|

Drew nenori kartoti klaidų

Daugelį metų Drew Barrymore vaidino žavias, naivias ir paprastas merginas “Vestuvių dainininko” ar “Dar nebučiuota” stiliaus filmuose, tačiau sunku net įsivaizduoti, kad aktorė ir gyvenime galėtų būti tokia pat gležna bei švelni. Vos mums spėjus susitikti, ji per kelias akimirkas į šipulius sudaužo išpuikusios Holivudo žvaigždės įvaizdį. “Dabar priešpiečių metas, galima atsipūsti. Noriu bent kiek atsipalaiduoti”, — taria Drew, vienu judesiu per palaidinės rankovę ištraukia liemenėlę ir švysteli ją į šalį. Taip, nepaisant pasaulinės šlovės, ši mergina visiškai neišdidi! Ji — kaip visada šiek tiek pakvaišusi, nevaržoma jokių normų, gebanti džiaugtis ir pasinaudoti kiekviena situacija. Drew, garsios Holivudo dinastijos palikuonė (ji — nebyliojo kino žvaigždės Maurice’o Costello provaikaitė, aktoriaus Johno Barrymore’o vaikaitė ir režisieriaus Steveno Spielbergo krikštaduktė, — red. past.), išgarsėjo būdama septynerių (1982 m. S.Spielbergo nuotykių filme apie ateivius “E.T.”). Ankstyva šlovė mergaitei apsuko galvą — ji įniko į pavojingus suaugusiųjų žaidimus: būdama devynerių pradėjo gerti, dešimties — rūkyti marihuaną, dvylikos — uostyti kokainą. Įkrėsti sveiko proto nebuvo kam.

|

Žvaigždės ir dulkės

Manote, kad ŽvL serga tiktai Holivudo žvaigždės ar vietinės TV žvaigždutės? Anaiptol – ji pakerta ir paprastus mirtinguosius, tik pasireiškia kiek kitaip. Apakinta nuosavo spindesio, „žvaigždė” pasikelia ir išties sužvaigždėja. O eilinis pilietis, žemės dulkė, bet širdyje trokštantis šlovės, šliejasi prie žvaigždžių, kad įgautų jų blizgesio – ir taptų bent jau žvaigždžių dulke. Liga nesirenka! ŽvL serga ir žurnalistai, ir politikai, ir patys gydytojai. Susirgęs žurnalistas kalbina tik įžymybes ir lenda su jomis paveiksluotis, politikas dainuoja su „žvaigžde” duetu, gydytojas gydo tik įžymybes, dizaineris siuva tik žvaigždėms, dykaduonis lovelasas giriasi pergulėjęs su žvaigžde, o eilinės profesijos pilietis tenkinasi bent pagulėjęs su įžymybe viename paplūdimy. Liga paplitusi ne tik Amerikoje (Amerika – epidemijos centras, iš kur paplito ŽvL užkratas), bet ir mūsų gimtinėje. Galime guostis tik tuo, kad amerikiečiai serga sunkiau už mus. Tai beveik genetinė šios nacijos liga: į Elvio Preslio antrininkų šventę Las Vege suplaukia keli šimtai blizgančių elvių preslių iš visų valstijų, Britni Spyrs antrininkės, vizgindamos užpakalius, spraudžiasi į eterį, Maiklo Džeksono dievintojai mėgina apmauti jo apsaugą, įlipti pas jį per tvorą, paliesti jo spindintį skverną ir isteriškai pravirkti… Bet turime ko ir pavydėti amerikiečiams. Beviltiškiausi jų ligoniai vis dėlto pakliūva į istoriją ir minimi šalia savų dievų – kaip, tarkim, Džono Lenono žudikas (ot, tyčia neminėsiu jo vardo!).

|

Ožkos ir skundikai

Niekuomet jos nebuvo vertingesnės ir brangesnės kaip šiandien, įtakingosios kino žvaigždės, tokios kaip Arnoldas Schwarzeneggeris ir Tomas Cruise’as, Jodie Foster ir Sharon Stone. Tačiau kaip Holivudas gamina šią vertingą prekę? Kuo skiriasi Oskaru karūnuota ekrano karalienė nuo jos jaunesniosios paveldėtojos – modelio? Oskarą už geriausią Oskaro padėkos kalbą šiais metais [1995 m.] pelnė Tomas Hanksas. Per nepilnas dvi minutes aktorius padėkojo visiems savo kolegoms, režisieriui ir žmonai, palaimino viso pasaulio žiūrovus ir panaudojo visas priemones, pradedant ašaras dusinančiu neryžtingumu ir baigiant švelnia triumfo šypsena. Tačiau kulminacinis taškas buvo jaunatviškai mišlus komentaras, kad jis stovįs lyg „ant magiškų kojų“. Taip didvyris Hanksas iš filmo „Forestas Gampas“, kuris praeitą pavasarį buvo antrą kartą iš eilės apdovanotas kaip geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas, iškovoja puikų šansą ir kitais metais būti vėl pastebėtu. Nes Oskaro teikimo šventės sėkmei nėra nieko svarbesnio už laimėtoją, sugebantį išties simpatingai džiaugtis ir dėkoti.

