Vaiduokliai

Kai per Kalėdas Tailando pakrantę užgriuvo cunamis, viešbutyje, kuriame 40-metė Džinda Sinta dirbo administratore, kilo chaosas. Ponia Sinta puolė prie telefono ir iškvietė greitąją pagalbą sąmonės netekusiam berniukui, bet gelbėtojai jo nesugebėjo atgaivinti. Džinda Sinta pasakoja, kad kitą savaitę berniuko vėlė grįžo į šio viešbučio vestibiulį. Ji vilkėjo tuos pačius drabužius. „Žuvusio dešimtmečio berniuko vėlė lakstė po viešbutį ir žaidė“, – sakė administratorė. Po to vaiduoklis dingo. Šiandien tailandiečiams iškilo dar viena problema – vaiduokliai. Tai stichinės nelaimės, kurią jie patyrė prieš mėnesį, pasekmė. Dauguma tailandiečių tiki dvasiomis ir vaiduokliais. Kai žmones staiga ištinka smurtinė mirtis, kaip tai įvyko gruodžio mėnesį užgriuvus cunamiui, jų sielos nenori apleisti kūnų ir vietų, kuriose juos ištiko mirtis. Tailando gyventojams atrodo, kad dvasios, kuriomis virto žuvusieji, nesuvokia, kaip persikelti iš gyvųjų pasaulio pas mirusiuosius. Psichologai tvirtina, kad šie „vaiduokliai“ iš tikrųjų yra cunamį išgyvenusių žmonių vizijos, skaudžių moralinių traumų pasekmė. Bet daugeliui tai rimta problema, kurią reikia spręsti praktiškai, o ne gydyti. „Jei mes neišvarysime dvasių, jos liks ten, kur mirė žmonės, – pasakoja 60-metis budistų šventyklos dvasininkas. – Jei jos neišeis, tai liks čia ir mus persekios. Ir jei jie nesužinos, kaip reikia pereiti į kitą gyvenimą, tai galbūt pamėgins pasiimti kai kuriuos iš mūsų“.

Vakaras. Temsta. Saulė paskutinį kartą užliejo žemę auksine šviesa. Petras jau ruošėsi įeiti į trobą, bet nusprendė dar truputį prisėsti ant slenksčio ir pasigėrėti tuo puikiu vaizdu. Jis ištiesė pavargusias kojas ir apsidairė. “Tai vis mano laukai, mano žemė aplinkui. Aš ją įdirbau savo kruvinu prakaitu ir tikiuosi, ji man tuoj atsilygins”, — pagalvojo, rūpestingu šeimininko žvilgsniu apžvelgdamas savo valdas. “Bet kas gi čia!” — vos ne balsu sušuko jis. Giedrame danguje nebuvo nė dėmelės, o staiga tiesiog virš galvos iš kažkur atsirado didžiuliai juodi debesys, grasinantys tuoj pat prapliupti baisiu lietumi. Tačiau lietaus vis nebuvo. Pasidarė tamsu kaip maiše, tik keisti žaibai blykčiojo be perstojo iš debesies. Pasigirdo kurtinantis griaudimas. Ūžė vėjas. Atrodė, kad žemė susimašys su dangumi. Petras tokios audros dar niekada nematė. “Gal tai pasaulio pabaiga? Bet ne, tada būtų dar baisiau. Ko gi aš čia stoviu? Keista, atrodo, kad niekas to nepastebi. Šviesos nedega, nė vieno žmogaus aplinkui. Čia kažkas ne taip!… — kaip pelės skęstančiame laive karštligiškai knibždėjo jo galvoje mintys ir graužė ką tik ten viešpatavusią ramybę.

