Lietuva

Daugelį metų Drew Barrymore vaidino žavias, naivias ir paprastas merginas “Vestuvių dainininko” ar “Dar nebučiuota” stiliaus filmuose, tačiau sunku net įsivaizduoti, kad aktorė ir gyvenime galėtų būti tokia pat gležna bei švelni. Vos mums spėjus susitikti, ji per kelias akimirkas į šipulius sudaužo išpuikusios Holivudo žvaigždės įvaizdį. “Dabar priešpiečių metas, galima atsipūsti. Noriu bent kiek atsipalaiduoti”, — taria Drew, vienu judesiu per palaidinės rankovę ištraukia liemenėlę ir švysteli ją į šalį. Taip, nepaisant pasaulinės šlovės, ši mergina visiškai neišdidi! Ji — kaip visada šiek tiek pakvaišusi, nevaržoma jokių normų, gebanti džiaugtis ir pasinaudoti kiekviena situacija. Drew, garsios Holivudo dinastijos palikuonė (ji — nebyliojo kino žvaigždės Maurice’o Costello provaikaitė, aktoriaus Johno Barrymore’o vaikaitė ir režisieriaus Steveno Spielbergo krikštaduktė, — red. past.), išgarsėjo būdama septynerių (1982 m. S.Spielbergo nuotykių filme apie ateivius “E.T.”). Ankstyva šlovė mergaitei apsuko galvą — ji įniko į pavojingus suaugusiųjų žaidimus: būdama devynerių pradėjo gerti, dešimties — rūkyti marihuaną, dvylikos — uostyti kokainą. Įkrėsti sveiko proto nebuvo kam.

Manote, kad ŽvL serga tiktai Holivudo žvaigždės ar vietinės TV žvaigždutės? Anaiptol – ji pakerta ir paprastus mirtinguosius, tik pasireiškia kiek kitaip. Apakinta nuosavo spindesio, „žvaigždė” pasikelia ir išties sužvaigždėja. O eilinis pilietis, žemės dulkė, bet širdyje trokštantis šlovės, šliejasi prie žvaigždžių, kad įgautų jų blizgesio – ir taptų bent jau žvaigždžių dulke. Liga nesirenka! ŽvL serga ir žurnalistai, ir politikai, ir patys gydytojai. Susirgęs žurnalistas kalbina tik įžymybes ir lenda su jomis paveiksluotis, politikas dainuoja su „žvaigžde” duetu, gydytojas gydo tik įžymybes, dizaineris siuva tik žvaigždėms, dykaduonis lovelasas giriasi pergulėjęs su žvaigžde, o eilinės profesijos pilietis tenkinasi bent pagulėjęs su įžymybe viename paplūdimy. Liga paplitusi ne tik Amerikoje (Amerika – epidemijos centras, iš kur paplito ŽvL užkratas), bet ir mūsų gimtinėje. Galime guostis tik tuo, kad amerikiečiai serga sunkiau už mus. Tai beveik genetinė šios nacijos liga: į Elvio Preslio antrininkų šventę Las Vege suplaukia keli šimtai blizgančių elvių preslių iš visų valstijų, Britni Spyrs antrininkės, vizgindamos užpakalius, spraudžiasi į eterį, Maiklo Džeksono dievintojai mėgina apmauti jo apsaugą, įlipti pas jį per tvorą, paliesti jo spindintį skverną ir isteriškai pravirkti… Bet turime ko ir pavydėti amerikiečiams. Beviltiškiausi jų ligoniai vis dėlto pakliūva į istoriją ir minimi šalia savų dievų – kaip, tarkim, Džono Lenono žudikas (ot, tyčia neminėsiu jo vardo!).

Niekuomet jos nebuvo vertingesnės ir brangesnės kaip šiandien, įtakingosios kino žvaigždės, tokios kaip Arnoldas Schwarzeneggeris ir Tomas Cruise’as, Jodie Foster ir Sharon Stone. Tačiau kaip Holivudas gamina šią vertingą prekę? Kuo skiriasi Oskaru karūnuota ekrano karalienė nuo jos jaunesniosios paveldėtojos – modelio? Oskarą už geriausią Oskaro padėkos kalbą šiais metais [1995 m.] pelnė Tomas Hanksas. Per nepilnas dvi minutes aktorius padėkojo visiems savo kolegoms, režisieriui ir žmonai, palaimino viso pasaulio žiūrovus ir panaudojo visas priemones, pradedant ašaras dusinančiu neryžtingumu ir baigiant švelnia triumfo šypsena. Tačiau kulminacinis taškas buvo jaunatviškai mišlus komentaras, kad jis stovįs lyg „ant magiškų kojų“. Taip didvyris Hanksas iš filmo „Forestas Gampas“, kuris praeitą pavasarį buvo antrą kartą iš eilės apdovanotas kaip geriausias pagrindinio vaidmens atlikėjas, iškovoja puikų šansą ir kitais metais būti vėl pastebėtu. Nes Oskaro teikimo šventės sėkmei nėra nieko svarbesnio už laimėtoją, sugebantį išties simpatingai džiaugtis ir dėkoti.