| |

Kapitalizmo budynės

Kalbas apie globalizaciją, apie jos varžybų nugalėtojus ir nevykėlius gerokai pritildė globalinį kaimą ištikęs nelemtas „sunkmetis“, kuriam ir tinkamą vardą parinkti nelengva. Globalizacijos reiškiniams paaiškinti vartotos metaforos šiandien kursto ironiškų pašaipų pagundą. Štai dar užpernai neregėtais „proveržių“ šuoliais puikavęsis lietuviškas Baltijos tigras, Jungtinėse Amerikos Valstijose staiga užstrigus globalaus kapitalizmo finansiniam varikliui, virto susigūžusiu Betty Yurdin pasakos tigriuku arbatinuke. Šiandien pasaulinėje žiniasklaidoje vis dažniau nuaidi kapitalizmo vėlę anapilin palydintys balsai, todėl nenuostabu, jog ir lietuviškoji tapo savotiška kapitalizmo budynių užstale: vieni senu žemaitišku laidotuvių papročiu suskubo užgerti į velionio pomirtinę gerovę, dėl ištikusios nelaimės kaltindami valstybę, kiti – nekantravo įkalti paskutinę, tegul ir istoriškai surudijusią, vinį į godaus išnaudotojo karstą. Taigi tariamus nelaimės ištiktuosius suvienijo bendras rūpestis – surasti budynių stalui gerai nupenėtą „atpirkimo ožį“, kuriam visų pirma privalu aplaužyti ragus jei ne už paties kapitalizmo politinę-ekonominę mirtį, tai bent už akivaizdų globalaus kapitalizmo sukeltą moralinį-filosofinį skandalą. Pastebėtina, jog Lietuvos žiniasklaidoje, kaip ir kitur pasaulyje, duris į ekonominės krizės priežasčių supratimą dažniausiai bandyta rakinti savotišku visrakčiu, stengiantis pasakyti paskutinį žodį byloje.

Išeitis – tautos referendumas
| |

Išeitis – tautos referendumas

Manau, neapsiriksiu sakydamas, kad vis tik didesnė tautos dalis nesutinka su pono premjero A.Kubiliaus pasamprotavimais, kad krizė – pasaulinė, ir Lietuvos valdžia nieko dėta. Tiesa, bet tik dalinė. Taip, pasaulinė krizė palietė ir mus, bet kodėl kitose šalyse ji realiai traukiasi, o pas mus – tik įsibėgėja? A.Kubiliaus argumentas dėl G.Kirkilo blogo darbo – teisus, bet vėl gi tik dalinai. Sutinku, G.Kirkilas buvo prastas premjeras, bet jis niekaip nebūtų juo tapęs net per suokalbį V. Uspaskicho bendražygio J. Pinskaus pirtyje, jei ne A.Kubiliaus vadovaujamų konservatorių balsai. Vėlgi atskomybė bendra. Bet mane labiau jaudina ir papiktina dar vienas argumentas – kad „į krizę reaguota gerai ir jos našta pasidalinta solidariai tarp visų šalies gyventojų sluoksnių“. Reaguota blogai. Jei Vakaruose pripažino, kad krizę sukėlę finansiniai ir bankiniai sluoksniai kalti ir reikia griežtint jų kontrolę, tai mūsų vadovai apie tai nė žodžio nepasakė ir nieko iki šiol nedaro.Vakarai atsargiai, bet pripažįsta, kad su išgirtąją rinka, kuri viską sureguliuos, nelabai kas gaunasi. Kažkodėl ji vis reguliuoja tik turtingojo naudai. Jie bent iš dalies sutinka su didesniu valstybės dalyvavimu ekonomikoje. Tuo tarpu pas mus ir toliau girdime apie visišką valstybės turto išpardavimą ir pseudorinkos plėtimą, tik ne visai aišku, į kur. O kalbant apie solidarumo naštą, tai ji suvedama į gan primityvų ginčą tarp vaiko pinigų, pensininkų ir seimūnų mašinų. Sutinku, tos mašinos tikrai ne vietoj.

