Mokslai

Galima stiliaus klaidas ir kitaip klasifikuoti — pradėti nuo kalbos pakopų. Šiuo atžvilgiu skirtume 5 klaidų grupes: leksines, darybines, morfologines, sintaksines ir fonetines stiliaus klaidas. Šitoji klasifikacija stilistikos požiūriu trūktina: jos išeities pagrindą sudaro ne stiliaus kategorijos, o kalbos struktūros pakopos: pradedama nuo klaidos lokalizavimo neapibūdinus jos stilistinės esmės. Kita vertus, toks stiliaus klaidų skirstymas turi savų pranašumų: jis „prieinamas ir mažiau reikalų su stilistika turėjusiems žmonėms", taigi gali būti patogesnis žemesnėse klasėse. Visai atriboti tas dvi stiliaus klaidų klasifikacijas netikslu, nes kiekviena tokia klaida priklauso ir tam tikrai kalbos pakopai, ir kartu yra nusižengimas stiliaus reikalavimams.

1. Prielinksnį pagal vartojame, reikšdami daiktą, vietą, kurios pašaliu judama, buvimą šalia, veikimo pagrindą, motyvą, lyginimą. Važiavome pagal kelio kraštą. Pagal namo sieną - darželis. Lazdynai statyti pagal gerą planą. Pagal Jurgį ir kepurė. 2. Prielinksnis pagal nevartotinas reiškiant kilmės vietą, veiksmo būdą. Gyvena pagal gimimo vietą (=kur gimęs, gimtinėje). Pinigus paėmiau pagal pasą (=su ... Skaityti toliau

Sakytinio ir rašytinio teksto kalbinės raiškos klaidas galima suskirstyti į tris grupes: kalbos, logikos ir stiliaus. Jos savo ruožtu skirstomos smulkiau. Logikos klaidos klasifikuojamos pagal logikos dėsnių pažeidimus. Kalbos klaidų skiriamos 6 grupės: tarties, kirčiavimo, leksikos, žodžių darybos, morfologijos ir sintaksės. Stiliaus klaidas ne visada lengva atskirti nuo logikos ir kalbos klaidų. Stiliaus klaida yra funkcinių stilių normų arba bendrosios stiliaus kultūros reikalavimų pažeidimas. Kitaip tariant, stiliaus klaida — tai toks žodžio, jo formos arba sintaksinės konstrukcijos pavartojimas, kuris, nepažeisdamas kalbos normų, daro pasakymą netikslingą ar netikslų, neaiškų, ištęstą, nesklandų. Stiliaus klaidas svarbu atskirti nuo kalbos klaidų dėl kelių priežasčių. Viena, kalbos klaidos pažeidžia aiškias kalbos normas, o stiliaus klaidos yra subtilesnės.

Vartojame 1. Prielinksnį nuo vartojame, reikšdami vietą, nuo kurios kas nors daroma, laiko pradžią, būsenos priežastį, paskirtį. Versiu knygų neskaitytų / Nuo rytų lig vakarų. Kiekvienas nuo savęs ginasi. Lijo nuo pat ryto. Atsibudo sustingusi ir net drebanti nuo šalčio. 0 girios girios!.. / Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų: / Nuo dvaro, nuo ... Skaityti toliau

1. Priešpriešinio sujungimo sakiniuose antrasis sujungiamas su pirmuoju priešinamaisiais jungtukais bet, tačiau, o, vis dėlto, tik. Tokiuose sakiniuose nevartojame dalelytės gi antrajam sujungti su pirmuoju.

Mes dirbome lauke, gi (=o) mergaitės sukosi troboje.

Jūs žadėjote daug, gi (=tačiau) darbai iki šiol nevykdomi.

2. Sakiniams sujungti nevartotini vertalai vienok (=tačiau, bet, o), o taip pat (=ir, taip pat), tuo tarpu kai...

Aš jam šaukiu, vienok (=tačiau, bet, o) jis, matyt, negirdi.

