Pojūčiai atsiranda dėl objektyvaus pasaulio daiktų poveikio žmogaus jutimo organams. Pojūčių tipų tiek, kiek žmogus turi jutimo organų, t.y. penki. Vadinasi galima kalbėti apie regos, klausos, lietimo, uoslės ir skonio pojūčius. Pojūčių rūšių žymiai daugiau, nei jų tipų. Pvz., lietimo pojūčiai gali būti odos lietimo (daktiliniai), temperatūros, skausmo, raumenų-sąnarių ir kitokie. Pojūčiai fiksuoja atskiras daiktų savybes ir sudaro medžiagą, iš kurios gimsta suvokimai, atspindintys objektų vientisumą. Pojūčiai žymiai didesniu mastu lemiami žmogaus organizmo biologinių faktorių, negu suvokimai. Skirtingai nuo pojūčių, suvokimai žymiai daugiau sociolizuoti, susiję su refleksija ir ankstesniuoju patyrimu. Pavyzdžiui, įkaitinto metalo matymo požiūris sudaro juslinį vaizdą, atspindintį raudoną metalo spalvą. O regėjimo suvokimas, remdamasis ankstesniuoju patyrimu, jau turi informaciją ne tik apie metalo spalvą, bet ir jo temperatūrą. Patyrimo vaidmuo suvokimo atveju suprantamas: jeigu žmogus turėjo įkaitinto metalo lietimo pojūtį, tai vėliau įkaitinto metalo spalva asocijuojasi su jo temperatūra. Refleksijos vaidmenį suvokime galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Apžiūrėdamas daiktą, žmogus gali būti nepatenkintas turimu regėjimo vaizdu. Kad geriau apžiūrėtų, žmogus keičia savo padėtį daikto atžvilgiu. Nepasitenkinimas atvaizdu rodo, kad dėmesys sutelktas ne į patį daiktą, o į jo suvokimą. Tai ir yra refleksija – dėmesys į suvokimą, o ne į jo objektą. Dėl patyrimo ir refleksijos, suvokimas atspindi daiktų ryšius ir santykius, jam būdingi supratimo elementai.

Kalbos ir minties, taip pat jų abiejų santykio su tikrove problema labai sena, iškilusi gerokai anksčiau, nei atsirado pirmieji filosofai ir lingvistai. Dabar kalbama, kad svarbiausioji kalbos funkcija yra komunikacinė, kad kalba yra bendravimo ir minties reiškimo priemonė. Visa tai, žinoma, taip. Bet praleista svarbiausia – kalbos ontologiškumas: ji yra būties organiškoji dalis ir glaudžiai susijusi su visa būtimi. Biblijos Adomas davė vardus gyvūnams ne savavališkai, o pagal jų (vardų ir gyvūnų) esmę. Tai reiškia, kad žodžio ryšys su objekto esme ne sąlyginis (pavadink vienaip ar kitaip), o ontologinis, t.y. realus dviejų esamybių ryšys – kalbos ir pasaulio: neteisingai pavadinti vadinasi ignoruoti šitą sąryšį. Bevardis pasaulis senovės žmonėms buvo svetimas. Štai kodėl prieš apsigyvendami naujoje vietovėje, žmonės visų pirma duodavo vardus upėms, ežerams, miškams, kalnams ir netgi aukštumoms. Tai buvo ne paprastas žmogaus orientyrų įvedimo į supančią tikrovę aktas, o gamtos sužmoginimo aktas, ontologinio ryšio su ja nustatymo aktas. Senovės užkeikimų magija buvo visai ne prietaras. Jos pagrindą sudaro tvirtas įsitikinimas tuo, jog žodis turi poveikį objektui, pažymėtam šiuo žodžiu ir susietam su juo. Ypatingą ryšį senovės žmonės matė tarp žmogaus ir jo vardo: vardas turi atitikti žmogaus charakterį ir prigimtį. Vardas gali neatitikti žmogaus asmenybės.

Klausimą apie sąmonės ir tikrovės santykį skirtingai sprendžia įvairios filosofijos kryptys. Labiausiai paplitęs – gnoseologinis dualizmas. Jo klasikines pozicijas suformulavo Marksas. Materija ir sąmonė laikomos gnoseologinėmis priešybėmis. Materija yra objektyvioji tikrovė, kuri egzistuoja už ir nepriklausomai nuo sąmonės, kuri laikoma subjektyviąja realybe. Tai apibendrina principas „materija pirminė, sąmonė antrinė”. Šitas principas turi dar vieną prasmę: sąmonė yra materijos savybė ir atvaizdas. Visos šios charakteristikos sudaro gnoseologinio dualizmo turinį, mūsų atveju – materialistinio pobūdžio. Viskas čia suvedama į nesudėtingą idėją: materija materiali, o sąmonė nemateriali, t.y. ideali. Materialistų gnoseologinis dualizmas remiasi prielaida, kad savarankišką ontologinį statusą turi tik materija, būtent jos egzistavimas sau pakankamas. O sąmonei nebūdingas savarankiškas egzistavimas, ji yra tik materijos savybė. Kitaip tariant, šiuo požiūriu prieš mus ontologinis monizmas, sudarantis gnoseologinio dualizmo pagrindą.