| | | | | |

Katės avies kailiuku

Kornreksas – įspūdinga kačių veislė. Jų kailiukas minkštas, garbanotas, beveik nesišeria. Šios veislės katės charakteriu lyginamos su nepriklausomomis ir nepaperkamomis Siamo katėmis. Dar apie kornreksus sakoma, kad jie yra meilūs ir angeliško būdo. Dažnai šis sąrašas papildomas: jos turi ir šuns savybių. Kadangi kornreksai paklūsta dresavimui ir perima šeimininkų gyvenimo būdą, jie gali tapti tikru šeimos nariu. Kornreksai – angliška veislė. Pirmasis kornreksas gimė 1950 metais Kornvalyje. Paaiškėjo, kad kačiukas atsirado dėl savaimingos mutacijos. Jo motinos kailis buvo įprastas, o tėvo – nežinomas. Šiuo gyvūnėliu susidomėję įvairūs veislininkai nusprendė išvesti naują veislę – kates garbanotu kailiu. Kornreksas – grakšti ilgakojė katė pailga galva. Ši veislė išvesta kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Ilgainiui susiformavo du kornreksų tipai – europietiškasis (angliškasis) ir amerikietiškasis. Skiriasi jų kūno sudėjimas ir galvos forma. Amerikietiškasis kornreksas mažesnis ir liesesnis už europietiškąjį. Be to, jo kojos ilgesnės, o nosis romėniška. Europietiškasis kornreksas paprastai stambesnis, ne toks perkaręs, o jo nosis tiesi. Šios draugiškos, meilios katės dievina dėmesį ir mėgsta žmonių draugiją. Visą dieną paliktos vienos jos labai kamuojasi, todėl jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite dvi kates. Kornreksai darniai sugyvena su kitomis katėmis ir šunimis.

| | | | | |

CRX Cornish rex / Kornvalio reksas

1946 metais netoli vienos Berlyno ligoninės buvo aptikta pirmoji katė banguotu kailiu, kaip įprastinės Europos trumpaplaukės katės mutantė. Bet tada, kapituliavus Vokietijai, vokiečių kačių mėlytojams šios veislės selekcija nerūpėjo. Prioritetas banguotų kačių veisimui buvo skirtas Kornvaliui (Anglija). Būtent tuo metu Anglijoje, Kornvalio grafystėje, vienoje fermoje gimė kačiukas banguotu kailiu. Toje fermoje žmonės vertėsi triušių veisimu. Būtent to kačiuko kailis ir buvo panašus į reksų veislės triušių kailį. Fermos šeimininkė parodė savo naująjį kačiuką genetikams ir taip sužadino jų didelį susidomėjimą šia nauja veisle. Jie tyrinėjo mutantą ir galiausiai jį pavadino Cornish Rex (pagal vietovę, kurioje jis ir atsirado). Praėjus keliems metams, 1960 m., taip pat Anglijoje, bet šįsyk – Devonšyro grafystėje, buvo aptikta banguota katė. Jos vardas buvo Kirli. Kirli ir jos palikuonys buvo sukryžminti su reksu iš Konvalio, bet gimė katės su normaliu lygiu kailiu. Sukryžminus vokiečių arba amerikiečių reksus, kurie tuo metu pasirodė Ohajo ir Oregono valstijose (Amerika), nedavė laukiamo rezultato. Išaiškėjo, jog kalbama jau apie kitas mutacijas, su visiškai kitokiu genu. Paskutinioji reksų variacija buvo pripažinta kaip devon-reksai. Nepaisant to, 1959 m. JAV, Oregono valstijoje, pas šeimininką Stringchemą atsirado katė, vardu Kinki Marcela. Ji pragyveno 13 metų, bet apie jos palikuonis nieko nežinoma.

| | | |

Šelmės su žiežirbomis akyse

Yra lietuviški skalikai, o kaip su tautine kačių veisle? Anot felinologų prezidentės, jos kurti nereikia: pas mus gyvena Sibiro katės, Europos trumpaplaukės ir rusų mėlynosios – tai būtų trys aborigeninės veislės. Jeigu radote ir užsiauginote kačiuką, atsineškite į klubą ekspertizei, ir jeigu du tarptautinės kategorijos teisėjai pripažins veislės standartus, ši katytė gaus pradinės kilmės dokumentus ir galės dalyvauti parodoje, naujokų klasėje. Norvegai, tarkime, turi savo miškinę (patys geriausi egzemplioriai randami miške) – tai tikroji laukinė katė. Amerikoje vertinami šiurkščiaplaukiai ir Meino meškėnai, vieni didžiausi katinų pasaulyje. Rusai neseniai pripažino Nevos maskaradinę katę. Bobteilai be uodegų panašūs į japonų bobteilus, tačiau tai yra natūrali mutacija, įvykusi Kurilų salose. Tad kačių veislių kasmet daugėja, ruošiamasi pripažinti nulėpauses, panašias į brites. Kad pelnytum pripažinimą, reikia, kad būtų surengta keletas parodų, kuriose pristatoma keturių kartų generacija, proseniai su proanūkiais; tuomet jau galima teigti, jog tikrai tos veislės savybės yra užfiksuotos. Ir neverta manyti, jog amazoniškos išvaizdos, atletiškos Oriento arba Siamo katės yra piktos ir jus užpuls. Prieš dvidešimtmetį mes džiaugėmės turėdami namuose kitokią, Siamo katę, o štai dabar neturime nė vienos, aktyviai dalyvaujančios parodose. Siamės yra labai seksualios ir judrios, tačiau jos ypatingai švelnios, kaip šuniukai gali lydėti jus kelionėse, jas galima dresuoti.

| | | |

Namuose – katė

Apie kates išleista nemažai literatūros, tačiau naujausia ir bene įdomiausia – švedų autorės Ullos Barvefjord knyga “Viskas apie kates”. Kai kurios didžiosios religijos, pavyzdžiui, budizmas, šiuos gyvūnus skelbia šventais, nes jie mato tamsoje, todėl gali atbaidyti piktąsias dvasias. Palankiai apie kates atsiliepia ir islamo išpažinėjai. Psichologai seniai pastebėjo, kad šeimose, kuriose laikoma mažesniųjų žmogaus brolių, vaikai užauga švelnesni, silpnesniam jautresni. Tokie kieme pagauto gyvūno tikrai nekankins, nelaužys uodegų ar kitaip “žaisdami” nežudys. Stebėdami, kaip vaikai elgiasi su gyvūnais, JAV mokslininkai nustato, ar vaikai priklauso smurtininkų rizikos grupei. Šiuo atžvilgiu svarbūs net pirmieji kūdikio metai, nes tokiu metu sugeriami pirmieji įspūdžiai ir formuojasi supratimas apie švelnumą šalia esančiai būtybei. Katės ir vaikai puikiai sugyvena, jeigu pastarieji išmoksta paisyti keturkojų draugų poreikių. Pavyzdžiui, netampyti jų už uodegų, nes katės puikiai sugeba apsiginti. Nors, anot autorių, yra kačių, kurios viską iškenčia, bet tada “atsigroja” kitaip – gali pradėti bet kur šlapintis. Skeptikai gali pasakyti: yra žmonių, kuriems gyvūnai sukelia alergiją. Tikra teisybė. Tokiu atveju katės, šuns ar kito kailinio gyvūno namuose nelaikysi. Specialistai net pataria išsiaiškinti, ar nėra alergiški ne tik šeimos nariai, bet ir jūsų draugai, giminės.

| | | | | |

Cymrik (Cymric) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Cymrikai ir Manksai yra veislės, šiendien susilaukiančios daug susižavėjimo dėl gražios išvaizdos ir puikaus būdo. Geri, kompanijos mylėtojai, ištikimi kaip šunys, reikalaujantys daugybės žmonių dėmesio. Jų balsas yra švelnus, katės kalba snukučio ir kūno išraiškomis. Manksų veisėjai ypač rūpinasi kačių sveikatingumu, stengiasi išvengti paveldimų ligų ir dalyvauja įvairiuose kačių sveikatingumo projektuose, iš kurių paminėtini The Manx Kitten Health Project, vadovaujamas, S. Little, Trumpauodegių kačių genetinių tyrimų programa, vadovaujama L. Lyons. Cymrikai ir Manksai yra puikūs medžiotojai, labai vikrūs, nežiūrint į tai, kad jų uodega trumpa arba jos iš viso nėra, ilagaamžiai, geros sveikatos, puikūs žmogaus kompanionai, mokantys šeiminikui „kalbėti“ snukio išraiška ir kūno kalba. FIFe Cymrikus kaip atskirą veislę pripažino 2005 metų gegužę, kur Generalinė Asamblėja patvirtino šios veislės standartą.

| | | | | |

Balio katės

Išvestos 1963 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose po Siamo kačių mutacijos, tarsi savotiškos ilgaplaukės Siamo kates. Jos pusilgio plauko, elegantiškos, lengvos, raumeningos. Galva vidutinio dydžio, pleišto pavidalo, ausys ilgos, stačios. Akys migdolo pavidalo, mėlynos. Kaklas (taip pat ir galunės) plonos, ilgas, letenelės mažos, apvalios. Uodega ilga, smailiagale. Ant kaklo nėra ,,apykaklės”. Kailio spalva – kaip ir Siamo kačių. Tai protinga, žvali, tvirto charakterio katė. Balio katės žaismingos iki pat senatvės. Jos gali visą dieną dūkti su žaislais, o stulpą nagams galąsti irgi drožia be atvangos. Balio katės mėgsta žmonių draugiją ir liūdi. paliktos vienos. Jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite savo augintinei draugę. Balio katės gražiai sutaria su kitomis katėmis, be to, priešingai nei kitoms veislėms, joms nereikia savos teritorijos. Šių kačių šeiminikai teigia,kad jos reiklesnės už dvi ar tris paprastas kates. Tai labai prieraišios katės. todėl jas galima išmokyti visokių gudrybių, kaip antai atnešti popieriaus gniužulėlius. Dauguma Balio kačių nejaučia jokios neapykantos pavadeliui. Balio katės kačiukai gimsta balti. Tipiškas himalajinis raštas išryškėja vėliau. Kailiukas įgyja suaugusios katės spalvą tik po metų.