Panevėžiečiai šiomis dienomis veltui beldžiasi į vaiduoklių siautėjimais visoje Lietuvoje išgarsėjusio restorano “Malūnas X” duris. Jau kuris laikas restorano patalpose Ramygalos gatvėje nebedega šviesos, nebesklinda gaminamų valgių kvapas ir visas senojo vėjo malūno pastatas, tarsi pateisindamas šmėklų buveinės vardą, alsuoja akmeniniu šalčiu. Restorano “Malūnas X” savininkai neatlaikė kovos su vaiduokliais. Prieš pat Naujuosius metus jie iš šių patalpų išsikraustė. Pasak vieno iš restorano savininkų, nenorėjusio pasakyti savo pavardės, pastaruoju metu vaiduoklių siautėjimas buvo ypač suintensyvėjęs. Dėl tos priežasties darbuotojams visiškai pakriko nervai. Šeimininkai nebegalėjo rasti naujų žmonių, norinčių dirbti malūne, kuriame vyksta antgamtiniai dalykai. Restorane dirbusios virėjos, barmenės ir padavėjos ypač supanikavo po to, kai savininkai išsikvietė žinomą bioenergetiką Vladimirą Azanovą, pagarsėjusį sugebėjimais gaudyti dvasias, ir iš jo išgirdo šmėklų dažno pasirodymo priežastį.

Visada pykau ant trilerių merginų, kurioms prireikia stiklainiuko uogienės rūsyje kaip tik tada, kai ten tūno maniakas. Ir ant plevėsų kompanijos, kuriems vidurnaktį sugenda automobilis, todėl jie įsibrauna į apleistą vaiduoklišką dvarą, o ten juos suvalgo. Ko norėjo, tą ir gavo. Kartais įsiutusi kino teatre nevalingai sušunku: “Kvaile, kur eini!” Į mane visi keistai sužiūra. Manau, net jei lemiamą akimirką įšokčiau į kadrą ir vos gaudydama kvapą suvapėčiau: “Nieku gyvu neik į rūsį — ten tupi žmogžudys”, herojė ramiai atšautų, kad jai uogienė svarbiau už gyvybę. Baisiausia, jog ir mes gyvenime panašiai elgiamės. Nors mums gera linkintieji įspėja, saugo ir gąsdina, jų nepaisydami pasielgiame savaip, o tai reiškia — toli gražu ne protingiausiai. Gąsdinti mus ima nuo vaikystės: “Nerėk, nes tave paims teta”; “Nelipk, nes nukrisi ir nusilauši kojytę”; “Šiltai apsirenk, nes susirgsi ir numirsi”; “Mokykis, nes eisi šluoti gatvių”. Mus šiurpino visos pasakos, sudėtos iš penktųjų puslapių siužetų: vištytė išmušta akyte, dalgiais užkapoti žalčiai, iš balutės atsigėręs ir oželiu virtęs brolis, Brisiaus galas, Mumu likimas, raganos, kepančios vaikus krosnyje ir, atvirkščiai, pačios iškeptos. Negana to, mes gąsdinome vienas kitą žaliąja ranka, Fantomasu, skeletu spintoje ir baubais palovyje. Prisimenate istorijas iš pionierių stovyklos miegamųjų?

Rūkas beveik taip pat gražu kaip ir perkūnija. Tiesa, niekas to nepabrėžia. Nes rūkas, nors ir baisus, artimesnis žmogui nei griaudėjantis žaibo kirtis iš viršaus, kuris indoeuropiečių pasaulyje tapo Dievo apsireiškimo vieta, niekur neišnykusia, nepaisant vandens malūno, Benjamino Franklino ir Prancūzų revoliucijos. Vis vien perkūnija yra baisesnė negu rūkas, nors Dievą galima padėti į rūką, ir jis ten talpinamas mistikų ir regėtojų; perkūnija yra tiesesnė. Ji byloja – esi niekas, bet Dievas yra labai. Martynas Liuteris savo pirmąjį, lemiamą, išgyvenimą patyrė vienas laukuose audros metu, išgirdęs virš galvos jį coliu aplenkusį žaibo kirtį ir grumėjimą virš galvos, patyręs tremendumus ir šventybes ir Jahvę, jis patyrė lygiai tą patį, ką bet koks indogermanas buvo sukaupęs savo sielos viduryje – griausmui pagarbą, meilę ir siaubą. Kritęs kniūpsčias, Liuteris, griaudinčio žaibo sukrėstas, persimainė ir davė įžadus įstoti į vienuolyną, į tą patį augustinų ordiną, iš kurio vidaus jis vėliau perskėlė Bažnyčią. Jis elgėsi lygiai kaip arijas Indostane, krisdamas nuo Indros žaibų didybės, kaip europiečių protėviai jautėsi tūkstantmečiais gyvendami aplink Araratą, apvainikuotą audros debesimis ir žaibų smūgiais ištisus mėnesius, Jahvė buvo tik šifras, pridengęs Indrą, Perkūną ar Torą, tai buvo Griausmo dievas danguje. Bet juk ir Jahvė buvo kadaise griausmo dievas ir valdovas. Tad nieko čia keista. Bet rūkas.

Vaiduokliai, tai nera nepaaiskinamas dalykas, tiesog dabar dar sunku tai paaiskinti. Juk kazkada zmones netikejo kad Zeme apvali. Nenoredamas nukrypti i sali papasakosiu keleta istoriju (didzioji dauguma tu istoriju yra is knygu). Tikiuosi jums jos patiks. Pirmiausia noreciau jus supazindinti su vaiduokliu rusimis. Vaduokliai buna įvairūs, vieni pavojingiausių yra poltergeistai- šėlstantys ir įtūžę vaiduokliai. Vaiduoklių būna ir tokių, kurie tiesiog klaidžioja, nes nesupranta, kad jie jau mirę. Bet pasitaiko ir kerštingų vaiduoklių, kurie grįžta atkeršyti savo žudikams. Kai kurie vaiduokliai vaidenasi, norėdami pasakyti, kas juos nužudė. Tokie vaiduokliai dažniausiai apsireiškia per sapnus. Tikriausiai taip buvo daug kam, kai susapnuoji kokį nors žmogų su tavim atsisveikinant, o po kiek laiko sužinai, kad jis ką tik mirė. Bet kartais nebūna paaiškinimų, kodėl miręs žmogus vaidenasi, jeigu jo niekas nenužudė ir su jo mirtim visi susitaikė. Štai viena istorija (jeigu kam įdomu ji iš knygos “mirties paslaptys”). Važiavęs iš turgaus ir pakliuvęs netyčia į partizanų ir sribų susišaudymą, valstietis buvo nušautas paklydelės kulkos. Arklys pats parvežė į namus vežime gulintį negyvą šeimininką. Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažystamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopečių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant.

Panevėžyje, viename iš Ramygalos gatvėje išlikusių vėjinių malūnų, apsigyveno vaiduokliai. Šią žinią per žinias visiškai rimtai pranešė viena šalies televizija, vaiduoklių išdaigas aprašė “Lietuvos rytas”, rašo „Respublika“. Vaiduokliai anksčiau ramiame malūne esą taip įsisiautėjo, jog iš vietos pajudina virtuvėje stovintį sunkų židinį, laido nuo karnizų atitrūkusias detales, atidarinėja pastogės langelį. Dėl šių nelabųjų po stalu neva atsiduria taurės, o padavėjos ir barmenės vienos bijo net į tualetą eiti. Lakesnės vaizduotės restorano darbuotojams dar labiau pasisekė, jie net matė vyro ir moters vėles. Restorano darbuotojai viešai kalba, kad dvasios malūne ėmė siautėti, kai jame atsirado striptizo klubas. Kad būtų įtikimiau, per žinias buvo paskelbta, esą ankstesnieji malūno savininkai gyvenimą baigė tragiškai. Dvasių persekiojami “malūnininkai” išbandė visas pagalbos priemones. Prašė, kad malūną pašventintų kunigas, tik bėda, kad vyskupas jam to daryti neleido. Vakar po pietų restoranas buvo uždarytas, nors turėjo dirbti. Tačiau pamatę reportažą per televiziją ne visi panevėžiečiai prarado sveiką nuovoką. Verslininkai restorano savininkams galėjo tik pavydėti stulbinančios reklamos, per televiziją parodytos geriausiu laiku.

Panevėžyje sename malūne įsikūrusio restorano ir striptizo klubo savininkai tikina, kad jiems ramybės neduoda vaiduokliai. Verslininkai kvietėsi kunigus, tačiau bažnyčia padėti atsisako ir siūlo keisti veiklą, praneša TV3 “Žinios”.(lnk)