C.S. Lewis. Didžioji nuodėmė
Yra viena krikščionių elgesio norma, kuri labiausiai skiriasi nuo visų kitų. Yra nuodėmė, nuo kurios nėra laisvas joks žmogus pasaulyje, kuria kiekvienas bjaurisi, regėdamas ją kituose, tačiau dėl kurios vargu ar kas, be krikščionių, mano esąs kaltas pats. Esu girdėjęs, kaip žmonės prisipažįsta, kad jie blogo charakterio arba kad jiems susuka galvą moterys ar gėrimai, arba net kad jie bailiai. Bet neatsimenu, kad kada nors nekrikščionis prisipažintų dėl šios nuodėmės. Ir labai retai sutikdavau nekrikščionį, kuris nors kiek pasigailėtų kitų, kaltų šia nuodėme. Nėra kito trūkumo, kuris darytų žmogų nepopuliaresnį ir kurį mes dar mažiau suvoktume turį patys. Ir kuo daugiau jo turime patys, tuo labiau jo nemėgstame kituose. Yda, apie kurią kalbu, yra puikybė, arba saviapgaulė, o jai priešingą dorybę krikščioniškoji moralė vadina nuolankumu. Jei pamenate, kalbėdamas apie lytinę moralę, įspėjau, kad tai nėra krikščionių moralės centras. Taigi dabar priėjome tą centrą. Pasak krikščionių mokytojų, pagrindinė yda, didžiausias blogis yra puikybė. Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę – tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena. Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės.