„Kino kritikas Skirmantas Valiulis kritikuoja ne tik kiną. Ypač kritikuodavo žmoną ir apskritai moteris. Ir šiandien kartais praranda savitvardą, – taip vyriškai koketuodamas apie save pasakoja Vilniaus universiteto dėstytojas. – Sutinku su Sigito Gedos nuomone, pasakyta „Šiaurės Atėnuose“: „Visas moteris, o ypač mylimas, reikia dievinti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir minutę. Tik taip galima ramiai gyventi“.

Dėl ko šiandien gėda

„Man atrodo, kad ir spalvos, ir drabužiai turi derėti, o staiga kokia nors studentė ima ir įtikina, kad kakofonija šiandien – stilius. Pradedi galvoti, kad mergina tikrai teisi – tai jos originalus stilius, batų, skarelės ir plaukų spalva turi skirtis. O jai dera. Ir mokaisi to naujo derinimo, mokaisi nekritikuoti to, ko nereikia. Pasirodo, moterys dažnai teisios.

Mamą irgi kritikuodavau: “Tu to nedarai, tu to nemoki, to nenori”. Tėvus kritikuoja visi vaikai, tačiau šiandien skaudžiausia prisipažinti, kad varžiausi mamos. Kaip paaugliui su tokia mama eit – kukli kaimo moteriškė, apsirengt nemoka? Man šiandien dėl to gėda.

Esu ir tėvui pasakęs tai, dėl ko vėliau teko gailėtis. Atsiprašiau. Jis buvo grįžęs iš kalėjimo, kažko susipykom, aš ir leptelėjau: „Geriau būtum ir negrįžęs“.

Bet tėvas, išmintingas žmogus, suprato, koks prieštaringas vaikino charakteris. Jis negyveno vien emocijomis. Ir grįžęs iš kalėjimo elgėsi išmintingai – nieko nekritikavo, nepeikė, tarsi jam ir buvo skirta ten pabūt kaip politiniam kaliniui. Tėvas ramiai priėmė visas gyvenimo negandas. Tai mane ir šiandien labai stebina. Manau, dar turiu mokytis to sveiko optimizmo.

O kalbant apie profesinę kritiką, viskas vyko atvirkščiai. Iš pradžių toks tykutis, švelnutis buvau, nelabai ką išmaniau, nors apie filmus pradėjau rašyti mokydamasis dešimtoj klasėj, – šiandien juokas ima, kai paskaitau.

Dabar jau daugiau “papešioju”. Nežinau, ar man pavyko, bet mėginau prisitaikyt prie ironiško stiliaus. Ne badyt tiesiai, ne vardyt pavardes į akis, bet duoti suprasti, kad žmogus sukūrė tokį š… Pasirodo, supranta.
Jeigu nori kritikuoti kitą, turi ir iš savęs pasijuokt. Tada esi priimtinesnis. Kartą sumaniau nufotografuoti savo aktą. Turiu tokį rimtą bičiulį fotografą Rimaldą Vikšraitį. Kartu su juo ir įgyvendinau šią įdėją. Mano aktai buvo patekę ir į spaudą, ir į knygas turbūt pateks. Nematau nieko bloga. Svarbu, kad randi gerą žmogų, kuriuo galima pasitikėti, kuris turi savo stilių.

Dabar vengiu kritikuoti ir studentus. Anksčiau puldavau, bardavau, grasindavau. Dabar stengiuosi suprasti. Reikia pasiklausti – gal žmogus neišsimiegojo, gal šeimoje kas serga, gal naktį reikėjo eiti į darbą. Visokių priežasčių yra. Negalima taip iš karto kaip lazda tvot: „Viskas, tris užsiėmimus praleisi, lauk iš universiteto“.

Nelauk dėkingumo

Mano moto: „Duok nelaukdamas dėkingumo“ nepasikeitė. Iš pradžių buvo labai sunku su tuo susitaikyti. Ypač moterų atžvilgiu. Duodi, duodi, duodi, duodi… Jos visada pinigų prašo. Bet kurios – mylimos, mylinčios, žmona, dukros. O aš galvojau: „Ką jos man duoda? Ką aš gaunu?“ Vyras – didelis egoistas.

Ypač pykdavau, jei neprisimindavo mano gimtadienio, jei nepasveikindavo su Kalėdom ar Naujaisiais metais. Dabar prie to pripratau: pasveikina – gerai, nepasveikina – irgi gerai.

Seniau vadovavausi Senekos posakiu, kad nesvarbu, ką duodi, svarbu intencija, su kuria duodi arba dovanoji. Gali daiktas būti labai menkutis, bet jei moki pateikti nuoširdžiai, jis atneša daugiau džiaugsmo negu brangi dovana.

Ir rytiečių mokslo supratimas toks – mokytojas turi ištirpti. Kai mokinys pasiekia tam tikrą meistriškumo lygį, mokytojui reikia išnykti. Jis neturi laukti savo mokinio dėkingumo. Neturi stebėtis, kad auklėtinis jį pamiršo, kad niekur nekviečia. Mokytojas turi džiaugtis matydamas, kaip jo buvęs mokinys kyla pats.

Smėlio terapija

Anksčiau labai mažai laiko likdavo šeimai. Labai mažai. Sakau nuoširdžiai: esu skolingas tiems žmonėms, kurie augo patys ar augino mano šeimą, – tai vaikai ir žmona.

Regis, vaikai augo savaime. Nei iš šio, nei iš to. Ėmė, atsirado ir išaugo. Taip atrodo žiūrint vyro akimis. Todėl dažnai ir kalbama, kad vyro šeimoje lyg ir nebereikia. O kam jo reikia? Jis juk važiuoja į užsienį, pinigų uždirba, rūpinasi pragyvenimu. Pinigų parvežei ir – sudie. Ir vėl važiuoji pinigų. Tokia situacija būdinga daugeliui šeimų. Vyras dažniausiai nemato, kaip auga jo vaikas.

Kasmet žmogus atranda ką nors protinga. Pavyzdžiui, sužinojau, kad Amerikos psichologai vaikus ir suaugusiuosius gydo smėliu. Pradėjau domėtis. Viskas, kas yra paplūdimy ar smėlio krūvoj – kūgeliai, visokios figūros, – turi simbolinę reikšmę. Reikia mokėti tas figūras skaityti – jose atsispindi vaikų, suaugusių ar depresija sergančių žmonių charakteriai. Svarbu suvokti, kad pats smėlio krapštymas rankomis yra terapija – labai subtili ir reikalinga. Iš tikrųjų – kaip malonu čiupinėt smėlį. Perkūniškas malonumas.

Vaikystėje labai mėgau žaisti su smėliu, jo kieme visada būdavo. Savo sodyboje kasiau šulinį, irgi pasidariau didelę smėlio krūvą. Vasarą anūkams – puikiausias žaidimas. Nenueina nuo tos krūvos ir mane ten pasodina.

Vaikai nežino, kokia terapija suaugusiems yra žaisti su jais. Tik pasąmoningai numano, kad tėvai turi kartu žaisti tuos pačius žaidimus. Jie tai vadina kitu terminu. „Seneli, dirbk! Ko sėdi? Ko tu visąlaik rašai ir skaitai? Seneli, dirbk!“ Skaitymas ir rašymas – tai ne darbas. Vaikui tėvo darbas yra tik žaidimas su juo… iki kokių šešerių septynerių, kol pradeda eiti į mokyklą.

Prisimenu, viena mano dukra, atrodo, Skirmantė, pirmą dieną grįžusi iš mokyklos, sukrovė visas lėles, žaislus į krūvą, paskui – į maišus, užrišo ir pasakė: „Viskas. Galit atiduot giminėms“.

Vienintelis mano vaikas, kuris taip padarė. Ir nuo tos dienos daugiau jokio domėjimosi vaikyste. Ji baigėsi.
Baigėsi, ir viskas. Dar iki šiol su ja apie tai nekalbėjau.

Tik aš nesugebėjau ar negalėjau tuos vaikiškus „darbus“ dirbti su savo vaikais. Palikau tai žmonai, nors ji, beje, irgi turėjo didelį darbo krūvį mokykloje. Mano žmona Helena labai gabi matematikai. Jei ne vaikai ir mano darbai, seniai būtų tapusi matematikos mokslų daktare.

Kaip matematikas gali sugyventi su lyriku? Reikėjo daug laiko, kol supratau, kad pats filosofiškiausias ir pats subtiliausias menas yra matematikos formulės, harmoningai aprėpiančios visą kosmosą. Aukščiausio lygio menas. Ne veltui beveik visi mano vaikai pasuko į muziką, baigė muzikos mokyklas. Muzika matematiškiausia. Ją galima apskaičiuoti pagal formules.

Reikia mokėti pasimokyti gyvenimo iš ateinančios kartos. Ir galima daug išmokti: tai, ko negavai, nežinojai pats.

Apie tuos, kurie nesensta

Tęsinys žurnale “Moteris”

Views All Time
Views All Time
2233
Views Today
Views Today
1
0 0