriam "prijaučia" daugelis hardcore’ovcų - jie visiškai atsisako narkotikų, alkoholio, rūkalų ir atsitiktinių lytinių santykių - taip jie rodo sau ir kitiems, kad gali apsieiti be visuotinai priimtų atsipalaidavimo formų ir patys vadovauti savo gyvenimui. Yra ir regio mylėtojai - rastamanai, kurie labai mėgsta patraukti žolę. Tikrų narkomanų nepažįstu. Gal užsienyje yra daugiau viso to narkotikų liūno, bet čia taip nėra.

Šiek tiek apie jaunimo subkultūrinių grupių stereotipus

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šie žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems - pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti - paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai - jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime jaunimo subkultūrinėmis grupėmis. Šio darbo tikslas - pristatyti ir paanalizuoti moksleivių bei aukšstesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentų požiūrį į šias neformalias Lietuvos jaunimo subkultūrines grupes, egzistuojančius stereotipus apie šias grupes. Medžiaga buvo surinkta VU organizuotos etnografinės praktikos “Šiuolaikinė jaunimo kultūra Lietuvoje” metu. Medžiaga buvo renkama pusiau struktūruotų interviu pagalba. Pateikėjo (-os) buvo klausiama, kokias neformalias Lietuvos jaunimo grupes/judėjimus jis/ji žino, prašoma juos apibūdinti, buvo užduodami kiti papildomi klausimai, kurių tikslas - atskleisti respondentų požiūrį į jų paminėtas jaunimo grupes. Šiame darbe panaudota 44 respondentų: 25 merginų ir 19 vaikinų atsakymai. 10 iš jų apklausiau aš pati, po 10 apklausė Rosita Damanskytė ir Donatas Bagdonas, o likusius 14 - Kristina Ivanovaitė. Apibendrinant surinktą medžiagą išryškėja tam tikri stereotipai apie šiuolaikines neformalias jaunimo subkultūrines grupes. Tad ir apžvelkime jas.

Skinas nepuola muštis pirmasis

Skinas nepuola muštis pirmasis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Skinheadai – subkultūra, kurios neretai prisibijoma. Tačiau ar jie yra tokie, kokius juos mato visuomenė, ar jie tikrai bet kada ir bet kur gali išprovokuoti muštynes, jei pastariesiems nepriimtinas kitų subkultūrų atstovų elgesys, išvaizda? Apie visa tai ir kitus dalykus, pasakojo metalistas - skinas „Robkė”. Girdėjau, kad esi skinas - metalistas. Kaip pats apibūdintumei savo pažiūras? Galima sakyti, kad esu „mišrūnas“. Negalėčiau savęs priskirti nei vieniems, nei kitiems. Tiesiog sutariu su abiejų judėjimų atstovais, kartu švenčiu ir leidžiu laiką, todėl ir vadinu save skinu - metalistu. Kodėl ir nuo kelerių metų pasirinkai būtent šią neformalią grupę? Metalistu tapau būdamas maždaug keturiolikos metų, nes man ši kultūra buvo artimiausia mąstymu. Būdamas šešiolikos aš susipažinau su baikeriais, skinais. Tiesiog pradėjau su jais bendrauti, praleisdavau daug laiko jų draugijoje. Taip ir susidomėjau bei tapau vienu iš jų. Kaip ir kiekviena subkultūra, taip ir skinai turbūt turi vietas, kuriose mėgsta susirinkti. Kokios mėgstamiausios vietos Vilniuje? Skinai yra ramūs žmonės. Jie mėgsta ramias vietas, todėl renkasi atokesniuose baruose, kur žmonių tikrai nėra daug. Dažniausiai nepopuliarūs barai tampa skinų barais. Ten jie renkasi gana dažnai. Na, o konkrečių vietų įvardinti tubūt neišeitų, nes jų daug ir jos dažnokai keičiasi. Vilniuje tokių vietų apstu, nes netrūksta ir pačių skinų, o, tarkim, Panevėžyje, kuriame yra tik keletas skinų, tokių vietų tikrai nerastume.