Politika

Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža. Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d. Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį. Sena rusų patarlė byloja – „kai per mažai išgeri vodkos, būna ir negražių nuotakų“. Ekonomikoje ši taisyklė negalioja. Juk negali patogiai įsitaisęs dainuoti sau „Koks gražus Kalėdų metas“, kai matai, kad dega kaimyno troba. Nes nujauti, kad arba ugnis persimes ant tavo namo, arba tau teks priglausti ir maitinti be pastogės likusį kaimyną. Esame paskutinių Europos dienų liudininkai. Ne fizine, veikiau filosofine metaforiška prasme. 1922 m. vokiečių rašytojas Karlas Krausas buvo nuspėjęs paskutiniąsias žmonijos dienas („Paskutiniosios žmonijos dienos“ - tragedijos pavadinimas. – I.T.), o dabar prieš mus – „Paskutiniosios Europos dienos“. Jos ne šiaip sau prieš mus, jos mums nuolat kelia nerimą.

Jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą. Žinomas mastytojas ir dramaturgas Moemas Somersetas pastebėjo, kad „duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė. Bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Pasaulis jau seniai kankinasi globalios sisteminės krizės konvulsijose. O ji pastaraisiais metais tik paaštrėjo. Deja, kaip nėra rimtos krizės priežasčių analizės, taip nėra ir receptų, kaip su ja susidoroti. Visas Lietuvos gyvenimas per pastaruosius dešimtį metų panašus į nuskendusio „Costa Conkordia“ laivo ir jo įkaušusio kapitono elgesį. Nėra jokio plano, jokios strategijos, tik ėjimas apgraibomis. O tuo tarpu šalis išsivaikšto ir toliau - juk jau praradome apie milijoną tautiečių. Tik ką stebėjome valdžių pasikeitimo šou, su tam tikrais ministrų „rankiojimosi“ ypatumais. Būkime biedni, bet teisingi, ar galima tikrai tikėti, kad tie, kurie pakeitė buvusius, atėjo su tokiomis idėjomis, su tokiomis nuostatomis, kad po metų mes visi pajusime pasikeitimus.

Nenuostabu, kad mąstantis žmogus, įdėjęs daug triūso į asmeninį išsilavinimą ir tuo besididžiuojantis, atmestų mintį, kad jo gyvenimą stipriau formuoja instinktai nei intelektas. Juk gyvuliai yra valdomi instinktų, o žmonės turi intelektą. Bet neįmanoma paneigti, kad didesnė dalis biologinių procesų, užtikrinančių mūsų gyvybę yra lygiai taip nesąmoningi kaip ir kitų gyvų būtybių. Ar individas galvoja apie savo kūno ląstelių dauginimąsi, kraujo apytaką, virškinimą ar ne, šie procesai vyksta. Mūsų plaukai ir nagai ilgėja, odos žaizdelės sugyja, nepriklausomai nuo to ar mes tai stebime ar ne. Sąmoningas protavimas pasisavina tik menkesnę dalį kūno energijos poreikių. Žmogaus protas suvartoja tik 20 procentų viso kūno eikvojamų kalorijų, o jo veikla yra nemenka dalimi susijusi su nesąmoningų funkcijų valdymu. Kasdien į žmogaus sąmonę pastoviai įsiveržia jausmai, aiškiai kilę iš pirmykščių instinktų – poreikio bendrauti, mankštintis, gintis, linksmintis. Taip pat pasireiškia alkio, nuovargio, agresijos, baimės, lytinių geidulių jausmai. Priklausomybė alkoholiui, tabakui, azartiniams lošimams verčia individą imtis veiksmų, kuriuos intelektas suvokia, kad yra žalingi, bet gana dažnai nesugeba jų sustabdyti.

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių - tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų - atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę. Bet kuo čia dėti prekių ženklai, privati nuosavybė? Tuo, kad užsieniečių ir Lietuvos lenkų pavardės, pasak kai kurių kalbininkų ir politikų, kalbai nepriklauso ir jų lietuvinti negalima, o mes, kai kurie, spyriojamės ir lietuviname. Pavyzdžiui, kalbininkas prof. Vincas Urbutis: “Net moderniausių lingvistikos krypčių atstovams veikiausiai nė sapne nėra prisisapnavusi mintis, kad tikrinius žodžius reikėtų atskirti nuo kalbos ir laikyti kažkokiu kitu reiškiniu” (“Pavardžių pradžiamokslis”).