| |

Federalinė rezervų sistema: savo esme yra tikrai globalių mastų apgavystė

Tiems, kurie vis dar naiviai tikisi, kad JAV Federalinė rezervų sistema yra vis dėlto valstybinė struktūra, pateiksime dar vieną šimtaprocentinį indikatorių. Valstybės tarnautojai savo atlyginimą gauna iš biudžeto. Tai štai, FRS darbuotojai iš biudžeto nieko, nė cento, neima. Savo atlyginimus jie užsidirba patys. Kaip gi užsidirba? Labai paprastai – spausdina pinigus. Tai ne pokštas. “FRS gauna finansavimą JAV vyriausybės kreditavimo sąskaita, perkant valstybinius vertybinius popierius”. Skamba gražiai – o kaip iš tiesų? O kontora dirba taip. Ateina JAV vyriausybė ir sako, kad jai reikia 100 mlrd.$. FRS darbuotojas įjungia spausdinimo stakles, o tiksliau – kompiuterį, ir daro įrašą Amerikos valstybės biudžeto sąskaitoje. Svarbi detalė: Federalinė rezervų sistema neturi jokių aukso ar valiutos atsargų, į kuriuos besiorientuodama ji gaminasi pinigus. Nėra jokių apribojimų, nėra jokių sulaikančių faktorių. Paprasčiausiai ėmė ir nupaišė naujus pinigus! Eiliniam piliečiui labai sunku suprasti šitą momentą. Kaip tai ėmė ir nupiešė? O štai taip! Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado naujas 100 mlrd. dolerių. Prezidentas gali pradėti naują ginklavimosi programą. Negrynieji pinigai bus pervesti į gamyklų, gaminančių ginklus, sąskaitas, į uniformų tiekėjų sąskaitas. Skaitmeninius pinigus gaus „Boingas” ir „Lokchidas”, o jau iš įmonių sąskaitų doleriai papildys plastikines darbininkų korteles, mokesčių pavidalu sugrįš į biudžetą arba kaip užmokestis bus įšvirkšti į ekonomiką.

| |

Dabartinė ekonomikos krizė – tai visokio masto vagių krizė

1944 metais Bretonės-Vudo konferencijoje po Antrojo pasaulinio karo ir pasaulinės valiutų krizės doleris tapo pasauline rezervine valiuta ( pakeitė anglų funtą sterlingą). Tuo metu JAV buvo 40% pinigų masės perteklius ( t.y. spaudė vidaus infliacija ) ir FRS ( Federalinės Rezervų sistemos, įkurtos 1913 metais ) „išminčiai” nusprendė šiuos infliacinius pinigus nukreipti į Europą ( Maršalo planas ) kaip nemokamą pagalbą ( 12 mlrd.$+1,5 mlrd.$ žemais procentais ). Tarp kitko, prie Maršalo plano siūlė prisijungti ir TSRS, įsivaizduojate, kas tada būtų buvę… Bet grįžkim atgal. Šito naudingo manevro efektas viršijo visus FRS lūkesčius. Ir po to FRS savininkai ėmė dolerių spausdinti tiek, kiek jiems reikėjo. O tam, kad apsisaugotų nuo infliacijos, jie laikas nuo laiko po planetoje plėtė dolerio zoną. Amerikietiškosios infliacijos eksportui naudojami įvairūs metodai, pavyzdžiui, į šalį siunčiami Amerikos taip vadinamieji ekonomikos ekspertai, kurie paperka aukštus valdininkus ir paskui pataria, ką ir kaip reikia daryti. Paprastai šitie patarimai galų gale veda prie to, kad amerikietiškąją infliaciją „sugeria” kitų šalių ekonomikos ir katastrofiškai yra jų nacionalinės valiutos, kurios, kaip nesunku suprasti, didvyriškai pridengia dolerį. Po tokių vizitų doleris išlieka patikima valiuta, o finansų ekspertai važiuoja į kitą šalį. Šaliai, kuri įsileido dolerį ir devalvavo nuosavą valiutą, suteikiami kreditai ekonomikai atstatyti. Na, o dolerio paklausą užtikrina vietinės vyriausybės.

