Mokslai

Rytų modernizacija ir Japonijos fenomenas

pagal

Pabandžiau aptarti tautą, kuri pasauliui tapo sėkmingo tikslo siekimo pavyzdžiu, kuri intriguoja vakariečius ne vien itin savitomis tradicijomis, bet ir kvapą gniaužiančiu skrydžiu prie modernios pasaulio sampratos. Tai Tekančios Saulės šalis – Japonija. Šiuo metu, mūsų valstybei žengiant pirmuosius žingsnius laisvosios rinkos link, aktualu suprasti, kas yra kertiniai akmenys siekiant gerų rezultatų. Svarbu išnaudoti kitų tautų patirtį. Todėl pasirinkau Japoniją. Pabandžiau palyginti ją su kitomis to regiono valstybėmis, galbūt nevisapusiškai įvertinau jų raidą, bet atskleidžiau esminius skirtumus tarp tautos, kuriai “pavyko”, ir kitų, kurioms – ne. Šis skirtumas, manau, ir yra svarbiausia paslaptis gaubianti Japoniją.

Klaipėdos kraštas – Mažosios Lietuvos provincija

pagal

1252 metais įkurtas Klaipėdos miestas – pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai. Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. Vokietija turėjo sumokėti ne tik didžiules reparacijas šalims nugalėtojoms, bet ir neteko eilės teritorijų – Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir Vakarų Prūsijos dalies – kaimyninių valstybių naudai. 1919 metų gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28 ir 99 straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių – nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl: Vokietijos delegacijų protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas, lietuviai beveik neturi gyventojų persvaros krašte ir tik “nedidelė lietuvių politikų grupė, neturinti jokios atramos” nori susijungti su katalikiškais Rusijos lietuviais.

Mikalojus VI Radvila Juodasis

pagal

Jono II Barzdočiaus ir Onos Kiškaitės sūnus. Gimė 1515 m. vasario 4 d. Nesvežiuje. Mokslus ėjo užsienyje, Vokietijos akademijose. Jo jauną protą didžiai paveikė smarkiai paplitusios Reformacijos idėjos. Genealogijos rankraštyje minima, kad grįžęs į kraštą turėjo būti jaunojo karaliaus Žygimanto Augusto rūmų gvardijos vadas. Šias pareigas ėjo iki 1544 m. Brastos seimo, kuriame gavo LDK maršalkos urėdą. Maždaug tuo pat metu Žygimantas Augustas ėmė lankyti Barborą Radvilaitę, o Mikalojus Juodasis kartu su pusbroliu Mikalojumi Ruduoju akylai sekė, kad šis ryšys Radvilų giminei padarytų ne gėdą, bet garbę. Savo budrumu ir atkaklumu pasiekė, kad jaunasis karalius savo santykius vainikuotų vedybomis, kurį laiką išlikusiomis paslaptyje.

Už

pagal
businesswoman-restaurant_1157-9039

Vartojame

1. Prielinksnį už vartojame, reikšdami vietą, atstumą, daiktą, už kurio imamasi, laiką.

Lapė, už akių užbėgus, parsimetė šalia kelio.

Justės skinamų gėlių šlamėjimas už sienos.

Gyvena tolimoje šalyje, už jūrių mėlynųjų, už girių tamsiųjų.

Kai Vladas ima mane už ausų kilnoti aukštyn, man net grikši kaulai.

Grįšiu už valandos.

Ties

pagal
candid-shot-attractive-blonde-student-girl-white-blouse-doing-homework-workplace-home-writing-down-open-copybook-drinking-tea-having-serious-concentrated-facial-expression_343059-4187

1. Prielinksnis ties žymi vietą erdvėje.

Ties medžių viršūnėmis suklykė gervės.

Puikios malonios pakalnės ties Kaunu...

2. Prielinksnis ties nevartotinas, žymint ne erdvės santykį.

Jis niekada ties pasiektu (=prie to, kas pasiekta,) nesustoja.

Atidėjo į šalį kelias knygas, ties kuriomis (=prie kurių) teks ne vieną vakarą praleisti.