1. Link vartojame kaip polinksnį, kuriuo reiškiame kryptį. Nulėkė saulės link ir kelis kartus sklandė aplink ją... 2. Polinksnio link nevartojame su įvardžiu kas (kas link). Kas link jo išprusimo, tai jis geras (=0 išprusęs jis gerai, jo išprusimas geras). Ką tu manai kas link (=dėl) mūsų susitikimo?

Nevartojame

1. Šalutinis pažyminio sakinys turi eiti tuoj po pažymimojo žodžio. Jei tarp jų įterpiami kiti žodžiai, nukenčia minties aiškumas.

Knyga guli ant stalo, kurios tu seniai ieškai (=Knyga, kurios tu seniai ieškai, guli ant stalo).

Apsistojome ežero pakrantėje (=pakrantėje ežero), kuriame buvo daug žuvies.

2. Nejunkime į vieną sudėtinį prijungiamąjį sakinių, iš kurių vieno dėl minties logikos negalime laikyti šalutiniu pažyminio sakiniu (neatsako į pažyminio klausimą).

Prielinksnį iš vartojame, reikšdami vietą, iš kurios vyksta veiksmas arba iš kur kilęs asmuo, būdą, medžiagą, informacijos šaltinį. Prielinksnis iš vartojamas, reiškiant daikto požymį, kitimo santykius, priežastį, išskirtį, laiką. Prielinksnio iš nevartojame su daiktavardžiais nutarimas, pranešimas, protokolas, raštas. Prielinksnio iš nevartokime, reikšdami rūšinę ypatybę, priklausymą, su veiksmažodžiais, valdančiais linksnį be prielinksnio.

1. Kreipinį reiškiame šauksmininku. Vyriškosios giminės šauksmininkas nuo vardininko skiriasi galūne, o moteriškosios giminės dažniausiai abu linksniai visiškai sutampa. Skirtinga kirčio vieta tik trumpo ir tvirtagalio antrojo nuo galo skiemens formose: Liuda (vard. Liuda), Dalia (vard. Dalia), mama (vard. mama), teta (vard. teta).

2. Norėdami pabrėžti atsiribojimą, svetimumą, niekinamąjį atspalvį, stilistiniais sumetimais galime vartoti kreipiniui reikšti ir vardininką.

Matai, Romas, ar aš tau nesakiau, kad taip bus.

Kurgi tu, Marius, taip išgražinai savo fasadą?

Prielinksnį į vartojame, reikšdami vietą, į kurią kreipiamas veiksmas, veiksmo linkmę, objektą, į kurį krypsta veiksmas. Prielinksnis į vartojamas, reiškiant tikslą, veiksmo būdą, apytikrį laiką, daiktų lyginimo santykius. Prielinksnis į nevartotinas, reiškiant laiko tarpą, per kurį vyksta, įvyksta arba kartojasi veiksmas. Prielinksnis į nevartotinas, reiškiant objektą, kai valdantysis veiksmažodis reikalauja naudininko ar galininko be prielinksnio.

1. Arčiau pažymimojo žodžio vartokime tą pažyminį, kuris išreikštas įvardžiuotine forma.

Žvarbūs rudens lietūs prausė senąją aukštą (=aukštą senąją) liepą.

2. Kai sakinyje yra derinamasis ir nederinamasis pažyminys prieš pažymimąjį žodį, pirma rašome derinamąjį, o prieš pat pažymimąjį žodį - nederinamąjį. Derinamojo ryšį su pažymimuoju žodžiu rodo galūnė, o nederinamasis, nukeltas į priekį, lieka nelabai aiškus.

Buvo karšta vasaros diena.

Gražiuose panemunės šlaituose išaugo puikūs pastatai.

Prielinksnis dėl vartojamas, reiškiant priežastį ir aktyvaus veiksmo tikslą. Prielinksnis dėl vartojamas papildiniui reikšti su veiksmažodžiais dirbti, susitarti. Prielinksnis dėl netinka su veiksmažodžiais atsiskaityti, gydytis, reaguoti. Prielinksnis dėl nevartotinas su būdvardžiais įdomus, -i, naudingas, -a. Prielinksnis dėl nevartotinas, reiškiant tai, kuo remiantis ar kam veikiant kas nors vyksta.