| |

Hiperinfliacija prasidės Kinijoje ir sunaikins dolerį

Jeigu jūs nieko neišmokote per paskutiniuosius pusantrų metų, tai bent turėjote suprasti vieną paprastą dalyką: jeigu kažkas skamba per daug gerai, kad būtų tiesa, tai todėl, kad tai TIKRAI per daug gerai, kad būtų tiesa. Masinės informacijos priemonės (MIP) žiūri į Kinijos dolerio orientyrą kaip į abipusiai naudingą situaciją: amerikiečiai gauna pigų importą ir žemus procentinius tarifus, o tuo metu Kinija gauna stiprų gamybos sektorių. O tuo metu komentatoriai ginčijasi, ar Kinija mums amžinai skolins pinigus, bet niekada nekalba apie REALIĄ dolerio orientyro problemą. JAV prekybos deficitas reikalauja, kad Kinija prispausdintų pinigų! Šitas dolerio orientyro niuansas reiškia visus pinigus, kuriuos Kinija turi išspausdinti, kad palaikytų valiutos kursą. Centrinis Kinijos Bankas patalpina papildomus dolerius, kuriuos jis gauna iš prekybos, į augančias užsienio valiutos atsargas, o paskui spausdina juanius, kad užmokėtų Kinijos eksportuotojams. Tai veda prie pagrindinės Kinijos pinigų masės didėjimo tokiu kiekiu, kiek padidėja jos valiutos atsargos. Kinijos sugebėjimas kaupti amerikiečių atsargas begalinis, o sugebėjimas kontroliuoti savo pinigų masę ne begalinis. Jei įvykiai gali vystytis taip, kad priverstų Kiniją mažinti savo valiutos kursą dolerio atžvilgiu, tai – nekontroliuojamoji infliacija. Nežabota infliacija šalį užpildytų milijonais badaujančių ir sudarytų sąlygas dideliems socialiniams neramumams.

| |

Apie pasaulinės finansų krizės ekonominę esmę

Kas yra krizės esmė? Pasaulyje sukaupta milžiniški kapitalo kiekiai, o kapitalo efektyvaus panaudojimo vietų vis mažėja. Kapitalo panaudojimo vietos- tai vietos, į kurias galima investuoti kapitalą, pagaminti naujas prekes ir paslaugas, parduoti jas vartotojui ir gauti už tai pinigų. Štai tokių kapitalo panaudojimo sričių pasaulyje liko labai mažai, jų kiekis ribotas. Galima dėl to daugiau ar mažiau ginčytis, bet tik aišku viena: jų tikrai mažiau, negu yra sukaupta kapitalo. Kai kapitalas mato, kad tokių vietų atsirado, jis greitai veržiasi ten, be to, tokiais mastais, kurie jokiu būdu neatitinka konkretaus kapitalo augimo duotajame taške. Esant tam tikroms sąlygoms, kai atsiranda galimybės pasireikšti multiplikacijos veiksmui, šiame taške ima pūstis burbulas. Ir vėl, kiek laiko tas burbulas pučiasi, priklauso nuo kapitalo įdėjimo išeities taško charakteristikos. Tokie burbulai pučiasi ir sprogsta pastoviai. Dabar atėjo laikas, kai burbulas tapo globalus, o jo sprogimas vienoje vietoje iššaukia grandininę kitų burbulų sproginėjimo reakciją kitose vietose. Dar kartą kartoju, kas yra krizės esmė. Kapitalas buvo investuotas į burbulus, kurių egzistavimas buvo pateisinamas tik pelno nuo realaus prekių ir paslaugų pardavimo vartotojams gavimu. O iki galutinio vartotojo realiai niekas neatėjo, investicijos padarytos- visi burbulai pradėjo sproginėti. Jeigu efektyvaus kapitalo panaudojimo sfera nebus greitai, radikaliai ir sisteminiu pagrindu išplėsta, tai krizė tęsis ir gilės.