|

Moksleivių kino festivalis „Lietuvos“ kino teatre

Skaityti reklamas- pavojinga. Nes gali netyčia imti ir susigundyti nueiti į renginį, tinkamą tik psichologiškai tvirtiems bei socialiai aktyviems žmonėms. Du mėnesius visais įmanomais būdais vykusios aktyvios reklaminės propagandos rezultatas- maždaug keturi šimtai pionierių, nepabijojusių destabilizuoti savo psichinės būklės bei ateiti pažiūrėti Vilniaus moksleivių kino festivalio „Pegasas“, vykusio gegužės 29- ą dieną „Lietuvos“ kino teatre. Pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje, tiesą sakant, ne visai atitiko savo pavadinimą. Nes tai buvo nelabai Vilniaus ir ne visai moksleivių festivalis. Filmų buvo atsiųsta ir iš Kauno bei Panevėžio, o patį festivalį užbaigė nekonkursinis Vilniaus Universiteto studentų darbas “Aš pasirūpinsiu tavim”. Vilniaus licėjaus, kartu su Vilniaus Moksleivių Sąjunga organizuotas projektas sulaukė didesnio pasisekimo, nei buvo tikėtasi. Iš viso buvo atsiųsta virš trisdešimt filmų, iš kurių organizatoriai atrinko 17, jie ir buvo parodyti „Lietuvos“ kino teatro didžiojoje salėje. Filmų žanrai ir tematika buvo pačių kūrėjų pasirinkimo laisvė, buvo ribojama tik trukmė- iki 10 minučių, todėl šalia vaidybinių darbų, dokumentikos atsirado vietos ir animacijai bei abstrahuotiems vaizdams.

|

V.Nabokovas “Lolitą” nusirašė?

Laikraščio “Frankfurter Allgemeine Zeitung” žurnalistai aptiko iki šiol nežinomą Vladimiro Nabokovo romano “Lolita” analogą. To paties pavadinimo rankraštis datuojamas 1916 metais. Jo autorius – berlynietis Heinzas von Lichbergas (Haincas fon Lichbergas). Pasak susipažinusių su kūriniu ekspertų, knyga savo siužetu ir pagrindine idėja yra panaši į V. Nabokovo romaną. Kaip nustatė istorikai, V. Nabokovas ir H. von Lichbergas apie 15 metų gyveno Berlyne. Bet neaišku, ar jie buvo pažįstami, ar ne. H. von Lichbergas mirė Berlyne 1951 metais, o po penkerių metų V. Nabokovas išleido Jungtinėse Amerikos Valstijose “Lolitą”, kuri ilgą laiką buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje.

G.Landsbergio-Žemkalnio drama “Blinda, svieto lygintojas”
|

G.Landsbergio-Žemkalnio drama “Blinda, svieto lygintojas”

G.Landsbergis, buvęs puikus organizatorius, suprato, jog, organizuojant lietuvių teatro veiklą, visų pirma reikia lietuviškosios dramaturgijos. Pats ėmėsi šio reikalo. Iš jo dramaturginių veikalų visų pirma reikia paminėti melodramą “Birutė” ir dramą “Blinda”. Artimai bendraudamas su kompozitoriumi Miku Petrausku, G.Landsbergis “Birutę” parašė kaip libretą būsimai pirmajai lietuvių operai. M.Petrauskas, tuomet buvęs didelis muzikos autoritetas, parašė operą. “Birutės” premjera Vilniuje įvyko 1906 metais. Lietuviai ją sutiko su dideliu entuziazmu. Be “Birutės”, G.Landsbergis parašė komedijas “Pagavo” ir “Jurgis Durnelis” (pastatytos 1908 m.), komediją vaikams “Tarnaitė pamokė” (pastatyta 1908 m.). Šiais kūriniais buvo parengta dirva profesionaliam lietuvių teatrui. Didžiausio pasisekimo sulaukė G.Landsbergio drama “Blinda, svieto lygintojas”. Garsaus plėšiko, “svieto lygintojo” Blindos lūpomis autorius kalbėjo apie didelę socialinę nelygybę ir dvarininkų daromas skriaudas kaimiečiams. “Blinda” pirmą kartą buvo pastatyta Vilniuje 1907 metais, o antrą kartą – 1909 metais Palangoje, minint lietuvių teatro dešimties metų sukaktuves, kai 1899-aisiais Palangoje pirmą kartą buvo suvaidinta Keturakio komedija”Amerika pirtyje”.