| | | | | |

Mankso (Manx) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Ilgaplaukės šios veislės atstovės stebinančiai pasirodė registruotų veislinių kačių veisimo programoje prieš 50 metų Kanadoje. Veisėjai buvo sužavėti kačiukų meilumu, todėl su entuziazmu siekė šios veislės tarptautinio pripažinimo. Po 30 metų CFA (The cat fancier Asociation) Manks veismo komisija ilgaplaukes ir trumpaplaukes Manks kates pripažino kaip vieną veislę, atskiriant kates pagal kailio ilgį ir struktūrą. FIFe (Federation International Feline) Manksų veisėjai ilgą laiką buvo susidomėję ilgaplaukių Manks kačių pripažinimu dėl daugelio priežasčių. Tarptautinėje felinologų federacijoje (FIFe) Manks veisimo komisija gavo sutikimą siekti ilgaplaukių Manks pripažinimo atskira, savarankiška veisle. Tai yra stulbinanti, moderni ilgaplaukių kačių veislė. Vados dydis, palyginus su kitomis veislėmis, yra aukščiau vidurkio. Vienoje vadoje būna net iki aštuonių kačiukų. Trumpauodegiai dominuoja, bet pasitaiko paveldėjimų su ilgomis uodegomis ar kitomis uodegos ilgio varaiacijomis. Vadoje kačiukai gali gimti su nevienodo ilgio uodegomis: ilgauodegiai, beuodegiai, trumpauodegiai.

| | | | | |

Rytų katė

Rytų katės (Oriental) nėra visiškai nauja veislė, tai seniai pamirštos , turinčios tuos pačius protėvius kaip ir Siamo (Bengalijos) katės. Šios veislės atnaujinimo programa buvo pradėta Didžiojoje Britanijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, o pripažinimo sulaukė tik apie 1960-uosius. Dabar jos sparčiai užkariauja JAV ir ypač Europą. Spalvų įvairovė (41 spalva), nesudėtinga priežiūra ir veisimas, elegancija ir ypatinga inteligencija, paveldėta iš Siamo kačių, pavergia žmones. Rytų katės dažnai lyginamos su šunimis: nepaprastai prisiriša prie šeimininko, ištikimos, žaismingos ir smalsios. Šaukiamos jos atsiliepia, išmoksta komandą “aport”, prisitaiko prie pavadėlio. Triukšmingos, mėgsta visur dalyvauti ir pareikšti savo nuomonę, subartos moka “atsikalbinėti”. Draugiškos visiems šeimos nariams, nepaprastai moka bendrauti su vaikais ir neužsimiršta žaisdamos (saugo žmogų, neįdreskia). Toks yra mano Kolynas (Kolin Tora), atkeliavęs iš Prahos. Jis gana retos – lelijinės spalvos. Kolyno tėvas buvo Siamo katinas, o motina – lelijinė Rytų katė. Gana rajus, todėl tenka reguliuoti maitinimą – kokybiško maisto duoti nedideliais kiekiais. Atrodo lengvas, tačiau, paėmęs į rankas, iškart jauti svorį – Kolynas labai raumeningas (sveria apie 4,5 kg). Sakoma, kad Rytų katės – didžiųjų plėšriųjų kačių mažytė kopija.

| | | | | |

Lietuvoje – pirmieji Meino meškėnai

Lietuvos felinologų draugija “Bubastė” užregistravo pirmąją Meino meškėnų vadą šalyje. Tai didžiausia naminė katė. Veislė išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje 1960-aisiais. Meino meškėnas visą laiką buvo laikomas Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėnams buvo priskiriami tik tie, kurie turėjo rainą kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Remiantis mitais, šios veislės protėviai – šešios katės – buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, kurie buvo atvežti į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmieji Meino meškėnai literatūroje paminėtos 1861 metais. Jie dalyvavo pirmose parodose Bostone ir kėlė konkurenciją turkų Angoros katėms. Kai 1900 metais atsirado persų veislės katės, Meino meškėnams teko pasitraukti. Ir nors jie liko mėgstamiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik 1950-aisiais. Visos Meino meškėno savybės rodo, kad jis išgyventų ir itin nepalankiomis sąlygomis. Storas kailis, stambūs kaulai – medžiotojui būdingi bruožai. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai.