Prieš pradedant vykdyti energetikos reformas būtina pasisemti teorinių ir praktinių žinių apie ateities valstybės vaidmenį šiame strateginiame sektoriuje. Neabejojama, kad kiekviena valstybė turi savo požiūrį, juolab kad turime pasaulyje pakankamai pavyzdžių, kai žengiama į daugiau atviras rinkas ir laisvą konkurenciją, tuo pat metu išryškėja klaidos ir nenumatyti procesai. Bet kuriuo atveju būtina susipažinti su jau pramintu keliu, nes taip susiklostė, kad mes pradėjome daryti reformas truputėlį vėliau netgi nei Lotynų Amerika. Pasaulio energetikos politikos kryptys aiškios: regioninė kooperacija ir tarptautinė integracija. Pirmiausiai, šia linkme ir buvo būtina išnaudoti Ignalinos AE: juk ji statyta ne vien Lietuvos reikmėms. Jos uždarymas taip pat apsunkins Estijos ir Latvijos padėtį, padidins aplinkos taršą bei priklausomybę nuo įvykių Rusijoje.

Grįžkime prie elektroenergetikos. Įgyvendinus LR Seimo įstatymą dėl AB “Lietuvos energija” reorganizavimo nuo 2002 metų Lietuvos elektros energetika formaliai tenkina vieną svarbų Europos Parlamento ir Europos Komisijos Tarybos Elektros direktyvos 92/96 EC reikalavimą – atskirti elektros perdavimo, skirstymo ir gamybos sąnaudas. Tuo tarpu elektros gamybos išskaidymas į atskiras elektrines kaip nepriklausomas bendroves tik iš šalies sudaro iliuziją, kad įgyvendintas kitas Elektros direktyvos reikalavimas – sudarytos sąlygos konkurencijai elektros gamyboje. Faktiškai tokia elektros gamybos struktūra yra kliūtis korektiškai konkurencijai. Elektros rinkoje gali konkuruoti tik panašūs tiek pagal savo dydį, tiek pagal savo charakteristikas nepriklausomi gamintojai. Ignalinos AE negali konkuruoti Su Lietuvos elektrine ne tik dėl skirtingų gamybos savikainų, bet ir dėl to, kad Lietuvos elektrinė rezervuoja Ignalinos AE. Ir kitos elektrinės negali be pagalbos gaminti elektrą pagal vartotojų pareikalavimą. Todėl vadinamam laisvajam vartotojui vienos sutarties apsirūpinti elektra nepakanka.

Mokslas ir technologija negali būti “aukščiau etikos”. Praėjusį rudenį Lietuvos politikai priėmė sprendimą po ketverių metų uždaryti pirmąjį Ignalinos AE reaktorių ir vėliau nuspręsti, kada uždaryti visą elektrinę. Šis paskutinis iracionalus teiginys, įteigtas nebe užsienio pagalbos, ir vaidina tą dramatišką vaidmenį šiandieninėje situacijoje. Juk negrąžinamą paramą, mums danajų dovaną, gavo beveik visos atominės elektrinės su RBMK reaktoriais, bet be papildomų įsipareigojimų, o mes, ne be akademinių sluoksnių pritarimo, ją priėmėme su įsipareigojimais. Šis mūsų sprendimas komplikuoja ir kitų šalių stojančių į ES ir turinčių branduolines jėgaines pozicijas.

Konkurencija elektros ūkyje, panašiai kaip ir kituose versluose, gali atnešti naudą, skatinant kaštų efektyvumą, mažinant elektros kainą, didesnį dėmesį skiriant vartotojams. Tačiau Pasaulio energetikos tarybos studijoje daroma išvada, kad “sąlygų konkurencinei elektros rinkai sukūrimas kartais gali kainuoti daugiau, negu laukiama nauda iš pertvarkytos elektros rinkos”. Konkuruojanti elektroenergetika sukuria nepriimtiną ilgalaikio tiekimo riziką, sureikšminami šios dienos poreikiai ir iš akių išslysta strateginiai tikslai. Ilgalaikis strateginis planavimas – geras būdas sukurti visos valstybės ekonomikos konkurencinį pranašumą. Konkurencinėj rinkoj smulkiems nepatraukliems vartotojams negarantuojamas energijos tiekimas.