Apie

pagal
woman-writing-notepad_1170-734

Prielinksnį apie vartojame, reikšdami objektą, apie kurį vyksta veiksmas, objektą, į kurį krypsta veiksmas, kalbamą, mąstomą daiktą, buvimo apie ką nors vietą, apytikrę veiksmo vietą, apytikrį veiksmo laiką ir kiekį. Nevartotini su prielinksniu apie veiksmažodžiai aiškinti, įsidėmėti, minėti, nagrinėti, nušviesti. Veiksmažodžiai domėtis, įsitikinti, rūpintis, skųstis reikalauja įnagininko, o ne prielinksnio apie. Nevartojame prielinksnio apie su veiksmažodžiais abejoti, diskutuoti, ginčytis, tartis. Vartojame prielinksnį dėl. Nusakant objektą, prielinksnis apie nevartotinas su veiksmažodžiais liudyti, pažymėti, skelbti.

Tarpe

pagal
caucasian-cafe-person-reading-urban_1296-347

1. Polinksnis tarpe vartojamas, reiškiant veiksmą ar būseną ko nors viduje, tarp ko nors.

Ko tu stovi durų tarpe (tarpduryje)?

Savo tarpe (Tarpusavy) sugyvename gerai.

Šiame vasaros tarpe daug lijo.

2. Polinksnio tarpe nevartokime su vienaskaitiniais daiktavardžiais ir su įvardžiu tame.

Tikroji padėtis jaunimo tarpe (=jaunimo padėtis) buvo visai kitokia.

Ant

pagal
woman-working-office_144627-44204

Prielinksnį ant vartojame, reikšdami vietą viršuje, paviršiuje, veiksmo priemonę ir būdą kartu, apytikrę veiksmo linkmę, asmenį, kuriam skiriamas veiksmas. Prielinksnio ant reikalauja veiksmažodžiai bartis, niršti, pykti, rėkti; frazeologizmai griežti dantį, turėti akį. Prielinksniu ant pasakoma kryptis į kokią vietą, jos paviršių. Prielinksnio ant nevartojame su būdvardžiais gabus, -i, geras, -a. Prielinksnio ant nevartokime, reikšdami objektą su būdvardžiais apstus, -i, godus, -i, turtingas, -a.

Su

pagal
cheerful-young-girl-classroom_23-2147666439

Vartojame

1. Prielinksnį su vartojame, reikšdami tarpusavio veiksmus, vyksmą ar būseną kartu, veiksmo būdą, laiką.

Musė su bite ginčijos, katra labiau prie ponų prilygsianti.

Katrė jau po šliūbo parvažiavo su vyru pas tėvus, į jo namus.

Seniai jau žmonės su baime laukia kokio nors vargo...

Vyrai iš miško grįžo jau su tamsa.

Prielinksniai

pagal
close-up-woman-taking-notes-notepad_171337-4051

Lietuvių kalboje be didesnio reikšmės skirtumo vartojami prielinksniai anot ir pasak, iki ir lig, greta ir šalia, pagal ir palei. Gana dažnai klaidingai vartojame prielinksnius. Čia aptariame porą dešimčių prielinksnių, kurių vartojimas gali sudaryti keblumų: ant, apie, aplink, dėka, dėl, į, iš, link, nuo, pagal, pagalba, pas, po, prie, prieš, su, tarpe, ties, už, virš, viršum.

Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika

pagal

Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Todėl šis darbas ir bus skirtas aptarti globalizacijos padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai bei Lietuvos vyriausybės atsaką į rinkų integraciją, pirmiausia turint galvoje strateginę politinės integracijos kryptį — stojimą į Europos Sąjungą. Reikia pripažinti, jog šiame darbe bus daroma prielaida, jog Lietuva yra per maža valstybė ir per maža ekonominė galybė, kad būtų analizuojama kaip savarankiškas vienetas pasaulinėje rinkoje (tą netiesiogiai rodo ir santykinai nedidelis Lietuvos pažeidžiamumo laipsnis per pasaulines ekonomines krizes, bet aukšta priklausomybė nuo regioninių), išskyrus kai kuriuos atvejus, kai Lietuvos integracija į pasaulio ekonomikos struktūras, pirmiausia Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), buvo suvokiama ir kaip tam tikras precedentas būsimam Rusijos priėmimui, todėl susilaukė išskirtinio didžiųjų ekonominių galybių dėmesio. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikacijoms.