Ramybė

Ta ramybė, kurios siekiu, ateina nenumatytu laiku, dažniausiai nejučia, ir nesuprantu, kaip ji gali nuraminti mano neramybėje. Pasaulio apsuptyje. Gyvenimo apsuptyje. Esu priklausoma nuo jų, todėl ir esu neramybėje. Tačiau tikiu, kad būdama priklausoma nuo Dievo, gyvenčiau ramybėje. Dvasios ramybėje. Kuo giliau suvokčiau tą priklausomybę, tą pasirinkimą, tuo gilesnė ir pastovesnė ramybė lankytų. Lankytų, gal net pasiliktų. Nuo tos akimirkos, kai supratau ramybės suteikiamą vidinę harmoniją, siekiu jos ieškodama, nenuilstamai ieškodama – ir kviesdama ją tokią laukiamą ir tokią atrodytų nepasiekiamą. Ateina ramybė kaip malonė – lyg išprašyta, lyg dovanota. Nežinau, iš kur, už ką ir kodėl? Kodėl ateina arba kodėl neateina, kai labai šaukiu neiššaukiamu šauksmu? O ateina ramybė daikto, pasaulio aplinkos ar žmogaus pavidalu, jeigu tame įmatau Dievo buvimo žymę. Arba asmenišku dievišku priartėjimu, kuriems žodžių neradau išreikšti. Apsilankiusi ramybė apie tai pasako. Jeigu išgirstu, kad būtent taip į mane prabylama. Jei išgirstu ir atpažįstu. Savo ramybės laukimą sunkiausiomis valandėlėmis slepiu nuo savo ir žmonių žvilgsnių ir prašau Aukščiausiojo nors praskrendančio paukščio plunksnos kaip žymės – kantriai tylėdama prie savo kasdienybės. Net savo pasipiktinimus, nesusipratimus, nuovargį, ligas, netektis ir nerimastį dėl šios ir dar toli esančios akimirkos noriu užkloti ramybės lengvumu. Mokausi visa apvilkti ramybės rūbu. Mokausi, mokausi ir vis negaliu jos pasiekti.

Klausimai, kurie bent kartą yra iškilę kiekvienam, gal tik kitaip nuskambėjo mintyse. O ar buvo atsakyta…? Užtenka apsidairyti aplink ir tą patį klausimą užduoti arti esančiam žmogui. Tiesaus atsakymo vargu ar sulauksite. Man tenka sutikti daug žmonių, sėkmingų ir aktyvių, tylių ir visiškai atsiduodančių monotoniškam gyvenimo ritmui, tačiau iki šiol nesutikau tų, kurie turėtų nuoširdžius atsakymus sau į šiuos klausimus. Ar verta bent trumpam apie tai susimąstyti? Kas pasikeistų, jeigu žmogus išsiaiškintų ką turėtų padaryti, kad jaustųsi neišpasakytai puikiai? Manau, daugeliui šis žinojimas būtų bevertis! Kodėl? Daugelis nuleidžia rankas jų nepradėjus kelti dėl baimių ir vidinių nesuvokiamų trikdžių. Juos šalinti yra metodikų (pvz. “EFT” – Emotional Freedom Technique. EFT gali padėti atsikratyti baimės, gėdos, nerimo jausmų. Profesionalus treneris Liudas Vasiliauskas apie tai galėtų papasakoti, kam aktualu, plačiau). Nuojauta kužda, kad tvirtos asmenybės, kurioms puikiai sekasi, yra veiklūs, turi arba greitai suranda atsakymus, pakreipia žmonių mintis ir veiksmus “reikiama” kryptimi. Kodėl? Manau, atsakymas paprastas: daugelis normalių žmonių tingi ir stinga ryžto, nori, kad už juos būtų pagalvota ir reikėtų daryti kuo mažiau. Tenka dažnai išgristi juokelį: “visa žmonija vystėsi iš tingėjimo”. Logikos yra, o ar tai galioja savimi patenkintiems žmonėms? (P. S. Laukiu komentarų iš tokių žmonių).

Daug metų aš ištikimai įspėdavau apie greitai prasidėsiantį pasaulio ekonomikos „holokaustą”. Būtent dabar matome tai vykstant visame pasaulyje. Kalbėjau apie tai, kad krikščionims teks kentėti, kad patirsime didelių nuostolių bei sunkumų, ir tai jau vyksta: daugybė krikščionių visame pasaulyje patiria didžiulių finansinių sunkumų bei nepaprastą stresą. Kad ir kaip būtų sunku, mūsų energija ir tarnystė neturi būti sutelkta į šiuos reiškinius. Turėtume ir toliau liudyti Dievo Tėvo meilę ir nepaliauti skelbę gerąją mūsų Gelbėtojo Jėzaus malonę. Amerikietiškasis gyvenimo būdas – tiksliau, kiekvienos klestinčios tautos gyvenimo būdas, – keisis. Viskas bus supurtyta ir sudrebinta. Bet prabudęs ryte aš nesijaudinu: „Ką valgysime? Ką vilkėsime? O kaip bus su šildymu, elektra, apsauga?” Jėzus įspėjo tokiais dalykais nesirūpinti. Ir vakare eidamas miegoti, aš ilsiuosi, pasitikėdamas savo Tėvo meile. Žinau, jog aš nesu Dievas, ir tik Jis vienas visus šiuos dalykus kontroliuoja. Aš paprasčiausiai elgiuosi taip, kaip elgėsi pranašas Izaijas: jis nesijaudino, bet ilsėjosi pasitikėdamas Viešpačiu. Šis pranašas skelbė tikintiesiems: Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi (Iz 26, 3). Dievas negali meluoti. Šventasis Raštas paaiškina: mums reikalingos žadinančios ir įspėjančios pranašiškos žinutės, kurias skelbia dievoti žmonės. Turime būti dėmesingi kiekvienai pranašiškai žiniai, kuri atskleista ir patvirtinta Rašte.

Benediktas XVI teigė, kad tikinčiajam žodis „ramybė“ yra vienas gražiausių Dievo vardų, Tėvo, kuris trokšta visų Savo vaikų tarpusavio supratimo. Sakyti „telydi tave Viešpaties ramybė“, „Viešpaties ramybė telydi jus“ tolygu linkėti, kad su kiekvienu ir kiekviena gyventų Dievas. O kadangi Kristus yra mūsų ramybė (Ef 2, 16), šis troškimas virsta pastangomis supažindinti su Juo kitus ir padėti jiems suprasti, kad asmeninis bendravimas su Jėzumi, draugystė su Juo suteikia sielai begalinį džiaugsmą ir ramybę: „Duodu jums Dievo ramybę, ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu“ (Jn 14, 27). Pats mačiau, kaip šv. Josemarija ne tik pamokslavo ir skleidė taikos Evangeliją (Ef 6, 15), bet ir pats ją nuolat nešiojo širdyje. Per visą jo gyvenimą netrūko fizinio pavojaus ar dvasinio nerimo dėl Bažnyčios ir visuomenės sėkmės, ypač didesnių ar mažesnių visuotinių krizių metu. Tačiau niekad nemačiau, kad jis būtų praradęs ramybę ar nustojęs ją skleisti kitiems. Įsitikinęs, kad supažindinimas su Evangelija kartu sėja ir ramybę bei džiaugsmą, jis skatino susitikti su Kristumi, visad didžiai gerbdamas sąžinės laisvę. Žinojo, kad ši užduotis yra ypač naudinga žmonijai dar ir todėl, kad Kristaus mokymo pažinimas ir krikščioniškasis atsidavimas tobulina žmogišką laisvę ir norą tarnauti kitiems. Vykdydama Evangelizacijos uždavinį, Bažnyčia pilnomis rieškučiomis padeda sėti ramybę ir džiaugsmą.

Gyvename pasaulyje, kuriame yra daug grožio, meilės, stebuklų, paslapčių. Taip pat jame yra ir blogio – smurto, melo, manipuliacijų. Žodis “smurtas” mums dažniausiai asocijuojasi su fiziniu smurtu. Tačiau ne mažiau destruktyvus yra ir psichologinis smurtas – kai vienas žmogus žeidžia kito žmogaus vertės jausmą, bei institucinis smurtas – kai institucija pažeidžia tam tikrų visuomenės narių teises. Kiekvienas žmogus, pagalvojęs apie savo gyvenimą, gali prisiminti situacijų, įvykių, kai jis patyrė vienokį ar kitokį smurtą – buvo auka; situacijų, kuriose jis įskaudino kitus žmones – buvo skriaudėjas ar smurtautojas. Ir trečias vaidmuo, kurį atliekame kone kasdien – tai skriaudos stebėtojo, liudytojo vaidmuo (sužinome apie smurtą žiūrėdami televiziją, skaitydami laikraščius, o kartais stebime teisiogiai savo kasdienybėje). Jeigu paanalizuotume konkrečią smurto situaciją ir aukos, skriaudėjo, stebėtojo jausmus tuo metu, nustebtume, kad ir auka, ir skriaudėjas, ir stebėtojas, nors veiksmai ir pasekmės buvo skirtingos, įvykio metu išgyveno tuos pačius jausmus – bejėgiškumą, pyktį, baimę, kaltę, gėdą. Nepriklausomai nuo to, ar skriaudėjas yra nubaustas ar ne, šie prisiminimai ir jausmai gali ilgam išlikti žmogaus atmintyje ir kenkti žmogaus sveikatai, tolesniam gyvenimui. Pasak Guy Finley, “Nešiodami savyje nuoskaudą ar neapykantą žmogui, neteisingai pasielgusiam su mumis praeityje, tampame jo vergais čia ir dabar”.

Neseniai vieno susirinkimo metu regėjau mane apstulbinusią viziją: moteris stovėjo ir ramiai žiūrėjo į artėjantį viesulą. „O, čia viesulas,” – abejingai pasakė ji. Šios moters vidinė ramybė stebino. Ji iš tikrųjų turėjo ramybės dovaną! Nors prieš jos akis siautė tornadas, ji žinojo, kad Dievas ja pasirūpins! Ar mes savo gyvenime turime tokią ramybę? Ją turėti įmanoma – Dievas dosniai teikia šią ramybę kiekvienam iš mūsų! Ramybė guodžia ir ramina sielą. Kai turime tobulą ramybę, nėra ko jaudintis, – juk Dievas viską kontroliuoja! Evangelijoje pagal Joną skaitome: Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūkštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta (Jn 14, 27). Pasaulis nepažįsta ramybės, nes čia viešpatauja stresas, kivirčai ir baimė. Bet mes galime mėgautis ramybe per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Mes, gyvojo Dievo sūnūs ir dukros, galime ilsėtis turėdami tobulą ramybę. Kalbant apie ramybę, graikų kalboje vartojamas žodis eirene, kuris reiškia „vienybė, santarvė”. Vienintelis būdas atrasti ramybę yra būti vienybėje su Viešpačiu. Kai mus su Dievu sieja harmoningi santykiai, mes patiriame giliausią ramybę. Mano regėjime regėta moteris labai artimai ir giliai pažinojo Dievą, dangiška ramybė tiesiog buvo ją persmelkusi. Pažinti mūsų Viešpatį kaip Gelbėtoją ir suvokti, kad Jis iš tikrųjų nori pažinti kiekvieną iš mūsų, yra nuostabu.

Neatsiejama nuolat besikeičiančio mūsų gyvenimo dalis – stresas. Tai visų organizmo sistemų reakcija į nepalankias ar net pavojingas gyvybei aplinkybes. Nors psichologai streso reiškiniu domisi nuo seno, streso teoriją tik 1931 m. įrodė kanadiečių mokslininkas H. Selje. Jis nustatė, kad streso reakcija apima tiek kūną, tiek psichiką. Patiriamo streso stiprumas priklauso nuo to, kaip asmuo vertina tam tikrus gyvenimo įvykius, t. y. kaip reaguoja į stresorius – priežastis, sukeliančias stresą. Stresoriai gali būti alkis, skausmas, troškulys, fiziniai krūviai, taip pat milžiniškas psichinis krūvis, skriauda, netektis, grėsmė, informacijos perteklius. Stresą gali sukelti ne tik neigiami, bet ir teigiami pokyčiai: vestuvės, paaukštinimas darbe, naujo namo įsigijimas. Streso teorija tiriama ir plėtojama iki šių dienų. Nustatyta, kad reaguodamas į stresorius, organizmas sutelkia visus turimus išteklius ir siekia prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Todėl žmogus jaučia vidinę įtampą, kuri neretai pasireiškia fiziologinėmis reakcijomis, pvz.: raumenų įtampa, dantų griežimas naktį, padidėjęs prakaitavimas ir pan. JAV mokslininkai sudarė stresinių situacijų skalę, pagal kurią įvertino, kokio stiprumo stresą žmogui gali sukelti kasdienybės įvykiai. Didžiausią stresą (100 balų skalėje) patiriame mirus artimajam, skyrybos vertinamos 75 balais, sunki liga – 53, vestuvės – 50, kūdikio gimimas – 39, didelė skola – 31. Net toks malonus dalykas kaip atostogos žmogui sukelia 13 balų stresą.