Truputį atitrūkstant nuo šios temos teigiu, kad esame esmingai prašovę, be diskusijų, svarstymų pasirašę JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kyoto protokolą, kuriame Lietuvai kaip atskaitos taškas teršalų kvotai patvirtinti 1990m. Manau, Lietuvai buvo galima ir privalu išsikovoti 1989 m. lygį, kai pramonė ir energetika dirbo nors ir neefektyviai, bet pilnu pajėgumu, o ne blokados ir nepriteklių 1990 metus, tad dabar galėtume pasinaudoti galimybe dalyvauti teršalų kvotų pardavimo versle, papildant Lietuvos biudžetą. Kartais tenka išgirsti stulbinančių teiginių iš aukštų pareigūnų lūpų. Taip atsitiko ir su Prezidento Valdo Adamkaus kalba (1999 10 22), kurioje jis teigė, “kad per visą nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvos valstybei nesisekė spręsti strateginių energetikos klausimų”.

Šiandieniniame pasaulyje, kaip ir bet kuriame kitame versle visu aštrumu iškyla etikos problemos. Į jas nekreipdami dėmesio, prarandame galimybę pasiekti pagrindinius darnios energijos plėtros tikslus: energijos prieinamumą, energijos tinkamumą, energijos priimtinumą iki 2020. Prieinamumą trumpai galima apibūdinti kaip patikimų ir įperkamų šiuolaikinių energijos paslaugų teikimą visuomenei. Tai priklauso nuo valstybės politikos kaip ji nukreipta patenkinti vargingiausių visuomenės narių poreikius, augančio pasitikėjimo rinkos siunčiamų signalų kontekste. Geriausias kelias augančiam žmonių skaičiui užtikrinti galimybę įpirkti komercinę energiją atitinkančią jų poreikius yra spartinti ekonominį augimą ir siekti teisingo pajamų paskirstymo. Tuo pat metu tarifai turi atspindėti visus kaštus, apimant ir išorinius kaštus tokius kaip tarša ar atliekų sutvarkymas.

Lietuvos energetikos strategija, turėtų būti dokumentas, kuris nusako kokias mes paliksime gyvenimo sąlygas ateinančiom kartom. Verta įsiklausyti į JAV elektros energetikos tyrimo instituto direktoriaus Ch. Star’o žodžius: “Energetika yra per daug svarbi, kad ją būtų galima palikti politikams”. Politikai keičiasi, o vis didėjantis energijos poreikis, stiprėjant ekonomikai, išlieka kiekvienoje šalyje.
Prieš gerą dešimtmetį, viršūnių susitikime, G-7 sprendimas dėl RBMK tipo reaktorių, teigiant kad jie nesaugūs ir todėl turi būti uždaryti, priimtas informacinio stygiaus sąlygomis, neišvengiant vakarietiško lobizmo. Tai vertintina kaip trumparegiškas sprendimas, negebantis numatyti ilgalaikių savo priimtų sprendimų padarinių.

Daugiausia emocijų kelia dabartinė ir ateities energijos ar jos resursų kaina, kartais nostalgiškai prisimenami ir netiesiogiai apeliuojama į senus “gerus” laikus, kai jų kaina buvo nustatinėjama jos nesusiejant su rinka, kurios tuomet ir nebuvo, vėliau, žengiant į pasaulį atsikuriančiai nepriklausomai Lietuvai, dirbtinai sumažintomis energijos kainomis buvo siekiama politinio populiarumo, ignoruojant rinkos elementus, nors juos ir deklaruojant. Tačiau gyvenimo realybė ta, kad už padarytas klaidas verčiami mokėti, bet visa tai vartotojų, o ne priimančių politinius sprendimus sąskaita. Politinis sprendimas ekonomikoje, tai nenuovokumas, nesugebėjimas rasti išeitį iš susidariusios situacijos.