Meilė. Ją suprasti žmonija bando jau šimtmečius. Kas tai yra? Kaip atsiranda? Ką reiškia? Poetai ir dailininkai, filosofai ir dvasininkai, pastaruoju metu net biologai ir chemikai vis dar negali pateikti vieno tikslaus apibrėžimo. Ir niekas negali pasakyti, ar kada nors tai pavyks. Meilei skiriami skambiausi žodžiai ir kilniausios mintys. Skirtingose kultūrose šiek tiek kitokie. Vakarų žodžio meistrai teigia, kad meilė kantri ir maloninga. Meilė nepažįsta pavydo, nesididžiuoja ir savęs neaukština. Ji mus saugo, gina ir padeda įžvelgti šviesiąją būties pusę. Meilė pamaitina išalkusią sielą. Ji išmoko mus linkėti geriausio kitam. Meilė nesisavina, bet išlaisvina. Dauguma filosofų teigia, kad gyvenimo tikslas yra jaustis laimingiems. O tai suvokiama kaip ėjimas vieninteliu keliu: mylėti ir būti mylimam. Vis tik jausmą lengviau patirti nei apibūdinti… Šis ypatingas ryšys, meilė, gimsta tarp dviejų ar daugiau žmonių: poros ar didelės šeimos. Sujungia juos pasitikėjimo ir intymumo saitais. Meilę reikia ne tik pajausti, bet ir patirti visa esybe. Jos gylio ar pločio neįmanoma išmatuoti kaip neįmanoma įvertinti besąlygiškos motinos meilės savo kūdikiui. Mokslo žmonės, analizuojantys meilę, skirsto ją į įvairias rūšis: romantiška, platoniška, šeimyniška, religinė. Stipriausiai ir intensyviausiai iš jų paprastai išgyvename būtent jausmą priešingos lyties asmeniui, kai mus užvaldo gili, intensyvi ir, atrodo, begalinė meilė.

Meilė – jausmas, apie kurį kalbėta jau tūkstančius kartų. Ją patirti trokšta visi, nes tai mūsų gyvenimo variklis, nuspalvinantis kasdienybę ir suteikiantis jai prasmę. Ir žodžių jai apsakyti niekada negana, nes mūsų kalba nėra pakankamai turininga atskleisti visą jos esmę. Rašytojai ir filosofai jau nuo senų senovės bando paaiškinti, ką reiškia mylėti ir ką patiria meilės apsvaigintas žmogus. Taigi leiskimės į literatūrinę kelionę per prieš tūkstantmečius gyvenusių išminčių ir paskutinio šimtmečio rašytojų mintis apie šį nuostabų jausmą. VI a. pr. Kr. gyvenęs kinų filosofas Lao Dzė apie meilę rašė: „Kas kovoja dėl meilės, nugali.“ Tais neramiais laikais, kai fizinė stiprybė buvo ypač svarbi, meilę jis suvokė kaip kažką labai reikšmingo, kas motyvuoja ir padeda žmonėms siekti pergalių. Vėliau šį jausmą savaip mėgino aiškinti ir kitos dar prieš Kristaus gimimą gyvenusios iškilios asmenybės. Graikų tragikas Sofoklis apie meilę kalbėjo per skausmo temą: „Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis- meilė.“ Aristoteliui „meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose“ – jausmas apjungia žmones. O garsusis Seneka nurodė, kaip pasiekti gyvenimo pilnatvės: „Jei nori būti mylimas – mylėk.“ Prabėgus šimtams metų, XVI-XVII a., kūręs Šekspyras sugebėjo taip jausmingai išaukštinti meilę kaip niekas iki tol ir dar šiandien tebėra vienas labiausiai skaitomų rašytojų pasaulyje.

Apie meilę kiekvienas kalba savaip. Tad nenuostabu, kad kiekvieno žmogaus, kaip ir kiekvienos poros meilės ženklai gali būti skirtingi. Tyrinėjantys šeimos santykius specialistai pataria išmokti mylimojo meilės kalbą ir tuomet nekils nesusipratimų, o artimas žmogus nesijaus nemylimas. Meilės kalbą išmokti nesunku – tereikia atidžiau stebėti jums brangų žmogų. Psichologai, konsultuojantys poras įvairiais klausimais teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo pagrindinę meilės kalbą, kuri reiškiama fiziniu prisilietimu, dovanomis, palaikymo žodžiais įvairiose gyvenimo situacijose, teikiamomis paslaugomis ir rodomu dėmesiu. Pasirinkusiems šią meilės kalbos išraišką labai svarbūs bučiniai, apkabinimai, fizinis kontaktas. Todėl poros ir nesidrovi dažnai bučiuotis aplinkinių akivaizdoje, vaikščioti susikibę už rankučių ar apsikabinę -šiais ženklaus jie kitiems tarsi pasako apie meilę, jungiančią juodu. Šie žmonės mėgsta dovanoti ir gauti dovanas. Ir nebūtinai brangias. Juos gali nudžiuginti ir paprasti niekučiai, įvairios smulkmenėlės ar mažmožiai, paįvairinantys gyvenimą. Bet jiems šie mažmožiai byloja apie meilę, sklindančia iš dovanojančiojo. Pasirinkę juos savo meilės kalba negaili pagyrimų ir komplimentų mylimajam. Prisipažinti apie meilę ar ištarti švelnų žodį, pagirti ar padrąsinti jie gali net keliolika kartų per ieną. Iš ryto, tik atsibudę, dar kelis kartus telefonu ir vakare – juk gražus žodis gali būti puikios nuotaikos užtaisas visai dienai.