|

Pasakė, kur padėjo testamentą…

Yra nemažai pasakojimų, kuriuose mirusieji padaro gerų paslaugų gyviesiems: įspėja juos apie gresiantį pavojų, nurodo, kur yra paslėptos vertybės ir netgi padeda išaiškinti piktadarius, žudikus. Antai yra labai vaizdingas pasakojimas, prieš porą metų išspausdintas Prancūzijos provincijos laikraštyje „France-Libre“, prieš tai pateikusiame savo skaitytojams seriją straipsnių apie parapsichologijos tyrimus, atliekamus Tulūzos universiteto laboratorijoje. Tai pasakojimas Paryžiaus architekto Fransua V. Apie įvykius, kuriuose jam atsitiktinai teko dalyvauti prieš 25 metus ir apie kuriuos jis iki šiol tylėjo. Pirmadienį, liepos 1 dieną, – pasakojo Džeimsas, – aplankiau brolį jo namuose ir suradau seną tėvo apsiaustą, kurio Džonis nė karto nebuvo užsivilkęs. Pamušalo kišenė buvo užsiūta. Išardęs susiuvimą, radau mažą popieriaus lapelį. Jame tėvo ranka buvo parašyta: „Skaityk mano tėvo šv. Raštą , Pradžios knygos27 skyrių“. Pasiėmiau keletą liudininkų, kad drauge su jais pažiūrėtume šv. Raštą. Jį aptikome komodos pirmajame stalčiuje. Knyga buvo tiek sudėvėta, kad suiro į tris dalis, kai ėmėme sklaidyti. Vienas iš liudytojų – M. Blachvelderis sutvarkė dalį, kurią sudarė Mozės knyga. Persklaidėme, ieškodami 27 skyriaus. Čia ir aptikome du lapus, sulenktus taip, kad jie sudarė savotišką voką. Jame buvo įdėtas testamentas. Jis buvo nuo pradžios iki pabaigos surašytas tėvo ranka. Testamentu turtas buvo paskirstytas į keturias dalis visiems sūnums, ir motiną išlaikyti buvo įpareigoti visi sūnūs. Testamentas buvo užbaigtas žodžiais: „Jis mano paties sustatytas ir savo ranka surašytas. James Chappin 1919 m. sausio 16 d.“. Tad atsiradus naujesnės datos testamentui, senasis nustojo galios.

|

Antrininkai pranašauja mirtį

Pasakojimų apie mirštančiųjų atsisveikinimą su gyvaisiais yra gana daug. Ir ne tik Lietuvoje. Šiuos faktus bent jau psichologiškai galima paaiškinti. Suprantamas mirštančiųjų noras paskutinį kartą žvilgtelėti į jiems brangius žmones, aplankyti mielas širdžiai vietas. Tad visa tai iš dalies galima paaiškinti ir telepatija. Tačiau kaip paaiškinti faktus, kai gyviesiems pasirodo jų pačių antrininkai (gal vėlės, gal jų pačių astraliniai kūnai) ir išpranašauja artimą mirtį ? O tokių atvejų pasaulio istorijoje žinoma. Antai plačiai žinomas, bet nepaaiškinamas atvejis įvyko su Rusijos imperatoriene Ana Joanovna, Petro Didžiojo dukterėčia. Tai įvyko Fontankos rūmuose, esančiuose prie Aničkovo tilto. Sargyba stovėjo kambaryje šalia salės. Vienas sargybinis stovėjo prie pravirų durų. Imperatorienė buvo pasišalinusi į savo apartamentus. Viešpatavo tyla, buvo jau po vidurnakčio, ir karininkas prisėdo, norėdamas truputėlį snūstelėti. Staiga budintysis šūktelėjo sargybą, kareiviai pašoko ant kojų, o karininkas išsitraukė špagą pagarbai atiduoti. Ir štai sargyba mato imperatorienę Aną Joanovną, einančią per sosto salę. Imperatorienė eina pirmyn ir atgal, mįslingai linguodama galvą, į nieką nekreipdama dėmesio. Budintysis stovi kaip įbestas, visa sargyba išsitempusi laukia, kas bus toliau, su nerimu stebėdami imperatorienės veidą, kuris jiems atrodo gana keistas. Karininkas, manydamas, kad ji neketina išeiti iš sosto salės, bet nedrįsdamas per daug prisiartinti prie durų, ryžosi pasinaudoti kitu išėjimu ir damų kambaryje paklausti, ar jos nežinančios keistų imperatorienės ketinimų. Pakeliui jis sutiko imperatorienės favoritą Bironą ir raportavo jam, kas nutiko.

|

Mirusieji atsisveikina su gyvaisiais

Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažįstamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopėčių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą – tarsi meilindamasis kažkam nematomam… „ Gaspadorius atėjo – pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiems vaikams. Ūkį apžiūri…“ Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. „ Be išpažinties, be nuodėmių atleidimo mirė…“ – dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus Jurgis, jau subrendęs, bet ne-labai rimtas bernas – mėgdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti – neiškentė: „ Ko tau čia reikia, tėvai ? Ko čia vaikštai, ko ieškai, ko ramybės neduodi visiems ?! – šūktelėjo garsiai. Mat buvo tik ką grįžęs iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į siena ties Jurgio galva atsitrenkęs plaktukas, iki tol gulėjęs priemenėje esančioje dėžėje. Staiga prablaivėjęs ir gerokai išbalęs Jurgis į tą plaktuką ir dvi išsigandusias seseris, irgi jau subrendusias mergas, sėdėjusias prie stalo ir vakarieniavusias. Čia pat sėdėjo ir jo motina. Tad niekas iš jų negalėjo to plaktuko pro uždaras duris iš priemenės sviesti į kambarį…

|

Neturinčios ramybės

Pastaraisiais aprašytais atvejais mirusieji aiškiai prašė pagelbėti jiems arba patys padėjo gyviesiems. Bet pasitaiko atvejų, kai anapusinės jėgos veikia, atrodo, be jokios logikos. Žmonėms neaiškios jų veikimo priežastys, ir todėl jos kelia gyviesiems ne tik nuostabą, bet ir baimę. Būtent toks pasakojimas yra iš buvusio kapitono anglo Ruperto Gouldo „Keistenybės“, išleistos dar 1928 m. Barbadoso saloje, Kristaus bažnyčios šventoriuje, prieš kurį tyvuliuoja Oistino įlanka, stūkso neaukšta, bet masyvi kripta. Ji nesiskiria nuo kitų kriptų niekuo, nebent tik tuo, kad jos įėjimo neužtveria joks akmuo ar kitas barjeras. Smalsus praeivis, dirstelėjęs vidun, pamatytų tik pilkas sienas ir atsitiktinių šiukšlių. Jau visą šimtmetį kripta yra apleista. Pasirodo, jog tai nėra mirusiųjų ramybės vieta. Ne kartą ir ne du, bet iš viso net penkis kartus su pertraukomis, trukusiomis kelis mėnesius ar net kelerius metus, joje sudėti karstai buvo rasti išvartyti ir net sustatyti stačiai. Bandyta apsaugoti šią vietą įvairiais būdais: išstuksentos sienos, lubos ir grindys, mėginta surasti slaptus įėjimus, ant grindų pabarstant smėlio, kad įsispaustų įsibrovėlių pėdos. Įėjimas buvo užverstas akmeniu, kurį ga-lėtų pajudinti nebent keturi vyrai. Be to, akmuo buvo užantspauduotas kelių žmonių antspaudais. O rezultatas visada būdavo tas pats. Iš naujo atidarius kriptą, neaptikdavo jokių įsibrovimo pėdsakų, bet karstai būdavo išmėtyti taip, kaip ir anksčiau.

Požiūris į asmenybę Rytų teorijose
| | |

Požiūris į asmenybę Rytų teorijose

Mūsų elgseną lemia kultūra ir šeima, kurioje mes augome, kurioje vystėsi mūsų jausmai, protas ir pasaulėžiūra. Tai yra mūsų realybė, mes gyvename joje žvelgdami į mus supantį pasaulį, taip kaip buvome išmokyti savo šeimoje ir visuomenėje. Mes pripažįstame tik tokį savąjį “aš”, kurį pažįstame. Kiekviena religija apriboja žmogų. Religija – tai santykis su didžiausią ir stipriausią poveikį turinčiomis vertybėmis, kurios gali būti įsąmonintos arba neįsąmonintos. Tolmundo knygos užima svarbią vietą judaizmo istorijoje. Ištisus šimtmečius Tolmundas buvo vienintelis tikinčiųjų žydų mokymo ir tikėjimo objektas. Viena iš pagrindinių Tolmundo idėjų yra absoliutus paklusnumas dvasininkams. Todėl Tolmundo knygose aiškiai atsispindi socialinė nelygybė, reikalavimai susitaikyti su esama padėtimi. Žmogui nuolat kartojama, kad jis yra menkas ir, kad amžinoji laimė bei linksmybė jo laukia pomirtiniame gyvenime. Tolmudinio judaizmo reakcinė esmė pasireiškia dar ir tuo, kad tolmudizmas smulkmeniškai reglamentuoja tikinčiųjų gyvenimą. Tikinčiajam reikia laikytis 613 taisyklių, 365 draudimų ir 248 nurodymų. Tolmudistinis induizmas netgi pasiekė visišką pergalę šeimos ir santuokos klausimuose. Tolmudistinis judaizmas dar stengiasi pavaizduoti žydų tautą kaip kažkokį fenomeną neturintį sau lygių istorijoje.

