Ne tik caras draudė mums spaudą
Kiekvienais metais gegužės 7-ąją švenčiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventę. 2004-aisiais sukako 100 metų, kai rusų caras panaikino mums spaudos draudimą. Nuvilnijo per Lietuvą šios sukakties paminėjimai. Vienur jie vyko iškilmingai, susilaukė daug dalyvių, kitur (kaip mūsų Seime) dėl dalyvių stokos atrodė skurdžiai. Dauguma seimūnų šiai datai nesuteikė dėmesio ir nedalyvavo iškilmingame posėdyje, surengtame ta proga. Matyt, mūsų išrinktieji tą dieną turėjo svarbesnių reikalų (gal skubėjo svogūnus sodinti). Jeigu ne užsienio šalių ambasadų atstovai ir svečiai (matyt, jie neturėjo svarbių reikalų), tai prelegentai nebūtų turėję su kuo savo mintimis pasidalyti. Šis jubiliejus su mažomis išimtimis nesulaukė ir deramo žiniasklaidos dėmesio. Keista, juk šis mūsų kultūros augimo stabdymas spaudai turėtų būti itin aktualus. Kiek plačiau ta tema berods rašė tik „XXI amžius“ ir „Lietuvos aidas“. Čia, matyt, koją pakiša tas nelemtas keliaklupsčiavimas prieš „vyresnįjį brolį“: kad neužsigautų, nesupyktų, neįsižeistų. Okupanto žiaurumams sušvelninti randame ir atitinkamų žodžių, pavyzdžiui, kai kalbame apie nekaltų žmonių trėmimą į Sibirą gyvuliniuose vagonuose, sakome – išvežė, perkėlė; kai nukankino (kalinius Rainių miškelyje, medikus Panevėžyje arba žvėriškai nukankino betardydami), sakome: nužudė arba sušaudė; jeigu numarino badu – mirė nuo ligų ir pan.