| |

Galvojau, galvojau ir sugalvojau optimalią JAV energetinės krizės strategiją

Pagrindu laikome sekančias ne vieną kartą skambėjusias tezes: 1) JAV vienintelis kelias – hiperinfliacinė terapija. Spausdinimo staklių paleidimas iššauks staigų išorinį ekonomikos šoko eksportą, ir tai bus pirmas globalaus pasaulio istorijoje išorinės ekonomikos agresijos pavyzdys. 2) Paraleliai, truputį anksčiau ar truputį vėliau, JAV būtina išprovokuoti globalaus charakterio energetinę krizę, kuri iššauks dalinį ar visišką pagrindinių šalių – konkurenčių ekonomikų paralyžių. Pirmiausiai ES, Indijos, Japonijos, kurios praktiškai neturi savų naftos gavybos įmonių ir labai priklauso nuo naftos ir dujų importo. 3) Energetinės krizės atspirties tašku turėtų būti teraktas arba teraktų serija, siaubinga savo mastais, įvairiose pasaulio vietose. Tai galėtų būti branduolinis sprogimas stambaus JAV miesto centre, arba teraktas viename iš Europos kultūros centrų turistų vasaros antplūdžio laikotarpiu, galima ir dar ką nors pamėginti susprogdinti galų gale. Rastas branduolinio sprogimo duobėje musulmonų teroristo pasas nurodys kelią į atpildą. Atpirkimo ožiais bus įvardintos Persijos įlankos šalys ( greičiausiai Saudo Arabija, o vėliau ir Iranas). 6-asis JAV laivynas blokuos Ormuzo sąsiaurį ir visą angliavandenilio tiekimą per jį. Palaikant Izraeliui ir, galimas dalykas, afganų smogiamosioms grupuotėms, prasidės sausumos operacijos prieš „prakeiktuosius teroristus”. 4) Branduolinio ginklo panaudojimo pradžia bus konfliktas tarp Indijos ir musulmoniškojo Pakistano.

| |

Jums nepatinka ,,ruskių“ įžvalgos? Tai, man atrodo, kad į temą įdomiai parašė ir amerikietis

Kris Chedžes – buvęs laikraščio „Niujork taims” asmeninis užsienio korespondentas, aukščiausio JAV žurnalistų apdovanojimo laureatas. Paskutinioji jo knyga vadinasi „Antraeilis nuostolis: Amerikos karas prieš Irako piliečius”. Neseniai Chedžes bendravo su Pietų Karolinos studentais. Mes sutrumpintai pateikiame jo samprotavimus apie savo šalies likimą. “Aš gyvenau šalyje, kuri vadinosi Amerika. Ji nebuvo ideali, bet ji buvo šalis, kurią aš mylėjau ir kurią gerbiau. Ji mokėjo darbininkams atlyginimus, kurių pavydėjo visame pasaulyje. Ji garantavo- profsąjungų, darbininkų klasės ir demokratinių partijų ir spaudos dėka- sveikatos apsaugos sistemą ir pensijas. Ji siūlė gerą nemokamą išsilavinimą. Ji gerbė pagrindines demokratines vertybes. Ji turėjo socialinės apsaugos programas- kad apsaugotų silpnuosius, protiškai nepilnaverčius, pagyvenusius ir vargšus. Ji turėjo vykdomosios valdžios sistemą, kuri, nežiūrint į kai kuriuos trūkumus, buvo skirta ginti savo piliečių interesams. Ir dar- buvo viltis. Šalis, kurioje aš gyvenu šiandien, irgi naudoja tuos pačius žodžius sau apibūdinti, tuos pačius patriotinius simbolius, tuos pačius nacionalinius mitus ir ikonografiją. Bet dabar išlikęs tik jos išorinis vaizdas. Amerika, mano gimtoji šalis, kuri mane sukūrė, mano tėvo šalis, mano tėvo tėvo šalis ir jo tėvo tėvo šalis tapo neatpažįstamai silpna. „Valdomojo sutikimas” virto tik tuščia fraze. Mūsų politologijos vadovėliai paseno.

