Meilės jausmas tarpkultūrinėje perspektyvoje
|

Meilės jausmas tarpkultūrinėje perspektyvoje

Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai? Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų. Tačiau net pabrėžiantys jos universalumą neneigia, kad vakarų visuomenėse meilės pasireiškimai yra kur kas dažnesni, nei kur nors kitur. Tiesa, visose bendruomenėse pasitaiko stiprus emocinis prisirišimai prie priešingos lyties asmens – to pavyzdžiai randami tiek įvairių kultūrų literatūroje bei mituose, tiek kasdieniniame gyvenime. Tačiau tik vakarietiškoje kultūroje meilei yra priskiriama ypatinga vertė ir ji susiejama su vedybomis. Nelengva atsakyti, kodėl skirtingų kultūrų atstovai jaučia tas pačias emocijas, kadangi emocijos – ne paprastos reakcijos į žmones ar įvykius, tai sudėtingi jausmų ir minčių dariniai, kurie įgauna prasmę tik konkrečiame socialiniame ir istoriniame kontekste. Tokios emocijos, kaip alkis, išdidumas ar meilė, yra universalios, tačiau jos gimsta, yra išreiškiamos bei išgyvenamos skirtingai įvairiose visuomenėse.

Linkėjimai bei sveikinmai nuo pradinukų meilės dienos proga

Linkėjimai bei sveikinmai nuo pradinukų meilės dienos proga

Meilės galia. Kiekvienam žmogui yra labai svarbu, kad jį mylėtų. Mylintis žmogus jaučiasi saugus, reikalingas. Aš mačiau vieną žmogų be galo nusivylusį, liūdną, vienišą ir labai piktą. Iš karto buvo aišku, kad jo niekas nemyli. Ir jis nieko nemyli… Ką sakyti apie žmogų, jei net mano katinas nori būti pastebimas ir mylimas. Jis sočiai priėdęs nepasislepia kur nors kampelyje miegoti, o stengiasi visą laiką būti šalia. Kai jį glostai ir laikai ant kelių jis murkia, jo akys švyti. Katino meilė žmogui gali numalšinti skausmą. Aš manau, kad be meilės būtų tuščia ir niūru. Mįslė žmogui tai sparnai kurie pakelia nuo žemės. Ir tu skrendi, skrendi, skrendi… Meilė tai galimybė svajoti. Taigi meilė mums visiems tikrai reikalinga. Ji turi didžiulę galią. Živilė Sinevičiūtė, 4b kl.

Įsimylėk
|

Įsimylėk

Įsimylėjimas – tai galutinis sukilimo, pasipriešinimo šiandienos nuobodžiam, socialiai varžančiam, kultūriškai slegiančiam, juokingam pasauliui aktas. Meilė transformuoja šį pasaulį. Jei žmogus anksčiau nuobodžiavo, jis dabar jaučia aistrą. Jei ji anksčiau buvo atitrūkusi nuo realybės, tai dabar ji yra susijaudinusi ir priversta imtis konkrečių veiksmų. Pasaulis, kuris anksčiau atrodė tuščias ir erzinantis, prisipildė prasmės, rizikos, laimėjimų, didybės ir pavojų. Mylinčiam Gyvenimas – tai dovana, nuotykis su pačia didžiausia įmanoma rizika. Kiekviena akimirka yra įsimintina, skaudi savo trumpučiu grožiu. Įsimylėjęs žmogus, kuris buvo pasiklydęs, vienišas ir susipainiojęs, pagaliau tiksliai sužino, ko norįs. Staiga jo egzistencija tampa protinga, vertinga, netgi didinga ir kilnia. Deganti aistra – tai vaistas, kuris išgydo sunkiausius nevilties ir rezignacijos atvejus.

|

Kam reikalingos žvaigždės?

Šių dienų kinas ir apskritai masinė kultūra neįsivaizduojami be žvaigždžių. Su jomis susitapatinama, iš jų laukiama atsivėrimų apie gyvenimo prasmę, naujų meilės nuotykių, galų gale žvaigždės duoda daug peno bulvarinės žiniasklaidos pasvarstymams apie „gyvenimo stilių“. Pastarasis mums primetamas vis įkyriau: kas šių dienų Lietuvoje nenori būti žvaigžde? Kita vertus, jau dantyse grikši, kai kiekvienas viešumoje nors kartą pasirodęs personažas iškart apšaukiamas žvaigžde. Ypač jei pilietis (ar pilietė) nusifotografuoja bulvarinio žurnalo viršeliui nelabai padoria poza ar kostiumu (dažniausiai Ievos). Todėl gal verta dar kartą prisiminti, kas iš tikrųjų yra žvaigždės, kaip atsirado jų kultas ir kodėl jos mums taip reikalingos.

|

Budos istorija

Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Budos istorija taip pat ir esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama. Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio apie budizmo įkūrėją. O kai pasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Tikintieji dažnai ieškodavo pirminių “teisingų” istorijų variantų ir keliaudavo senųjų tekstų į budizmo gimtinę. Šios atrastos istorijos irgi įėjo į budizmo pasakojimų sistemą.

