Kas mūsų laukia – grybai ar Grybauskaitė?
| | |

Kas mūsų laukia – grybai ar Grybauskaitė?

Jei būtų Vyriausioji rinkimų komisija numaniusi, kad tiek dailiosios lyties atstovių sieks prezidento posto, būtų privalėjusi pirmąjį rinkimų turą skelbti kovo aštuntąją. Vis dėlto kadangi prezidento rinkimai yra ne koks soliariuminių misių šou, tai ir, preliminariais duomenimis, apklausose pirmaujančios lyties atstoves korektiškiau būtų vadinti ne dailiąja, o perspektyviąja arba didžiąja lytimi. Nes šįkart, akivaizdu, moterų vaidmuo bus jau nebe dekoracinis, o pagrindinis. Netgi herojinis. Galima sakyti, kad pagaliau išaušo tokia diena, kad rinkimai gali apsieiti visai be vyrų. Nieko čia keisto – statistika ne pirmus metus skelbia, kad moterys mūsų šalyje faktiškai tapo stipriąja lytimi: ilgiau gyvena, vairuoja troleibusus, vadovauja kariuomenei, patruliuoja gatvėse, prižiūri laiptines, kad nelandžiotų pašaliniai ir narkomanai. Moterys niekuo nebenusileidžia vyrams net keliuose. Iki poros promilių ant drąsos “įkalusi” savivaldos politikos uosčiusi moteriškytė gali su trenksmais išversti kokio trąšų oligarcho tvorą ir tujas. Taigi nuo šiol vyriškosios lyties kelių gaidžiai privalo įsikalti į galvas, kad gatvėse atsirado rimtos konkurentės – kelių vištelės. Tačiau šįkart susitelkime ties moteriškaisiais prezidento rinkimais. Dalios Grybauskaitės, sakysite, pristatinėti neverta. Ji jau apie save viską pasakė: ne lesbietė, ne kagėbistė, bet rinkimuose dalyvaus. Žinios, ar komisarė dalyvaus rinkimuose, užgniaužusi kvapą laukė visa Lietuva.

| | |

Dalia Grybauskaitė – užuolankų verpete

Nežinia baigėsi. Europos komisarė Dalia Grybauskaitė vakar pagaliau pranešė dalyvausianti Lietuvos Prezidento rinkimuose. “Supratau, kad esame visi pasiilgę tiesos ir atsakomybės už savo šalį. Norime visi gyventi be baimės, pasitikėdami savimi, vienas kitu ir rytojumi. Galiu ir noriu skirti savo patirtį, žinias bei gebėjimus tam, kad išguitume šešėlius iš moralės, politikos, ekonomikos ir sukurtume kitokią – piliečių Lietuvą, piliečių valstybę”, – savo motyvus paskelbė eurokomisarė. D.Grybauskaitės apsisprendimas bent jau kol kas leidžia manyti, kad per Prezidento rinkimus bus vienas ryškus lyderis, kuriam į kulną mėgins įkąsti daugybė keliomis galvomis menkesnių konkurentų, beveik neturinčių šansų laimėti. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti iš vakar skambėjusių komentarų, kuriuose buvo galima įžvelgti kitų kandidatų rezignaciją. D.Grybauskaitė vakar leido suprasti norinti būti nepriklausoma kandidatė, kurios rinkėjai nesietų su jokia partija, net su ją paremti besisiūlančiais liberalais ar konservatoriais, kurių patriarchas Vytautas Landsbergis, kiek pasvajojęs apie Prezidento regalijas, taip pat jau linksta paremti eurokomisarę. Ji viliasi, kad parašus surinks ir kitus organizacinius reikalus atliks savanoriai, o už finansinę paramą nereikės atsidėkoti jokiai verslo grupei. Kitaip tariant, D.Grybauskaitė Prezidento posto siekti nusprendė eidama dabartinio šalies vadovo Valdo Adamkaus pramintu keliu.