|

Tadas Blinda

Tadas Blinda. Apie XIX a. vidurį Žemaitijoje pagarsėjęs „Svieto lygintojas”. Veikė Luokės (Telšių rajonas) apylinkėse. Priešintis tuometinei valdžiai, dvarininkams, plėšikauti, kaip teigiama užrašytiuose žmonių prisiminimuose, jį labiausiai paskatino nepasitenkinimas Lietuvoje buvusia baudžiava. Padavimus ir legendas apie Tadą Blindą pirmoji buvo surinkusi Lazdynų Pelėda (S.Pšibiliauskienė). Lietuvoje pastatytas meninis filmas „Tadas Blinda”, kuriame bandyta kiek tai įmanoma objektyviau pavaizduoti šią legendinę žemaičiams asmenybę ir jo gyvenamąjį laikotarpį. Užrašyti gyventojų atsiminimai apie Tadą Blindą gana prieštaringi. Vieni jį laiko piktadariu, kiti – didvyriu, treti – kankiniu ir t. t.

Miuziklas “Tadas Blinda”
|

Miuziklas “Tadas Blinda”

Visiems įsiminė spalvingi filmo personažai, o vis kartojamos herojų frazės tapo sparnuotais posakiais. Tadas Blinda – vienas populiariausių visų laikų personažų. Nuotykių ieškotojai ir kovotojai už teisybę patrauklūs savo drąsa išmintimi, originalumu. Tokiais norima būti, jais žavimasi, jų siekiama. Beje, ir kitos tautos turi tokių herojų – Robinas Hudas, Zoro ir pan. TADO BLINDOS tema buvo, yra ir bus visada aktuali. Šiame kūrinyje minimi įvykiai ir asmenys yra autentiški. Veiksmas vyko pamario krašte – Žemaitijoje. Kiekvienas amžius turi sąvąjį Tadą Blindą. Tad nauja forma grįžti prie šio kūrinio temų yra labai prasminga. Miuziklo TADAS BLINDA pastatymas bus galingas. Su didele jėga pasirodys dainininkai, aktoriai, choras, muzikantai, šokėjai. Kuriamos įspūdingos dekoracijos. Rengiamasi ypatingam garso, šviesos ir netradicinės technikos panaudojimui miuzikle, kaskadininkų triukams, scenoms, kuriose dalyvaus žirgai.

Didžioji dauguma lietuviško meninio filmo ,,Tadas Blinda“ kadrų buvo filmuota Šuminų septynių sodybų kaime
|

Didžioji dauguma lietuviško meninio filmo ,,Tadas Blinda“ kadrų buvo filmuota Šuminų septynių sodybų kaime

Šuminų septynių sodybų kaimas (Tauragnų sen.). Kaimas išsidėstęs Baluošo ežero šiauriniame krante. Užima 6,6 ha plotą. 1971 m. įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Kaimas kupetinis. Susidaręs grupinis sodybų išplanavimas. Visi gyvenamieji namai sugrupuoti prie vingiuojančios gatvelės, arčiau namų sustatyti svirnai, dažnai sugrupuoti po du. Visi kaimo tvartai sugrupuoti po kelis, stovi trijose vietose. Atskirai išdėstyta kluonų eilė, o ežero pakrantėje išrikiuotos pirtys. Kaimas istoriniuose šaltiniuose Pabaluošos vardu pirmą kartą paminėtas 1784 m. Pirmiausia čia apsigyveno girios saugotojas eigulys Antanas Šuminas su šeima. Šuminų šeimų pavarde k. vadinamas nuo XX a. pirmosios pusės. Tada jame gyveno 58 žmonės. Pirmosios žinios apie kaimą sutinkamos 1554 m. Vilniaus tijūnystės Linkmenų vls. inventoriuje. Kaimas priklausė LDK Ažvinčių dvarui.

|

Gelgaudiškio dvaro rūmai apleisti

Buvo įdomu pamatyti aukščiausią Suvalkijos eglę, kuri pripažįstama ir storiausia Lietuvos egle. Jos aukštis – 42,54 m, storis – 103,2 cm. Miškininkai – praktiški žmonės: jie nustatė, kad nupjovus medį būtų galima gauti 16 m3 medienos… Tako teritorijoje įrengti 7 skirtingi lauko baldų komplektai – puikios vietelės pavargusiems pailsėti. Jie vienas už kitą originalesni – štai ant stalo iš kelmo išskobti simboliniai bokšteliai. Pro juos pažvelgus, kitapus Nemuno matosi Panemunės pilis. Paskutinė tako stotelė – didingas Gelgaudiškio dvaras, statytas neoklasicizmo stiliumi, tais laikais, kai kaimas dar vadinosi Gedigaudiškiu ir priklausęs Sapiegoms. Deja, dabar rūmai toli gražu nebeatrodo taip, kaip atrodė čia kuriant garsųjį lietuvių filmą “Tadas Blinda” – langai užmūryti, durys užkaltos, sienos nutrupėję, o kur dar “moralinis” išdidaus pastato skurdas (dvaras ne kartą kentėjo nuo chuliganų ir vagių).