Šių dienų kinas ir apskritai masinė kultūra neįsivaizduojami be žvaigždžių. Su jomis susitapatinama, iš jų laukiama atsivėrimų apie gyvenimo prasmę, naujų meilės nuotykių, galų gale žvaigždės duoda daug peno bulvarinės žiniasklaidos pasvarstymams apie „gyvenimo stilių“. Pastarasis mums primetamas vis įkyriau: kas šių dienų Lietuvoje nenori būti žvaigžde? Kita vertus, jau dantyse grikši, kai kiekvienas viešumoje nors kartą pasirodęs personažas iškart apšaukiamas žvaigžde. Ypač jei pilietis (ar pilietė) nusifotografuoja bulvarinio žurnalo viršeliui nelabai padoria poza ar kostiumu (dažniausiai Ievos). Todėl gal verta dar kartą prisiminti, kas iš tikrųjų yra žvaigždės, kaip atsirado jų kultas ir kodėl jos mums taip reikalingos.

Neįtikėtina jokios politinės patirties neturinčio Arnoldo Schwarzeneggerio pergalė Kalifornijos gubernatoriaus rinkimuose rodo, kad rinkėjai masiškai paklūsta visagalio Terminatoriaus įvaizdžiui. Laukiama, kad ekrane stebuklingus žygdarbius atlikęs aktorius bus toks pat ir realiame gyvenime. Žinoma, amerikiečiai jau turi panašios patirties. Kitas Holivudo aktorius Ronaldas Reaganas laikomas vienu geriausių JAV prezidentų nuo pat šios institucijos susikūrimo pradžios. Pagaliau ar ir dabartinis Lietuvos prezidentas nesinaudojo savo įvaizdžiui sukurti seniai išbandyta žvaigždžių kūrimo technologija?

Žvaigždžių priešaušris

Oficiali kino gimimo data – 1895-ieji. Tačiau kino žvaigždės istoriją kino istorikai pradeda skaičiuoti maždaug nuo 1910-ųjų. Kodėl taip atsitiko? Nejaugi tada nebuvo aktorių, kurie patiktų pirmiesiems kino žiūrovams? Ir taip, ir ne. Mat pirmajame raidos etape (1895-1908), kai kinas dar tik kūrė savo kalbą, kino kūrėjams svarbiausia buvo kuo labiau nustebinti žiūrovus ekrane užfiksuotu judesiu ir neįtikėtinais triukais, trumpai tariant, tuo, ko jie negalėjo pamatyti realybėje. Kinas dar neturėjo tokių herojų, prie kokių mes esame pripratę. Tai buvo anonimiški personažai, nors ir pirmieji režisieriai keliolikos minučių filme drąsiai rodydavo Fausto, Hamleto ar kitų garsių literatūros personažų istorijas.

Kinas vis dar buvo suvokiamas kaip prasto skonio pramoga, todėl ne visi aktoriai pageidavo, kad jų pavardės atsirastų titruose. Dažniausiai jie rinkdavosi kokius nors pseudonimus, arba afišose jie būdavo pažymimi tiesiog jų vaidinamų personažų vardais. Vienas populiariausių to meto kino herojų buvo seklys Nikas Karteris. Į filmus apie jo nuotykius plūsdavo minios. Dažnai ekrane matomos jaunos merginos titruose buvo žymimos kaip studijų, kurių filmuose vaidina, nuosavybė. Pavyzdžiui, „Biograph Girl“ ar „Vitagraph Girl“.

Kinas – nufilmuotas teatras

Taip ilgai kino aktoriai išliko anonimiški iš dalies ir todėl, kad prodiuseriai ir kino studijų savininkai bijojo, kad išpopuliarėję aktoriai pradės reikalauti ir didesnių honorarų – net keliolikos dolerių už dieną.

1908 m. prancūzai nusprendė, kad kinui atėjo laikas tapti visaverčiam, o ne vien tiktai mugių ar žemųjų sluoksnių menu. Jie sugalvojo „meninį kiną“ (film d’art). Kad kinas taptų menu, jų galva, ekrane reikėjo atkurti svarbius istorinius įvykius ir filmuoti garsias teatro žvaigždes. Reikėjo įtikinti teatro primadonas, kad kinas nėra skirtas tik plebėjams. Drauge ir labiau išsimokslinusią publiką, kad kine gali vaidinti net didžioji Sarah Bernhardt. Pastaroji sutiko suvaidinti filme „Karalienė Elžbieta“. Visiems buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo „dieviškoji Sarah“. Taip kinas atrado teatro aktorius, tačiau tai ne visada atrodė pateisinama, nes ekranas išryškindavo tai, ko nematė tuometiniai teatro žiūrovai, pavyzdžiui, septyniasdešimtmetės teatro primadonos raukšlių, o juk filme ji vaidino jaunutę Džiuljetą. Kita vertus, nufilmuoti teatro spektakliai ekrane atrodo pernelyg dirbtini, statiški ir tik dar labiau pabrėžė, kad kinas – tai ne nufilmuotas teatras.

