Kiekvienais metais gegužės 7-ąją švenčiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventę. 2004-aisiais sukako 100 metų, kai rusų caras panaikino mums spaudos draudimą. Nuvilnijo per Lietuvą šios sukakties paminėjimai. Vienur jie vyko iškilmingai, susilaukė daug dalyvių, kitur (kaip mūsų Seime) dėl dalyvių stokos atrodė skurdžiai. Dauguma seimūnų šiai datai nesuteikė dėmesio ir nedalyvavo iškilmingame posėdyje, surengtame ta proga. Matyt, mūsų išrinktieji tą dieną turėjo svarbesnių reikalų (gal skubėjo svogūnus sodinti). Jeigu ne užsienio šalių ambasadų atstovai ir svečiai (matyt, jie neturėjo svarbių reikalų), tai prelegentai nebūtų turėję su kuo savo mintimis pasidalyti.

Šis jubiliejus su mažomis išimtimis nesulaukė ir deramo žiniasklaidos dėmesio. Keista, juk šis mūsų kultūros augimo stabdymas spaudai turėtų būti itin aktualus. Kiek plačiau ta tema berods rašė tik „XXI amžius“ ir „Lietuvos aidas“. Čia, matyt, koją pakiša tas nelemtas keliaklupsčiavimas prieš „vyresnįjį brolį“: kad neužsigautų, nesupyktų, neįsižeistų. Okupanto žiaurumams sušvelninti randame ir atitinkamų žodžių, pavyzdžiui, kai kalbame apie nekaltų žmonių trėmimą į Sibirą gyvuliniuose vagonuose, sakome – išvežė, perkėlė; kai nukankino (kalinius Rainių miškelyje, medikus Panevėžyje arba žvėriškai nukankino betardydami), sakome: nužudė arba sušaudė; jeigu numarino badu – mirė nuo ligų ir pan.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventės minėjimuose buvo kalbama, o žiniasklaidoje rašoma apie knygnešius, spaudos draudimo panaikinimą, pasidžiaugta, kad štai jau 100 metų, kai turime laisvą spaudą.

Nė viename mano vartytame laikraštyje ar žurnale nepastebėjau sovietinės spaudos „laisvės“ įvertinimo. Tik retais atvejais minėta gausi mūsų partizanų pogrindinė spauda, dar rečiau – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

Kai rusai, pasivadinę sovietais, 1940 metais okupavo Lietuvą, man buvo penkiolika metų, todėl gerai prisimenu Lietuvos laidotuves, anot mano tėvo. Jis gausius to meto mitingus būtent taip vadino. Man, paaugliui, tie 1940 metų vasaros įvykiai buvo keisti, nematyti, tačiau savotiškai įdomūs: miestuose ir miesteliuose vyko mitingai, plazdėjo raudonos vėliavos, grojo orkestrai, kabėjo ant raudono audeklo užrašyti šūkiai, mitingo dalyviai laikė nepažįstamų, nematytų žmonių portretus. Įdomi buvo ir svetima kariuomenė. Raudonoji armija, palyginti su Lietuvos kariuomene, atrodė pasigailėtinai. Krito į akis ant kareivių nugaros pūpsančios terbos, apavas – kerziniai batai ir juodais tvarsčiais apmuturiuotos blauzdos. Mūsų nepriklausomos Lietuvos kariai vietoj terbų turėjo dailias kuprines, avėjo odiniais batais. Kai užgriuvo raudonieji, savųjų nebebuvo matyti.

Po Lietuvos laidotuvių viskas pasikeitė: senieji valdininkai buvo atleisti, dauguma jų areštuoti. Vietoj senųjų atsirado nauji, nepažįstami. Parduotuvėse sumažėjo prekių, kai kurios visai dingo. Spaudoje buvo teigiama, kad prekes išpirko liaudies priešai ir spekuliantai. Šis žodis mums buvo negirdėtas, nežinomas. Neįsivaizdavome, kas ir kaip prekes gali išpirkti. Anksčiau niekada taip nebuvo nutikę. Pasirodė ir rusiškų prekių, bet jos pastebimai buvo blogesnės kokybės.

Naujuose laikraščiuose ir žurnaluose be saiko, kur reikia ir nereikia, buvo garbinamas tautų vadas, pasaulio darbo žmonių užtarėjas ir gelbėtojas, mokslų korifėjus, draugas ir tėvas Josifas Visarionovičius Stalinas. Spauda mirgėte mirgėjo negirdėtais žodžiais ir frazėmis: išnaudotojai, kontros, darbo žmonių siurbėlės, uzurpatoriai, buožės, kapitalistai, darbo liaudis, kova su priešais, kontrrevoliucionieriai, buržuaziniai nacionalistai, reakcingoji dvasininkija, išnaudojimas žmogaus žmogumi (tai nevykęs vertimas iš rusų kalbos) ir pan. Iš pateiktų žodžių, manau, turėtų būti aišku, kas ir kada pradėjo tautos supriešinimą. Ypač daug liaupsių tekdavo Raudonajai armijai – „išvaduotojai“. Ji buvo vadinama nenugalimąja, šauniausia, brangiausia, stipriausia, gudriausia. Dažnas laikraščių straipsnis baigdavosi šūkiais: „Tegyvuoja visų tautų vadas ir mokytojas draugas Stalinas!“, „Tegyvuoja Raudonoji armija – išvaduotoja!“, „Tegyvuoja tarybinių tautų draugystė“, „Tegyvuoja tarybų Lietuva!“.

