|

Pokalbiai su JONU MEKU

Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom iš laivo čia, dvidešimt trečioj gatvėj, Manhattane su trim tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhattaną ir pasakė: ,,Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą“. Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vis tiek pasiliekame Niujorke. Aišku, Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę geriausi Čikagos kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.

|

Aidas Variakojis

Šiauliai. Žaidėme 301 į elektroninius taikinius.2 pogrupiai po 6 sportininkus. Po 4 pirmuosius iš kiekvieno patenka į finalinį aštuonetuką. Pogrupiuose žaidimas 301 užbaigimas dvigubu. “Mirtininkų” grupėje iškart nuskriaudžiama I.Variakojytė ir kiek netikėtai O.Kšanys. Kitoje grupėje- tik per nepatyrimą: V.Poškys, vėliau E.Murauskaitė. 8 geriausieji žaidžia jau 301 su dviguba ir pradžia ir pabaiga. Čia netikėtai “nupurtomas” D.Ivanavičius,visiems žinomas kaip “Seržas”.Jis paskutinėje serijoje padarė “pereborą” nuo 80,nors tereikėjo imesti tik 60. Šaunuolis naujokas Aidas Variakojis -jis 7-as.

|

Biržai švęs 550 metų jubiliejų

Šiemet sukanka 550 metų nuo tada, kai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Biržų vardas. 1455 metų balandžio 14 dieną Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dovanojimo rašte Radvilai Astikaičiui minimas Biržų dvaras Apaščios ir Agluonos santakoje. Ši data laikoma ankstyviausia dokumentų paliudyta Biržų paminėjimo data, pranešė Biržų rajono savivaldybė. Dokumento originalas saugomas Varšuvos Senųjų Aktų archyve, kopijos – Biržų rajono savivaldybėje ir Biržų krašto “Sėlos” muziejuje. 1505 metų kovo 14 dieną karalius Aleksandras Jogailaitis visas iš tėvo gautas Biržų žemes patvirtino Mikalojui Radvilai. Po pastarojo mirties 1510 metais Biržų valdos atiteko Vilniaus kaštelionui, didžiajam etmonui Jurgiui Radvilai.

|

Pirmieji pasivaikščiojimai po Valdovų rūmų menes

Valdovų rūmai susideda iš 4 korpusų su uždaru kiemu. Bendras rūsių, trijų aukštų ir palėpės plotas viršija 10 tūkst. kvadratinių metrų. Kiemo plotas – 2,5 tūkst. kvadratinių metrų. Šiuo metu jau įmanoma įsivaizduoti, kokie didingi buvo Valdovų rūmai. Vaikštinėjant po juos atsiveria didžiulės erdvės, durų, langų ir menių anfilados tęsiasi kiek akys užmato. “Štai čia rastas vieną rūmų korpusą su greta stovėjusiais Radvilų rūmais, kurių telikę griuvėsiai, jungęs tunelis, kuriuo, matyt, vaikštinėjo Barbora Radvilaitė. Šalia Valdovų rūmų vartų ir pietinio korpuso pasažas vedė į karališkąją Katedros koplyčią. Istoriškai pasitvirtino, kad jis išties egzistavo ir buvo naudojamas Valdovų rūmų gyventojų”, – aiškina I.Jovaišaitė. Po šių žodžių tarsi pajunti gyvą istorijos dvelksmą.

|

Moteris reikia dievinti

„Man atrodo, kad ir spalvos, ir drabužiai turi derėti, o staiga kokia nors studentė ima ir įtikina, kad kakofonija šiandien – stilius. Pradedi galvoti, kad mergina tikrai teisi – tai jos originalus stilius, batų, skarelės ir plaukų spalva turi skirtis. O jai dera. Ir mokaisi to naujo derinimo, mokaisi nekritikuoti to, ko nereikia. Pasirodo, moterys dažnai teisios. Mamą irgi kritikuodavau: “Tu to nedarai, tu to nemoki, to nenori”. Tėvus kritikuoja visi vaikai, tačiau šiandien skaudžiausia prisipažinti, kad varžiausi mamos. Kaip paaugliui su tokia mama eit – kukli kaimo moteriškė, apsirengt nemoka? Man šiandien dėl to gėda. Esu ir tėvui pasakęs tai, dėl ko vėliau teko gailėtis. Atsiprašiau. Jis buvo grįžęs iš kalėjimo, kažko susipykom, aš ir leptelėjau: „Geriau būtum ir negrįžęs“. Bet tėvas, išmintingas žmogus, suprato, koks prieštaringas vaikino charakteris. Jis negyveno vien emocijomis. Ir grįžęs iš kalėjimo elgėsi išmintingai – nieko nekritikavo, nepeikė, tarsi jam ir buvo skirta ten pabūt kaip politiniam kaliniui. Tėvas ramiai priėmė visas gyvenimo negandas. Tai mane ir šiandien labai stebina. Manau, dar turiu mokytis to sveiko optimizmo. O kalbant apie profesinę kritiką, viskas vyko atvirkščiai. Iš pradžių toks tykutis, švelnutis buvau, nelabai ką išmaniau, nors apie filmus pradėjau rašyti mokydamasis dešimtoj klasėj, – šiandien juokas ima, kai paskaitau.

Iš Radvilų rūmų pavogtas paveikslas
|

Iš Radvilų rūmų pavogtas paveikslas

Trečiadienį tarp 12.00 val. ir 18.00 val. Radvilų rūmuose, Vilniuje pavogtas 2 tūkst. litų vertės Antano Gudaičio paveikslas. Apie vagystę ketvirtadienį dieną policijai pranešė Radvilų rūmų administracijos darbuotojas. Salė, kur buvo eksponuojamas šis paveikslas, yra prižiūrima nuolat ten budinčių muziejaus darbuotojų. Kitos Radvilų rūmų patalpos yra stebimos vaizdo kameromis. Pamatęs, kad ant sienos nebėra vieno ten kabėjusio paveikslo, muziejaus darbuotojas labai išsigando ir, kaip manoma, todėl vėlai pranešė apie vagystę. “Jam su karjera truputį bus prastai”, – BNS sakė Radvilų rūmų ekspozicijos vedėjas Vytenis Bialopetravičius. Muziejaus darbuotojai savo parašu patvirtina, kad yra atsakingi už jiems patikėtus meno kūrinius. Jubiliejinė A.Gudaičio kūrybos paroda Radvilų rūmuose eksponuojama nuo liepos 6 dienos. Ji veiks iki ruodžio 5 dienos.

|

Pavelas Lavrinecas “Vladimiras Nabokovas”

Pokario metais Vladimiras Nabokovas Lietuvai oficialiai neegzistavo. Jo kūryba čia (ir visoje TSRS) buvo vertinama kaip „modernistinė“, kas jau savaime buvo pakankamu nuosprendžiu, neleidžiančiu tikėtis sulaukti jos vertimų, o tuo labiau – leidinių. Be to ji, pasak „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“, išsiskyrė „erotiniais psichologiniais motyvais, dėmesiu patologiniams reiškiniams“. 1977 m. emigravęs poetas ir literatūrologas Tomas Venclova straipsnyje apie pasaulinės literatūros vertimus tarybinėje Lietuvoje 1978 m. kovą išspausdintame kassavaitiniame kultūrai skirtame lietuviško Čikagos laikraščio “Draugas” priede Nabokovą įvardijo kartu su Vladislavu Chodasevičiumi, Viačeslavu Ivanovu, Nikolajumi Gumilevu, Jevgenijumi Zamiatinu, tarp tų rašytojų „disidentų, opozicininkų ir emigrantų“, kurių kūrybą išleisti nėra jokios galimybės. Straipsnyje „Žaidimas su cenzoriumi“ (1983) T.Venclova priskyrė Nabokovą kitai – sovietinės sistemos tabu eilei (kolonijiniai polipai, homoseksualizmas, žydai, disidentai ir emgrantai, žemės drebėjimai, epidemijos, ir t.t.): jie erzina ir todėl Solženycinas, Brodskis ir Nabokovas „neegzistuoja“, Trockio išvis niekada nebuvo, o Stalinas „egzistavo, bet lyg ir ne“. Venclovos liudijimai jau savaime yra pavyzdys, kaip užsieniuose spausdinta lietuviška spauda, socialistinėje Lietuvoje buvusi taip pat „prieinama“, kaip ir paties rašytojo tekstai, palaikė Nabokovo garsą abejose Atlanto pusėse.