| |

Pasaulinės sisteminės krizės 5-osios fazės pradžia: globaliųjų geopolitinių kataklizmų fazės

2006 metų vasario mėnesį LEAP/E2020 komanda ( Europos politinių prognozių laboratorija/Europa-2020 ) manė, kad globaliąją struktūrinę krizę sudarys 4 pagrindiniai struktūriniai etapai: krizės pradžia (arba paleidimas), jos greitėjimas, šokas ir atomazga. Toks modelis leido mums teisingai prognozuoti įvykius iki šio laiko. Bet dabar mūsų grupė padarė išvadą, kad dėl pasaulio lyderių nesugebėjimo teisingai vertinti besivystančios krizės mastus (kas akivaizdu, stebint jų pastangas taisyti pasekmes vietoj priežasčių ), globalioji sisteminė krizė ketvirtajame 2009 metų ketvirtyje peraugs į penktąją fazę – globaliųjų geopolitinių permainų fazę. LEAP/E2020 manymu, šią naują krizės fazę sąlygos 2 pagrindiniai lygiagrečiai besivystantys procesai: A. Du pagrindiniai procesai: 1. Finansinės bazės ( dolerio ir skolinių įsipareigojimų ) visame pasaulyje išnykimas. 2. Stambiųjų pasaulio lošėjų ir blokų interesų fragmentavimas. B. Dvi lygiagrečios įvykių sekos: 1. Greitas šiandieninės tarptautinės sistemos žlugimas. 2. Strateginės stambiųjų pasaulio lošėjų dislokacijos. Mes tikėjomės, kad atomazgos fazė suteiks pasaulio lyderiams teisingą galimybę išvesti pasaulinę sistemą, susiklosčiusią nuo Antrojo Pasaulinio Karo laikų, iš kolapso. Deja, šiame etape ilgiau nebeįmanoma išlaikyti optimizmo šiuo klausimu (1).

| |

Europos turtas pusvelčiui atiteks jankiams, o Rusijoje iš tikrųjų gimsta regioninė rezervinė valiuta

Yra dar keletas minčių kuriais norėčiau pasidalinti. Kadangi bus kalbama apie visų lietuvių širdžiai mielą Rusiją EU ir JAV kontekste, prašyčiau iš karto akmenimis neužmetinėti, o pasistengti be emocijų paanalizuoti galimą valiutinę šio regiono ateitį. Taigi – kokie esminiai monetariniai pokyčiai įvyko Rusijoje per paskutinį pusmetį? Rusija panaudojo pusė esamų valiutinių rezervų bėgančiųjų kapitalų dengimui, devalvavo rublį, konvertavo didžiąją dalį valiutinių kreditų į rublinius ir atsisakė “currency board”. Tai yra ypač svarbu. Tai pirmas rimtas žingsnis į finansinę nepriklausomybę nuo Vakarų finansinio modelio. Per paskutinius pora mėnesių Rusijos CB nedalyvauja valiutinėse intervencijose. T.y. jis nebedaro to – ką daro Lietuvos ar kitos valstybės su valiutos valdybos modelių CB – jis nebeemituoja į apyvartą rublius priklausomai nuo valiutinių pajamų. Visos valiutinės šalies pajamos yra sanuojamos per Vnešekonombanką. Tolimesnis žingsnis, kuris tiesiog prašosi – tai valiutos atsargu dalinė arba visiška likvidacija. T.y. greitu metu Rusijos CB jau nebereikės valiutinių rezervų (kurie dabar sudaro ~300mlrd.USD), nes visi atsiskaitymai, bei kreditavimas per valstybinius bankus yra perorientuojami į rublius, kaip ir atsiskaitymai su artimiausiais partneriais. Manau jiems dar reikės kokiu metų-kitų rublinės kreditavimo sistemos subalansavimui ir ilgaialikų kreditų palūkanų normalizavimui iki priimtino lygio, tačiau – tai jie yra teisingame kelyje.