Pasirodė straipsnių, kuriuose buvo žeminama Lietuva, jos žmonės. Pavyzdžiui, laikraštis „Tarybų Lietuva“ viename straipsnyje rašė, kad Lietuvoje buvo žmonių, nemačiusių muzikos instrumento. Tuo tarpu retas didesnis tuometis kaimas neturėjo savo muzikanto. Tokiu melu ir šmeižtu buvome pasipiktinę. Pikčiausia, kad autoriaus pavardė lietuviška. (Deja, panašius reiškinius stebime ir dabar.) Nepriklausomos Lietuvos laikais mokiausi Žemaitijos kaimo mokykloje, kurioje pavasariais vykdavo sporto šventės. Mokinukai, vienoda apranga pasipuošę, grojant dūdų orkestrui, atlikdavo sportinius pratimus. Dalyvaudavo mokinių tėvai, apylinkės gyventojai, jaunimas. Gegužinių šokiams taip pat grodavo keli muzikantai.

To meto kaimo žmonės labai bijojo kolchozų, nes apie juos sklido įvairiausių gandų: reikės valgyti iš bendro katilo ir pan. Žodis „kolūkis“ į žemaičių tarmę labai sunkiai skynėsi kelią. Ir po kolektyvizacijos dar ilgai buvo galima išgirsti sakant: „eno į kolchozą, dėrbu kolkoze“. „Valstiečių laikraštis“ ramino, kad Lietuvoje kolūkių nebus, nes mūsų ūkininkų maži laukeliai. Viename mitinge tai patvirtino ir Lietuvai rusų paskirtas „prezidentas“ Justas Paleckis. Vėliau dauguma suprato, kad šios valstybės pagrindas yra melas.

Per antrąją sovietų okupaciją, po karo, spauda išliko tokia pat kaip ir prieš karą. Laikraščiai, žurnalai, radijas, o vėliau ir televizija buvo sovietų melo ruporai. Jie niekino mūsų tautą, iškraipė Lietuvos istoriją, šmeižė tikėjimą, dvasininkus, tautai nusipelniusius asmenis, kiršino gyventojus. Varė pragaištingą nutautinimo darbą, vykdė mūsų tautos dvasinį genocidą. Lietuva – katalikiškas kraštas, o tikintieji neturėjo nė vieno savo laikraščio. Apie religinę literatūrą negalėjo būti nė kalbos. Net maldaknygių leidyba buvo ribojama ir įvairiai trukdoma. Pokariu sovietinė spauda merdėjo, ją mažai kas skaitė, jos neprenumeravo. Komunistinė vyriausybė greitai rado išeitį: įsakė mokytojams priversti mokinius prenumeruoti „pažangiausią pasaulyje“ sovietinę spaudą. Kolūkių kūrimosi laiku kolūkiečiai už darbą mažai ką arba nieko negaudavo, todėl mokytojai, bijodami patekti „pas baltąsias meškas“, prenumeruodavo mokiniams laikraščius iš savo varganos algos.

Per 50 sovietinės okupacijos metų buvome atskirti nuo Vakarų ir pasaulio kultūros. Mūsų vertėjai galėjo versti tik užsienio rašytojų komunistų arba jiems artimų savo pažiūromis rašytojų knygas. Užsienio spauda ir literatūra buvo griežčiausiai draudžiama. Tik didžiuosiuose Sovietų Sąjungos miestuose ir tik užsienio komunistų spaudą buvo galima įsigyti.

Rašytojai, norėdami išleisti savo kūrybos knygas, turėdavo pereiti griežtą cenzūrą, kur patirdavo patyčių ir pažeminimų. Knygoje „Rašytojas ir cenzūra“ (V., 1992 m.) yra per 30 rašytojų pasakojimų, kokius kryžiaus kelius reikėjo nueiti norint išleisti savo knygą. Čia pateiksiu keletą minėtos knygos ištraukų.

Jonas Avyžius: „Svarstant rankraštis buvo taip sukritikuotas (…), pateikti tokie pasiūlymai, kad jais vadovaudamasis turėjau parašyti faktiškai kitą knygą“ (p. 8).

Vytautas Bubnys: „Tos kelios valandos, kai reikėjo ginti kūrinį nuo sudarkymo, kuriam laikui mane padarė ligoniu“ (p. 15).

Vytautas Kubilius: „ Sovietinio laikotarpio lietuvių literatūros istorija galėtų būti rašoma kaip kovos su cenzūra, pastangų ją apeiti ir pergudrauti istorija“ (p. 38).

Jonas Mikelinskas: „Sovietų valdžios laikais, norint, kad tavo rašiniai būtų publikuojami, reikėjo išmokti ne tik begėdiškai meluoti, bet ir begėdiškai tuo melu tikėti“ (p. 140).

Petras Palilionis: „Ką gi čia ir bepridėsi? Seneliai gyveno spaudos, mes – minties draudimo laikais“ (p. 156).

Aš dar norėčiau pridėti, kad sovietai mums spaudos neuždraudė, tačiau naudojo ją savo niekšiškoms užmačioms įgyvendinti. O mūsų žiniasklaida neranda reikalo apie tai priminti net savo šventės proga. Be to, yra ir daugiau mūsų žiniasklaidos „pamirštų“ temų. Kaip antai: lietuvių kalbos ujimas iš mokyklų ir visuomeninio gyvenimo, valstiečių varymo į kolūkius būdai ir priemonės, valstybinės paskolos rinkimas kaimuose, kurį vykdė ginkluoti girti stribai, „demokratiškiausi“ sovietiniai rinkimai ir pan.

Ar ne laikas būtų įvertinti ir susitarti, kaip pavadinsime sovietinį spaudos draudimą?

Panevėžys

Views All Time
Views All Time
2629
Views Today
Views Today
1
0 0