Pavadinimas: Asterix & Obelix XXL

Kūrėjas: Etranges Libellules
Leidėjas: Atari
Platinimo modelis: didmeninė prekyba
Statusas: oficialiai parduodamas nuo 2004 metų birželio 18 d.
ISO statusas: atvaizdas išleistas 2004 metų rugpjūčio 14 d.
Žanrai: Arkada / 3D / 3-iojo asmens perspektyva
Panašūs žaidimai: Pitfall: The Lost Expedition, Shrek 2: The Game
Multiplayer: nėra
 
Nežiūrint to, kad praėję metai buvo prisotinti arkadų, padėties gera nepavadinsi. Didelę PC išleistų žaidimų dalį reikėjo arba perkelti į muziejaus vitriną su dideliu riebiu užrašu „Kaip NEREIKIA daryti žaidimų“, arba iškart sviesti į šiukšlyną. Esant tokiai betvarkei, gali įkvėpti netgi toli gražu ne geriausias iš Nintendo Gamecube paimtas žaidimas. Taip, Asterix & Obelix XXL – ne šedevras, tačiau neturint herbinio popieriaus, tenka naudotis paprastu. Svarbiausia – ne tualetiniu.
 
Dviejų narsiųjų prancūzų autorių – Renė Gosinji (Rene Goscinny) ir Alberto Uderco (Albert Uderzo) vaizduotės sukurtų narsiųjų galų Asterikso ir Obelikso nuotykiai – praktiškai legenda. Jiems skirta daugybė grafinių novelių, knygų, animacinių ir pilnametražių filmų, jie ne pirma diena ir videožaidimų sferoje – asmeniškai aš juos prisimenu dar nuo 8 bitų konsolių laikų. Tiems, kas dar nesuprato, apie ką eina kalba – trumpas istorinis ekskursas.
 
Iki Kristaus gimimo – mažiau, kaip 50 metų. Romos legionai nukariavo laisvųjų galų šalį, o jų vadui Vercingetoriksui savo kardą  teko padėti prie Cezario kojų. Ginklų nesudėjo tik mažas šalies šiaurės vakaruose esantis kaimelis. To priežastis – stebuklingas druidų (gališkieji Lizdeikos :)) ) gaminamas stebuklingas gėrimas, kurio vienas gurkšnis suteikia išties antžmogiškų jėgų. Deja, kol Asteriksas ir Obeliksas sau nerūpestinghai medžiojo, kląstingasis Cezaris kartu su visu kelioniniu krepšiu pagrobė magiškas žoleles renkantį vyriausiąjį druidą, o kaimelio gyventojus po du išsiuntinėjo po visus didžiulės Romos imperijos kampelius. Dviems tikriems herojams iškilo išties nelengvas uždavinys – apeiti visą pasaulį – nuo snieguotosios Normandijos iki smėlėtojo Egipto, susidoroti su stipriausia pasaulio armija ir pergudrauti patį Imperatorių. Tačiau jie niekada nenurims…
 
Pirmoji žaidimo valanda prabėga akimirksniu. Po sudeginto kaimelio griuvėsių pro akis slenka Galijos kraštovaizdžiai, o priešai nuo dviejų šaunuolių antausių ir smarkesnių pabaksnojimų išsilaksto į visas šalis. Įvairovės žaidimui suteikia ir įvairūs kelyje pasitaikantys galvosūkiai bei mini žaidimai.
 
Žaidimo dinamika ir paprastumas tiesiog „veža“: vikrus Asteriksas gali toli šokinėti ir moka elgtis su įvairiais daiktais ir karo mašinomis, o suvartojęs stebuklingo eliksyro buteliuką virsta tikra žudymo mašina, per minutę sudorojančia per kelias dešimtis priešininkų. Storulis Obeliksas labiau mėgsta naudotis grubia jėga: jis moka stumdyti, tempti ir griauti, ir tai sėkmingai daro, pagalbon pasitelkdamas ir ištikimąjį Dogmatiksą – gavęs įsakymą, šunelis kandžioja puolikus, padarydamas juos visiškai kovai netikusiais kareiviais.
 
Apmokymo metu (pirmoji žaidimo dalis) žaidėjui tenka užversti krūvas priešų – nuo eilinių legionierių iki nuožmiųjų normanų, pašaudyti iš automatinės balistos ir pasijusti žymiojo Maratono dalyviu, pučiant šaltam vėjui, nešančiu degantį fakelą, o pakeliui (kad nebūtų nuobodu) renkantį Romos kareivių šalmus. Kūrėjai gerai pasistengė, kad mes nė sekundei neliktumėme be darbo – nuotykiai seka vienas po kito. Iš pradžių.
 
Nuo antrosios, Normandiją aplankyti siūlančios dalies (ji daugiau panaši į Žemę didžiojo ledynmečio periodu) ima kamuoti nuobodulys. Netikėtumai pradeda kartotis per daug dažnai, kovos tampa ilgomis, o vienodas po nelaiminga žvaigžde (Kristaus dar nebuvo) gimusių legionierių daužymas nebeatneša jokio pasitenkinimo, dar daugiau – dažnai susirėmimų nepavyksta išvengti – toliau praeiti negalėsite tol, kol neišmušite reikiamo karievių kiekio. Penkių, visos dvidešimtinės ar septyniasdešimties…
 
Čia galėtų padėti įvairūs kombinuoti judesiai, „gaunami“ už tuos pačius šalmus, bet jie, visų pirma, beveik nereikalingi, nes priešininkus galima įveikti paprastais smūgiais, o antra – jie… neveikia. Gali būti, kad kaltas „abiejų kairių rankų“ sindromas arba žaidimo pultas, bet faktas lieka faktu – pamatyti jų veikimo nepavyko.
 
Su nuoboduliu ateina ir kritiškas požiūris į žaidimą, į paviršių pradeda lįsti anksčiau nepastebėti trūkumai. Simpatiška animacija ir polinkis į smulkias detales (ko verta vien scena, kai Obeliksas plaukdamas užsiima nosį) negali užglaistyti primityvių, silpnai detalizuotų peizažų, o narsioji porelė, šiaip jau žinoma dėl savo neišsibaigiančio humoro jausmo, ne mažiau narsiai ir tyli.
 
Ir vis tik, Asterix & Obelix XXL – neblogas žaidimas. Jei nebūsime ypatingai pretenzingi, jis visai gali tikti smagiam poros, o gal ir trejų vakarų praleidimui – tai jau priklausys nuo jūsų kantrybės :))
 
Žaidimas buvo bandomas su tokiu kompiuteriu:
 
Procesorius: AMD Athlon 3000+
Motininė plokštė: ASUS K8N-E
Atmintinė: 512 MB PC3200
Videokorta: ATI Radeon 9800XT 256 МB
Garso plokštė: Creative Sound Blaster Audigy
Kietasis diskas: Seagate HDD 200 GB
Monitorius: 17“ Samsung SyncMaster 700p
Operacinė sistema: Windows XP Professional SP1
Views All Time
Views All Time
4085
Views Today
Views Today
1
0 0