| | |

Obamos fenomenas Grybauskaitės pavidalu

Tai kas vyko ir kažkuria prasme vis dar tebevyksta JAV, įgavo Obamamanijos pavadinimą. Visos visuomenės grupės įsitraukė į šį spektaklį, o Obamos garbinimo virusas išplito visame pasaulyje. Dabar jau nebelieka abejonių, kad didžiausią įtaką tam turėjo iki smulkmenų nušlifuota Baracko kalba, kurios turinyje nesunku atrasti geriausių visų laikų politinės scenos oratorių frazių (M.L.Kingo, W.Churchillo), bei tobula viešųjų ryšių sistema, formuota atsižvelgiant į geriausius komercinius analogus. Tačiau net ne tai yra svarbiausia. Pačia aktualiausia rinkiminės kampanijos tema tapo ekonominio collapse‘o grėsmė, o Obama, kalbėdamas PAPRASTAM piliečiui ilgainiui įdiegė mintį yes, we can. Deja, šis mesijas greičiausiai net nepriartės prie žadėto ekonominio stabilumo, ir šią nuojautą tik dar labiau sustiprina pastarųjų dienų pranešimai apie virtines bankrotų, beviltiškai atsakančių Obamai: no, we can’t. Lietuva nėra kitokia, mūsų ekonominė situacija tokia pat dramatiška, ir tokios pačios viltys yra siejamos su naujuoju šalies vadovu. Beveik neabejoju, jog išvysime net ir tam tikras Grybauskamanijos simbolius. Visgi, viltis, kad Dalia išspręs visas šiandien šalį kamuojančias problemas, nuo besitraukiančių investicijų ir finansų rinkos nelikvidumo iki neefektyvios mokesčių sistemos ir korupcijos, yra mažų mažiausia nepagrįsta. Kai kurios problemos tiesiog per daug globalios, kitoms ji neturės konstitucinių galių. Susižavėjimas Obama po truputį slūgsta.

| | |

Tūkstantmečio prezidentas

Lietuvos prezidento rinkimai 2009 metais yra svarbiausi Lietuvai rinkimai iš visų, kurie yra vykę Lietuvoje. Jiems rengiamasi, tačiau tikriausiai neužtenkamai, kadangi niekas nėra pažymėjęs, kad rinkimai bus neprilyginami jokiems kitiems. O jie bus svarbūs ir pasauliniu lygiu. Lietuva yra Europos kontinento centras, Europa yra kaip ir viso pasaulio centras. Taigi, Lietuva patenka kaip ir į pasaulio centrą. Šiais metais susidaro ne tik geografinės, bet ir istorinės aplinkybės padaryti Lietuvą pripažinta valstybe. Tinkami rinkimai šią aplinkybę sustiprintų. Šis tas jau nuveikta. Lietuvos darymo vos ne kosminio svarbumo valstybe procesai prasidėjo tuoj po to, kai Vilniaus miesto danguje sušvietė fejerverkai tokie ryškūs, kad turėjo būti matomi iš kosmoso. Tačiau būsimais prezidento rinkimais nesididžiuojama. Pastebėta, kad pretendentai į prezidentus iki šiol kaip ir slapstosi. Gal jie aptiko, kad aplinkybės pernelyg svarbios ir nutarė neiti į pirmas gretas. Tikisi, gal bus išvestas į pirmą planą žmogus, turintis didesnių atitikimų. Tinkamai apibrėžtos pretendentinės aplinkybės yra tas kontekstas, kuriame galima būtų pastebėti labiausiai priimtiną būsimą kandidatą. Jis tikriausiai turėtų būti mokslingas, kompetentingas, kultūringas, pripažįstantis teisėtumą santykiuose. Žinių visuomenė apibrėžiama kaip visuomenė, kurioje žmonės turi didelę žinių apimtį, o ne yra pasirengę sužinoti visus svarbiausius dalykus, įpareigodami kitus, kad šie jiems pasakytų.

| | |

Prezidentas pagal konstituciją

Lietuvos Respublikos konstitucija apibrėžia Respublikos prezidento teisines aplinkybes. Jas interpretuoja prezidentas, sutinkamai su asmeninėmis savybėmis, vyriausybė ir seimas, sutinkamai su valdžių atskyrimo principu, tauta, sutinkamai su tautiškumo išsaugojimo tikslais, konstitucinis teismas, sutinkamai su peržengimų draudimais. Prezidento teisinių aplinkybių interpretavimas, sutinkamai su asmeninėmis prezidento savybėmis, yra esmingiausias valstybės santykiuose. Kiekvienas prezidentas pasirenka iš konstitucijos tas aplinkybes, kurios jo nuomone svarbiausios, o kitos atitenka būsimam prezidentui, kuris tam tikrais atvejais ir išrenkamas tam, kad sutvarkytų neišnaudotų esamojo prezidento galimybių dalykus. Tenka apibrėžti atstovavimo temą. Prezidento institutas atstovauja valstybę, tačiau nėra apibrėžta, ar pirma atstovauja pačiai valstybei, ar užsienio valstybėms. Atsakymas yra tikriausiai apibrėžtinas, kad prezidentas atstovauja visų pirma valstybei, kai valstybė stipri, ir turi atstovauti visų pirma užsienio valstybėms, kai valstybė silpna. Stiprinti valstybę turėtų būti vienas svarbiausių prezidento veiklos savybių. Sutinkamai su šia aplinkybe prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus žmonėms, kurie savo veikla darė Lietuvos valstybę stipria mokslinėmis, kūrybinėmis, ūkinėmis, teisinėmis galimybėmis. Valstybės apdovanojimais pripažinti asmenys sudaro valstybės branduolį.

| | |

Trumpi pastebėjimai apie kandidatę nr. 1

Tai įvyko. Pagrindinis šių metų prezidento rinkimų kampanijos tyzeris (anot Dansu.lt) išsirišo – Grybauskaitė eina. Jau pasipylė lavina prognozių, spėlionių ir analizių (man patiko Liutauro mintys), tad aš irgi keletu savo pamąstymų pasidalinsiu. Įdomiausias ir jau šiek tiek dirbtinis (kampanijai sumeistrautas) įvaizdžio elementas – pasiaukojančios šaliai patriotės aureolė. Netgi su tam tikru lyriniu prieskoniu, kuris šiaip jau Grybauskaitei iki šiol nebuvo būdingas. Tačiau su įvaizdžio ekspertais akivaizdžiai konsultuotasi, o pastarieji žino, kad be lyrinių nukrypimų ir emocijų rinkimų nelaimėsi (prisiminkit kaip kilo kietosios H.Clinton reitingai, kai ji apsiašarojo prieš TV kameras). Todėl, prognozuoju, kad mesianistinė komunikacijos linija bus stipri: ji paliko klestintį Briuselį, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Visgi didžioji kampanijos intriga yra tie skeletai spintoje. Etatinis kandidatas Pilvelis, kuriam prezidento rinkimai turbūt yra savotiškas hobis, vienu tokiu jau pradėjo mosikuoti, gudriai merkdamas akį ir aiškindamas, kad pakalbės su Dalia ir ji persigalvos (gi katalikiškam krašte gyvenam, anot jo). Bet Pilvelis nesupranta, jog ne jis vienas čia toks gudrus. Aš net neabejoju, kad su Vakarietiška politine kultūra jau gerokai apsitrynusi Grybauskaitė, neblogai suvokia ir visus atviro rinkiminio proceso niuansus. Todėl atliko namų darbus ir su įvaizdžio konsultantais pakalbėjo apie viską.

Realybės šou „Prezidentas“
| | |

Realybės šou „Prezidentas“

Nors iki Lietuvos prezidento rinkimų liko vos keli mėnesiai, nė viena politinė partija dar nepaskelbė savo kandidatų į valstybės vadovus. Iš to galima daryti bent dvi išvadas. Pirma – pas mus politinėmis partijomis nepasitikima ne be reikalo, nes jos neatlieka vienos svarbiausių savo pareigų – būti visuomeninio gyvenimo sanitaru. Į bet kokias renkamas pareigas pretenduojantis asmuo pirmiausia turėtų atsiskleisti partijoje. Ir tada su aiškiai suformuluota programa, su savo patarėjų komanda, jau žinomais privalumais ir trūkumais pasirodytų rinkėjams. Kuo ilgiau bendraujama su tauta, tuo kandidatas geriau pažįstamas. Lietuvos politikai tikriausiai galvoja, kad paskutinę akimirką pasirodžiusiam kandidatui netikėtumo momentas suteikia papildomo žavesio. Politinės rinkodaros požiūriu tai gal teisinga – sumaniai reklamuojama nauja politinė prekė pas mus neblogai perkama, ką liudija darbiečių ar prisikėlėlių patirtis. Tačiau tai tik politinio nebrandumo ženklai, rodantys elementaraus padorumo stygių. Antra vis atidėliojamo kandidatų kėlimo išvada būtų tokia – galbūt Lietuvos prezidento postas iš tikrųjų nėra toks svarbus, kaip kad norima vaizduoti. Akivaizdu, kad prezidento rinkimo būdas – visuotinis balsavimas – neatitinka labai jau ribotų valstybės vadovo galių. Vienas Lietuvos politinio gyvenimo patriarchų yra gražiai pasakęs: „Svajonė būti prezidentu dažnam susuka galvą. Ir man taip buvo…“.

| | |

Valdžia 2.0 – Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas

Seimo Pirmininkas – vienas iš trijų valstybės vadovų, nelaimės ar apkaltos atveju pakeičiantis patį pirmąjį asmenį – Respublikos Prezidentą. Jis vadovauja Seimui, dalyvauja užsienio komandiruotėse ir visaip atstovauja Lietuvai užsienyje. Svarbus žmogus yra tas Seimo Pirmininkas, netuščiažodžiaujant. Be abejonės asmens svarbą ir statusą smarkiai atspindi ir jo vaizdas žiniasklaidoje, bei tai kaip jis pats save pristato viešoje erdvėje. Būtent apie Arūno Valinsko atvaizdą viešoje erdvėje, o konkrečiau jos dalyje – internete, ir norėčiau pakalbėti. Pirmiausiai įvedame į Google “Seimo Pirmininkas”. Pirmoje vietoje – Seimo puslapis, kuriame minimas Seimo Pirmininkas. Einame į puslapį ir… o varge! Mums rodo – Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas… Visą kaltę suverčiame Google ir Seimo IT skyriui, kuris visai nesirūpina, kad tokie svarbūs raktažodžiai būtų bent šiek tiek optimizuoti naujausiai informacijai. Paieška niekada nebuvo stiprioji lietuviškų tinklalapių pusė, todėl pereikime prie mūsų jau anksčiau nustatytų kriterijų, pagal kuriuos įvertinsime politiko pasirodymą WEB 2.0 erdvėje. Tinklaraščio neradau ten kur jis turėtų būti – www.valinskas.lt. Ten įdėtas rinkiminis plakatas su nuoroda į partijos svetainę www.prisikelimopartija.lt, kurioje Partijos Pirmininko tinklaraščio taip pat nėra, nors svetainė atnaujinama nuolatos – publikuojami partijos pranešimai spaudai.

| | |

Jeigu Seimas durnių laivas, tai Arūnas Valinskas jo kapitonas

Prisipažinsiu, – niekada nesitikėjau kad teks rašyti tokio pobūdžio įrašą. Man visada patiko pagrindinis atstovaujamosios demokratijos principas – mes, piliečiai, sumetame mažus lapelius į urnas ir ramiausiai sau gyvename, nes mūsų atstovai ten, valdžioje, viskuo pasirūpins. Žinoma nereikia užmiršti išsirinkti žmones, kurių deklaruojamos vertybės labiausiai sutampa su mūsų vertybėmis ir interesais, o tam reikia perskaityti daug laikraščių, peržiūrėti daug analitinių laidų (jeigu vis dar tikėsime žiniasklaidos nešališkumu) ir visaip kitaip domėtis politika. Visa tai būtina padaryti prieš rinkimus, nes po rinkimų… Po rinkimų anksčiau ar vėliau išvysime įvairaus plauko žmonių mitingus, su visą amžinybę nesikeičiančiais „gėdinančiais“ šūkiais: „Gėda, gėda!“ arba „vagys, vagys!“. Ir kas čia naujo? Ogi nieko, nes kiekviena valdžia yra savaip bloga ir korumpuota, bet tai, kas įvyko kelios dienos po rinkimų, privertė mane giliai susimąstyti. Tiesa pasakius jau pirmojo turo Seimo rinkimų naktis ir mįslingi A.Kubiliaus numykimai apie galimas koalicijas (su kuo TS-KD mato bendrą darbą Seime ir su kuo ne), nuteikė ne itin gerai. Buvau beveik ramus, kad paskutinė pagarbos verta partija Lietuvoje tikrai neis į koaliciją su Paksu, tačiau vis didėjantys skaičiukai prie Valinsko partijos grafos kėlė nervingą juoką – „Na nejaugi konservai eis su tuo kvaileliu?“.

| | |

Biografija. Zigmas Vaišvila. Nepriklausomybė

1990 m. kovo 11-ąją Zigmas Vaišvila tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. 1990 m. vasario 24 d. rinkimai į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Ventos rinkiminėje apygardoje Nr.78 (dalis apygardos – Akmenės rajone, dalis – Mažeikių rajone), kaip LPS kandidatas, Zigmas Vaišvila tapo deputatu (pirmojo rato rinkimuose iš 90 išrinktų deputatų 72 – LPS atstovai, antrame rate iš 43 išrinktų – 35 sąjūdiečiai). 1990 m. vasario 24 d. išrinkti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai nepatikėjo pirmosios sesijos paruošiamojo darbo Prezidiumui ir aparatui, sudarė 4 darbo grupes, koordinavusias valstybės atkūrimo ir Aukščiausiosios Tarybos struktūros bei veiklos principų paruošimą. Zigmas Vaišvila vadovavo Teisėtvarkos ir krašto apsaugos grupei. Sąjūdžiui laimėjus rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą daugumą, Sąjūdžio deputatų klube Zigmas Vaišvila pasisakė prieš Kazimiero Antanavičiaus ir Vytauto Landsbergio siūlymą Ministru Pirmininku siūlyti A.M. Brazauską, nepritarė Valdemaro Katkaus, Algirdo Saudargo, Aleksandro Abišalos ir Vytauto Landsbergio siūlymams nepriimti visų Nepriklausomybę atstatančių dokumentų iškart, drauge su Kazimieru Saja aktyviai agitavo atkurti Lietuvos nepriklausomybę iki 1990 m. kovo 12 d., kada Maskvoje buvo sušauktas neeilinis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas dėl TSRS prezidento institucijos steigimo ir įstatymo dėl respublikų išstojimo iš TSRS mechanizmo.