Tačiau laikai keitėsi. Kai 1910 m. „Independent Motion Pictures Company“ savininkas Carlas Laemmle’as sumanė persivilioti pas save vieną jam labai patikusią „Biograph Girl“ merginą. Jis jai pasiūlė ne tik 50 dolerių per savaitę, bet ir jos tikrąjį vardą filmų afišose. Toji mergina buvo Florence Lawrence. Taip gimė pirmoji kino žvaigždė, nes vardą afišoje dar lydėjo ir sumani reklaminė kampanija.

Amerikiečių kino istorikas Lewisas Jacobsas sako, kad žino tikslią kino žvaigždės gimimo datą: 1910 m. kovo 12 d. Mat kaip tik tą dieną žurnale „Moving Pictures World“ pasirodė straipsnis, kuriame pasipiktinęs Carlas Laemmle’as skelbė, kad melas yra prieš savaitę išspausdinta žinutė, esą Florence Lawrence, anksčiau žinoma kaip „Biograph Girl“, žuvo autokatastrofoje. Aktorė jaučiasi puikiai ir nuo šiol vaidins tik „Independent Motion Pictures Company“ filmuose. Manau, nekyla abejonių, kad ir žinutę apie aktorės mirtį parengė tas pats Carlas Laemmle’as bei jo reklamos specialistai.

Laemmle’as apskaičiavo geriau už kitus, kad Florence Lawrence tapus įžymybe pagausės žiūrovų, pakils ir jos filmų kaina. Todėl ir jai apsimoka mokėti daugiau. Jis neapsiriko. Šlovė augo kaip ant mielių. Aktorei atvykus į vieną miestą, stotyje jos laukė didžiulė minia. Gerbėjai net nuplėšė aktorės skrybėlę ir palto sagas atminimui.

Pirmoji žvaigždė?

1912-1914 m. Europoje kinas jau įžengė į naują etapą. Žiūrovai pamėgo filmus, kuriuose buvo pasakojamos istorijos apie pavojingas, vyrus naikinančias fatališkas moteris. Jų grožis ir paslaptis masino ir seną, ir jauną. Danijoje tokia buvo Asta Nielsen, Italijoje – Lyda Borelli, Francesca Bertini. Jos skleidė ne tik grožį, bet ir nerimą. Dekadentiškoji Europa mėgo tokias moteris labiau nei sveikas, jaunatviškas „merginas iš kaimynystės“, su kuriomis kiekviena galėjo susitapatinti.

Moters idealas

Tačiau kaip tik kaimynų mergaitės tipas buvo populiariausias JAV. Net šių dienų Holivude jis nuolat konkuruoja su nepasiekiamomis, pavojingomis gražuolėmis – europiečių Gretos Garbo, Marlene Dietrich „palikuonėmis“. Labiausiai kasinė 1915 m. žvaigždė – Mary Pickford, kino istorijoje dažniausiai vadinama „Amerikos numylėtine“. Jos karjera prasidėjo daug anksčiau. Tik tada Gladys Marie Smith afišose dar buvo vadinama „mažąja Mere“ arba „mergaite su garbanėlėmis“, arba „mergina su auksine garbana“. Daugelio jos filmų pavadinimuose nuolat kartojasi keli žodžiai – „mažoji“ arba „vargšė“: „Mažoji mokytoja“ (1909), „Geras mažas velniūkštis“ (1913), „Vargšė mažoji Pepina“ (1916), „Vargšė, mažoji, turtingoji mergaitė“ (1917), „Mažoji amerikietė“ (1917), „Mažoji kunigaikštytė“ (1917)… Kad dar labiau būtų pabrėžtas jos vaikiškas pasimetimas ir bejėgiškumas dideliame pasaulyje, Mary Pickford filmų dekoracijos buvo daromos šiek tiek didesnės nei normalūs daiktai. Jų fone aktorė atrodydavo dar mažesnė, trapesnė ir bejėgiškesnė. Mary Pickford herojės visada jausdavo jas supančio materializmo ir moralinio supuvimo grėsmę. Jos būdavo neturtingos, bet kiaurai padorios ir garbingos, mažos, bet darbščios, teisingos ir kupinos optimizmo. Ar Mary Pickford įkūnijo ekrane amerikiečio vyriškio moters idealą, su kuriuo gali susitapatinti ir moterys? Tai ne taip paprasta. Labai dažnai ši maža moteris-vaikas buvo rodoma glostanti šuniukus, kačiukus, triušiukus, savo naiviu koketiškumu ji provokavo potencialius gerbėjus. Šis moters-vaiko tipas tapo vienu populiariausių žvaigždės tipu. Jis gyvas iki šiol, nors patyrė pačių įvairiausių mutacijų. Juk neatsitiktinai amerikietiškumo fenomeną bene tiksliausiai perteikęs Vladimiras Nabokovas savo garsiausio romano heroje pasirinko mažutę kino žvaigždžių gerbėją Lolitą.

Parengė Živilė Pipinytė

Views All Time
Views All Time
3034
Views Today
Views Today
1
0 0