Mąstymas
| | |

Mąstymas

Mąstymas yra jutimais nepažįstamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius. Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas. Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos patikimumo lygius. Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas, gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu (lyginant su tiesioginiais jutimais). Mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena.

| |

Robo-fantastinės kultūros atstovai: “Karas surobotėjimui”

“Robotukai” – linksmų modernių žmonių gyvenimo būdas. Filosofuoti gal neverta, bet galima sakyti, kad tai robo-fantastinė kultūra, žinoma visame pasaulyje. Kodėl siejama su japonais? Toje šalyje vaikai augo žiūrėdami animacinius filmukus apie robotuko Astrobojaus nuotykius… O Terminatorius, Stenlio Kubriko filmai? Visame pasaulyje gausu šios kultūros gerbėjų! Tik “Robotukai” tai vertina ironiškai: mes, žmonės, neturime tapti robotais. Per savo pasirodymus galime ir pasijuokti linksmai dainuodami apie robotuko ir merginos meilę (juokiasi). Gal bus įdomu, kad japonai oficialiai paskelbė, jog 2020 metais, kai robotai bus tokia pat įprasta mūsų gyvenimo dalis kaip dabar kavos aparatai, jų šalis iš to per metus gaus 12 milijardų eurų pelno. Scenoje žiūrovai mato autorinę vaizdo grafiką, interaktyviai susietą su veiksmu scenoje, kur šoka biorobotai. Mūsų kostiumai kurti garsių dizainerių – Juliano Fedo ir “TranzArt”. Pavyzdžiui, biomechaniniame šou “Liquid” robotukas klausia: “Ar robotai gali mylėti?” Į tikslių biotroninių judesių sūkurį “įsivelia” gyvas “virusas” – nuostabi mergina Amrita meninės gimnastikos lankstumu išlydo robotukų “schemas”. Kita miniatiūra: sekretorė robotukė monotoniškai antspauduoja konvejerio robotukų dokumentus. Tačiau vienas robotukas pastebi, kad sekretorė sugedo, programa kartojasi, ir ją perprogramuoja. Staiga niūri aplinka pasikeičia, vienas robotukų užgroja saksofonu, robotukai šoka. Pačiame įkarštyje įeina seksuali mergina ir pareiškia esanti sužavėta, kad robotukas turi tikrus jausmus – tad norėtų pamatyti jo kylančią raketą, nes juk meilė valdo mus! Robotukas atsako: “Vibruok!” Jam raketa – vibratorius, mergina – planeta. Finalą turbūt supratote? Šis šou atliekamas taip, kad atrodo lyg vaizdo klipas. Veiksmą scenoje galima stebėti šokant. Tai nauja klubų kultūros kryptis. Su “Robotukų” garso takeliu dirba tokie žinomi prodiuseriai kaip EXEM, “Flaxen Beats”.

| |

Alkoholio parduotuvėse gėrimai, parduodami be taurių ir kitų reikmenų, jaučiasi vieniši?

Lietuvos specializuotose alkoholio parduotuvėse neturėtume pamatyti įvairių priemonių, reikalingų vynui įdomiai serviruoti bei tinkamai jį laikyti: puikių taurių, stilingų indelių ledukams, dekanterių, grafinų, vakuuminių siurblelių su kamščiais, skirtais pailginti vyno gyvenimą atidarytame butelyje, piltuvėlių, kurie gelbsti staltieses nuo vyno dėmių. Pardavinėti tokius reikmenis šiose parduotuvėse neleidžia įstatymas. Šalia alkoholio taip pat negalima prekiauti žurnalais, kuriuose rašoma apie svaigiuosius gėrimus. Nors šiuose leidiniuose pateikiama daug informacijos apie gėrimų kilmę, gamybą, tradicijas, pamokoma ne tik kaip, kada, su kuo, iš kokių taurių, kokius gėrimus gerti, bet ir kaip atskirti kokybišką gėrimą nuo ne itin gero, patariama, koks užkandis tinkamiausias prie jų ir kaip jį pasigaminti. Tik ar taip ir yra? Prekybininkai sako turį to, ko reikia. Ir ne po prekystaliais. Gražiose lentynose. Sako, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba situaciją žino ir žiūri į ją protingai. Sutinka, kad įstatymas netinkamas. Todėl labai įdomu išgirsti, kaip draudimą alkoholinių gėrimų parduotuvėse prekiauti įvairiomis, su stipriaisiais gėrimais ar vynu susijusiomis prekėmis vertina prekybininkai bei teisėkūros atstovai, kurie kartu yra ir vartotojai. Ar jie mano, kad tokia prekyba – paskata vartoti alkoholį?

Ką darytumėte, jei visas pasaulis apvirstų aukštyn kojomis?
| |

Ką darytumėte, jei visas pasaulis apvirstų aukštyn kojomis?

Filmo „Poseidonas“ režisierius Wolfgangas Petersenas kelia labai intriguojantį ir asmenišką klausimą: „Ką darytumėte, jei visas pasaulis apvirstų aukštyn kojomis? Būtumėte drąsus lyderis ar sektumėte paskui jį? Ar pultumėte į paniką? Pasiduotumėte ar kovotumėte?“ Pasaulyje pripažintas „Trojos“, „Pražūtingos audros“ ir „Prezidento lėktuvo“ režisierius išgarsėjo 1981 m. su įtempta drama „Povandeninis laivas“, kuri buvo nominuota net dviems „Oskarams“ už geriausią režisūrą ir scenarijų. Istorijų pasakojimo meistras, tyrinėjantis žmogaus prigimties paslaptis, sugrįžta į jūrą su įspūdingu veiksmo filmu „Poseidonas“. Šįkart režisierius gilinasi ne tik į milžiniškos klastingos bangos jėgą, apverčiančią didžiulį laivą, bet dar daugiau į įtemptas dramas, besivystančias mažoje išgyvenusiųjų keleivių grupelėje. „Katastrofos akimirką, kai išsitrina visos įprasto gyvenimo normos, labai greitai atsiskleidžia žmonės“, sako Petersenas. „Gyvenimo-mirties sprendimai yra priimami per sekundę. Kai pamatai žmonių reakcijas ir elgesį ekstremaliose situacijose, greitai pamatai, kokie jie“. „Poseidono“ keleiviai laive susirinko švęsti“, primena režisierius, pabrėždamas, kad „Poseidono“ keleiviai plaukia kruiziniu laivu, jų kelionės tikslas – ne pasiekti kažkokį geografinį tašką, o mėgautis poilsiu laive ir jo prabanga.

Lemtingą dieną atgims lemtingas filmas
| |

Lemtingą dieną atgims lemtingas filmas

2006 06 06 kino ekranuose atgims siaubo filmų gerbėjams gerai žinoma juosta „Lemties ženklas 666“ (Omen 666). 1976 m. Richardo Donnerio sukurtas filmas „Omen“ laikomas siaubo filmo klasika, prilygstančia „Egzorcistui“, „Svetimam“, „Daiktui“ ir kt. Vėliau „Omen“ papildė dar keletas tęsinių. Šįkart naują filmo apie Antikristą versiją žiūrovams pateikia režisierius Johnas Moore‘as, susukęs juostas „Už priešo linijos“, „Fenikso skrydis“. Pagrindinius vaidmenis atlieka amerikiečių aktorius Lievas Schreiberis, pažįstamas iš „Mandžiūrijos kandidato“, „Baimės kainos“, Julia Stiles („Bornas: sunaikinta tapatybė“, „Bornas: absoliutus pranašumas“, „Monos Lizos šypsena“), Mia Farrow („Hana ir jos seserys“, „Nusikaltimai ir nusižengimai“) ir kt. „Lemties ženklas 666“ pasakoja apie amerikiečių diplomatą Robertą Torną, kuris savo žmonai Ketrin turi pranešti liūdną žinią apie ką tik mirusį jų pirmagimį. Prislėgtam tėvui ligoninėje į pagalbą ateina tėvas Spiletas, kuris siūlo priimti ką tik gimusį kitą berniuką kaip savo tikrą sūnų. Kūdikio motina mirė vos pagimdžiusi, todėl niekas nesužinos tiesos apie apkeistus vaikus. Nenorėdamas sukelti skausmo prieš tai du persileidimus patyrusiai žmonai, diplomatas sutinka su kunigo pasiūlymu.