Lūžtanti šviesa
Vengrijos fotografai yra buvę Vilniuje labai seniai, tik jie patys to nežino. 1939 metais, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, garsaus Vilniaus fotografo Jano Bulhako rūpesčiu Vilniuje buvo išleistas „Vengrų fotografijos almanachas“. Karas sutrukdė jo sklaidai, todėl šiandien šis leidinys yra itin retas. Kodėl vengrai ir kodėl Vilniuje? Vilnius, anuomet priklausęs Lenkijai, buvo ne menkesnis fotografijos centras negu Varšuva. Čia ėjo du fotografijos mėnraščiai, išleisti trys meninės fotografijos almanachai, Vilniaus universitete, Dailės fakultete, buvo dėstoma meninė fotografija. Viso šito fotografijos sąjūdžio organizatorius buvo J. Bulhakas, kurio fotografijų knyga „Vilniaus barokas“ neseniai pas mus išleista. Apie šį fotografą galima pasiskaityti ten pat, fotografijos istorikės M.Matulytės straipsnyje. Bet kodėl J.Bulhakui parūpo vengrai? Pirmiausia jis palaikė labai plačius tarptautinius kontaktus, buvo studijavęs Vokietijoje, gerai susipažinęs su Prancūzijos fotografais. Vengrai į jo akiratį turbūt pateko dėl artimumo jo paties fotografijai, o ypač jo „gimtosios žemės fotografijos“ idėjai. Lietuvoje tokios idėjos atstovu galėtume laikyti fotografą ir etnografą Balį Buračą. Jos esmė – fotografijos šaknys glūdi meilėje gimtajai žemei, jos žmonėms, tradicijoms, kultūrai.