Truputį atitrūkstant nuo šios temos teigiu, kad esame esmingai prašovę, be diskusijų, svarstymų pasirašę JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kyoto protokolą, kuriame Lietuvai kaip atskaitos taškas teršalų kvotai patvirtinti 1990m. Manau, Lietuvai buvo galima ir privalu išsikovoti 1989 m. lygį, kai pramonė ir energetika dirbo nors ir neefektyviai, bet pilnu pajėgumu, o ne blokados ir nepriteklių 1990 metus, tad dabar galėtume pasinaudoti galimybe dalyvauti teršalų kvotų pardavimo versle, papildant Lietuvos biudžetą.

Kartais tenka išgirsti stulbinančių teiginių iš aukštų pareigūnų lūpų. Taip atsitiko ir su Prezidento Valdo Adamkaus kalba (1999 10 22), kurioje jis teigė, “kad per visą nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvos valstybei nesisekė spręsti strateginių energetikos klausimų”.

Manau, kad Prezidentas yra klaidinamas ar klysta: pirmieji treji metai perimant Sovietų Sąjungai priklausančius energetikos objektus ir juos tvarkant Lietuvai buvo labai sėkmingi. Vėlesnių metų nesėkmės – ne energetikų , o politikų kaltė.Galiu atsakingai teigti, kad, be įprastinių energetikos problemų (jau nekalbant apie energetinių resursų blokados metą), buvo sėkmingai sprendžiami ir strateginiai klausimai.Kadangi šis darbas nebuvo tęsiamas, manau, jog tikslinga išvardyti, kas buvo padaryta būtent strateginiu požiūriu, o vėliau atšaukta arba pradėta įgyvendinti per vėlai arba nevykusiai. Paminėsiu tik kelis projektus, kuriuos man, kaip ministrui, pačiam teko inicijuoti ar įgyvendinti.

Dėl elektros linijos į Lenkiją ir Kruonio jėgainės. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais dėl linijos tiesimo buvo aktyviai deramasi su Lenkija ir Vokietija. Derybos buvo vaisingos: jeigu nebūtų sutrukdę politikai, ši linija jau būtų eksploatuojama.Energetikams pakankamai gerai suprantama ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės reikšmė. Bėda ta, kad tai reikia įrodinėti sunkiai šiuos dalykus suvokiantiems ir neturintiems reikiamos kvalifikacijos valstybininkams.

Su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku imtos svarstyti galimybės Lietuvai dalyvauti Europos dujų tiekimo projekte.

Pradėta svarstyti galimybė Lietuvoje statyti požeminę dujų saugyklą.

Išnagrinėtos galimybės ir Vyriausybei pateikti siūlymai įkurti Lietuvos naftos koncerną. Sumanymui pasipriešino tuometinis premjeras.

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui įrodžius mūsų naftos ūkio perspektyvumą, gautas šio banko pasiūlymas dalyvauti finansuojant visą naftos koncerną arba kiekvieną įminę atskirai.

Kokių būta peripetijų dėl naftos terminalo vietos parinkimo, manau, ne tik Prezidentas žino.

1991 m. restruktūrizuota “Lietuvos energija”, pirmajame etape atskirtos paskirstomųjų elektros tinklų įmonės. Ne energetikų kaltė, kad vėliau jos vėl buvo sujungtos. Dabartinę jos restruktūrizaciją norima pateikti kaip didžiulį politinį laimėjimą.

Įsteigta Ignalinos AE saugos mokslinės analizės grupė, sėkmingai dirbanti ligi šiol. Nustatytos pagrindinės šios jėgainės saugos gerinimo kryptys.

Įkurta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija.

Įsteigta “Geoterma” – žemės gelmių šilumą panaudosianti įmonė.

Parengta ir patvirtinta Nacionalinė energijos efektyvumo didinimo programa – pirmoji tarp visų Lietuvos ūkio šakų. Vėliau įkurta Energijos taupymo programos direkcija, sėkmingai dirbanti ligi šiol.

1992 m. rugsėjo 23d. Vyriausybė nusprendė pradėti rengti Lietuvos energetikos strategiją.

Tenka apgailestauti, kad šiuo metu energetikos klausimai kaip niekad anksčiau politizuojami, visiškai nepaisant faktų, nubraukiant daugelio žmonių nuoširdų darbą valstybės labui. Manau, kad ir žurnalistų išblėsęs atsakomybės jausmas skaitytojams. Nenori (ar savo noru?) ar nesugeba aprėpti ilgesnį praeities laikotarpį – tai bendro išsilavinimo ir pasiruošimo spragos. Spaudoje tie patys teiginiai vyniojami tik į kitą stilistinį rūbą, taip gaminama skaitalo masė.

prof. Leonas Ašmantas
Asociacijos Lietuvos energetikų sąjunga Prezidentas

Views All Time
Views All Time
2781
Views Today
Views Today
1
0 0