DOS komandos

Jeigu pasirinksite pagrindinio meniu punktą 4, tai į ekraną išvedama lentelė su informacija apie kaupiklio padalinimą. Lentelė sudaryta iš stulpelių. Partition- šiame stulpelyje nurodomos loginio kaupiklio numeris, o jei tai pirminė dalis- taip pat ir jai priskirta raidė; Status- raidė A šiame stulpelyje nurodo, kad eilutėje aprašoma kaupiklio dalis yra aktyvi, t.y. įjungus kompiuterį, iš jos įkraunama operacinė sistema; Type- dalies tipas: ”PRI”- pirminė dalis; “EXT”- išplėstinė dalis; “DOS”- dalis DOS formate; Volume Label- loginio kaupiklio, esančio toje dalyje, žymuo; Mbytes- dalies talpa Mbaitais; System- dalies failų sistemos tipas; Usage- dalies talpos santykis su bendra kaupiklio talpa. Po lentele yra klausimas ar norime peržiūrėti informaciją apie loginius kaupiklius. Jei norime reikia atsakyti (Y) ir Enter, tai į ekraną bus išvesta lentelė su informacija apie toje dalyje esančius loginius kaupiklius.

| |

Kompiuterių virusai

Viruso apibrėžimas būtų toks: Kompiuterių virusas – programa, kuri savavališkai trikdo kompiuterio programų darbą bei keičia kompiuteryje esančią informaciją: įrašo naują, ištrina esamą, modifikuoja vartotojo programas (ar bylas), įterpdama į jas savo pačios kopijas (ar perdirbtus variantus), ir šiaip pakenkia programų darbui. Teorines virusų sukūrimo galimybes galime aptikti kompiuterių principų kūrėjo ir jų pradininko Džono fon Noimano darbuose. Jo teorija, kad galima parašyti tokias programas, kurios vietoj duomenų pradeda “ryti” kitas programas ir šitaip sutrikdo jų darbą. Jis pradėjo nagrinėti virusų dauginimąsį, tačiau savo darbo nebaigė. Pirmieji virusų prototipai buvo žaidimų programos, kurios stengėsi sudoroti priešininkų programas ir užimti jų vietą atmintinėje. Drauge su šiomis žaidžiančiomis programomis ėmė rastis programos, kurios nepriklausomai nuo vartotojo noro pakeisdavo jo vykdomų programų veiksmus. Taip atsirado kenkėjiškų programų tipas, jas imta vadinti virusinėmis programomis arba virusais.

| |

Kompiuterių virusai

Informacinis virusas yra programa, savaime įsiskverbenti į kitas programas ir sugebanti daugintis. Jis greitai plinta, nes kaskart paleidus “užkrėstą” programą, jis susiranda kaupiklyje (diske ar diskelyje) dar “neužkrėstą” programą ir į ją įsiskverbia. Ne visi virusai gadina programas ar duomenis, tačiau jie visi vienaip ar kitaip trukdo dirbti su AK. Kai kurie virusai gali būti labai pavojingi ir nepataisomai sugadinti AK esančią informaciją, kuri gali kainuoti daug brangiau negu AK. Terminą “kompiuterio virusas” pirmą kartą pavartojo amerikiečių mokslininkas Fred Cohen 1984 metais. Praėjo nemažai laiko, bet virusų problema nė kiek nesumažėjo.

Raidžių išsidėstymas kompiuterio klaviatūroje

Kompiuteris negali savarankiškai galvoti, todėl vartotojas įvesties įrenginiais turi perduoti jam įvairias komandas, nurodymus, informaciją, kurią reikia apdoroti. Prie įvesties įrenginių priskiriami šie: klaviatūra, pelė, valdymo rutulys, skaitlys, valdymo svirtis (dažniausiai naudojama žaidžiant kompiuterio žaidimus), vertiklis, šviesos pieštukas, sensorinis ekranas, balso atpažinimo įrenginys ir t.t. Klaviatūra yra pagrindinis įvesties įrenginys, naudojamas raidėms, skaičiams ir kitiems simboliams įvesti į kompiuterį ir jam valdyti. Ji panaši į rašomosios mašinėlės klaviatūrą, tik turi papildomų specifinių klavišų.

Kompiuterių raida

Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą tūkstančių metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padaryti iš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis, iš čia ir kilo terminai “kalkuliuti” ir “kalkuliatorius”. Ant siūlo suvertų kalkulių pozicija atitiko tam tikrą skaičių. Vieną iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Šį įrenginį, pavadintą “Paskalina”,sudarė ratukai, ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių.
Pagrindinė “Paskalinos” yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi veiksmai, 1673 metais sukūrė vokietis Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas.