Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai“, pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią at­si­spir­ti Christ­mas ne­onui, o ku­riuos ver­tė­tų lai­ky­ti at­gy­ve­no­mis bei prie­ta­rais?

Tarp is­to­ri­nio ir cik­li­nio lai­ko

Pir­miau­sia vi­sa­da gir­di­me, kad šie pa­pro­čiai, kaip ir pa­ti Ka­lė­dų šven­tė, ta­ria­mai at­spin­di lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą. Jos es­mė esan­ti žmo­gaus san­ty­kis su gam­ta ir jos ga­lio­mis, cik­li­nis vi­sa­tos su­pra­ti­mas. Ka­lė­dos (sau­lė­grąža) yra švie­sos per­ga­lės prieš tam­są sim­bo­lis, o ši ko­va ta­ry­tum pa­sie­kia sa­vo vir­šū­nę Ka­lė­dų nak­tį, to­dėl šio­ji va­di­na­ma „ste­buk­lin­ga“, „šven­ta“, „pa­slap­tin­ga“. Žmo­gus įvai­riais bū­dais, ri­tu­a­lais, apei­go­mis da­ly­vau­ja šio­je ko­vo­je. Iš es­mės to­kį pa­sau­lė­vaiz­dį ga­li­ma pa­va­din­ti pa­go­niš­ku, tai­gi jis ne­tu­ri nie­ko ben­dra su krikš­čio­niš­ka Ka­lė­dų sam­pra­ta. Skir­tu­mas tam­pa aiš­kus, kai pa­ly­gi­na­me pa­go­niš­kąją ir krikš­čio­niš­kąją lai­ko sam­pra­tas. Pa­go­niš­ka­jame pa­sau­ly­je lai­kas yra cik­li­nis, jį at­spin­di gam­ta, ku­rio­je kei­čia­si ir kar­to­ja­si me­tų lai­kai, mė­ne­siai, die­nos. Rė­dos ra­tas yra pui­ki to­kio po­žiū­rio iliust­ra­ci­ja.

Baž­ny­čios mo­ky­to­jas šv. Au­gus­ti­nas IV a. įve­dė li­ni­ji­nę, ar­ba is­to­ri­nę, lai­ko sam­pra­tą. Pa­gal ją, pra­ei­ties jau nė­ra, at­ei­ties dar nė­ra, re­a­liai yra tik da­bar­tis. Su pra­ei­ti­mi žmo­gų sie­ja at­min­tis, o su at­ei­ti­mi – lau­ki­mas. Da­bar­tis yra šią aki­mir­ką vyks­tan­tis įvy­kis. Ne­sun­kiai ma­ty­ti, kas ski­ria šiuos du po­žiū­rius. Pa­gal au­gus­ti­niš­ką­jį (krikš­čio­niš­ką­jį) po­žiū­rį, per šven­tes at­min­ties (ir Šven­to­sios Dva­sios) dė­ka su­da­bar­ti­na­mi bei šven­čia­mi is­to­ri­niai įvy­kiai. Tuo tar­pu pa­go­niš­kai pa­sau­lė­žiū­rai ypa­tin­ga ir ma­giš­ka yra pa­ti da­ta, ji žen­kli­na tam tik­rą gam­tos reiš­ki­nį, at­ne­šan­tį blo­gį ar­ba gė­rį. De­ja, šio skir­tu­mo ne­įžvel­gė ir pa­min­klo ka­ra­liui Min­dau­gui kū­rė­jai, ant pos­ta­mento į Rė­dos ra­tą įsprau­dę krikš­čio­niš­kas šven­tes. Toks su­mai­šy­mas yra pa­vo­jin­gas, nes tuo­met Ka­lė­dos, per ku­rias iš­kil­min­gai mi­ni­me mū­sų iš­ga­ny­mo įvy­kį, leng­vai ga­li bū­ti šven­čia­mos kaip sau­lė­grąžos šven­tė. Pa­na­ši pai­nia­va gy­vuo­ja ir ka­lė­di­niuo­se pa­pro­čiuo­se.

Bur­ti – dva­sin­ga?

Ka­dan­gi ti­ki­ma Kū­čių va­ka­ro ir Ka­lė­dų nak­ties ypa­tin­gu­mu, ku­ris, kaip ma­tė­me, ky­la iš cik­liš­kos lai­ko sam­pra­tos, ma­no­ma, kad šiuo „sak­ra­liu“ lai­ku ga­li­ma su­ži­no­ti at­ei­tį ar įgau­ti pa­slap­tin­gų jė­gų pa­lan­ku­mą. Šiems tiks­lams pa­siek­ti pa­si­tel­kia­mos įvai­riau­sios prie­mo­nės, pa­vyz­džiui, buri­ama, aiš­ki­nami sap­nai, stebimi gam­tos žen­klai. At­ei­tį ban­do­ma nu­spė­ti trau­kiant šiau­dus, lie­jant vaš­ką, už­pu­čiant žva­kes ir pan. Vie­na ver­tus, to­kius pa­pro­čius ga­li­ma lai­ky­ti tie­siog žai­di­mu ar fol­klo­ro išraiška, ki­ta ver­tus, vi­sa­da eg­zis­tuo­ja tam tik­ras pa­vo­jus. Koks?

Pir­miau­sia, to­kie „žai­di­mai“ už­pil­do dva­si­nę tuš­tu­mą, ku­rią iš­gy­ve­na šiuo­lai­ki­nis žmo­gus, ir su­ku­ria iliu­zi­ją, kad už­si­i­ma­ma kaž­kuo „dva­sin­gu“, nes to rei­ka­lau­ja šven­tės at­mo­sfe­ra. To­kiuo­se bū­ri­muo­se pa­si­reiš­kia se­nas kaip pa­ti žmo­ni­ja troš­ki­mas bent akies kraš­te­liu žvilg­te­lė­ti į at­ei­tį, nors Baž­ny­čia at­ei­ties spė­ji­mą pri­ski­ria nuo­dė­mės sri­čiai, nes ži­no­ti at­ei­tį ga­li tik Die­vas. Be to, dau­gu­ma at­ei­ties nu­ma­ty­mo žai­di­mų sie­ja­si su at­si­tik­ti­nu­mu: at­si­tik­ti­nai van­de­ny­je iš­si­lie­ja fi­gū­ros, oro sro­vės at­si­tik­ti­nai pa­gau­na už­pūs­tos žva­kės dū­mą… Ta­čiau ži­no­me se­ną po­sa­kį, kad gam­ta ne­pa­ken­čia tuš­tu­mos, tad jei žmo­gus bent kiek rim­čiau pa­žvel­gia į to­kius „žai­di­mus“, jam at­si­ve­ria ga­li­my­bė su­si­dur­ti su tam­sos pa­sau­lio jė­go­mis, ku­rios vi­sa­da mik­liai nau­do­ja­si įvai­riau­siais „at­si­tik­ti­nu­mais“. Juo­lab kad dau­gy­bė šių ka­lė­di­nių žai­di­mų yra dau­giau ar ma­žiau vy­ku­si pa­go­niš­kų apei­gų re­konst­ruk­ci­ja, to­dėl ją taip mėgs­ta ir pro­pa­guo­ja Nau­jo­jo am­žiaus pra­na­šai ar se­no­sios bal­tų re­li­gi­jos re­a­ni­ma­to­riai.

Kaip šven­čia krikš­čio­nys

Ga­li kil­ti pa­grįs­tas klau­si­mas, ko­kią pras­mę tuo­met tu­ri Kū­čių šven­tė. Krikš­čio­nybės tra­di­ci­jo­je yra pa­pli­tęs vi­gi­li­jų pa­pro­tys. Pir­mai­siais am­žiais di­des­nių šven­čių iš­va­ka­rė­se krikš­čio­nių ben­druo­me­nės su­si­rink­da­vo baž­ny­čio­se, kur kar­tu mels­da­mosi ir gie­do­da­mos bu­dė­da­vo iki auš­ros (iš­ver­tus iš lo­ty­nų kal­bos, žo­dis vi­gi­li­ja reiš­kia „bu­dė­ji­mas“). Šis bu­dė­ji­mas iš­reikš­da­vo il­ge­sin­gą Die­vo Tau­tos lau­ki­mą, ka­da grįš Jė­zus. Pir­mo­se krikš­čio­nių ben­druo­me­nė­se bu­vo pa­pli­tęs įsi­ti­ki­ni­mas, kad Kris­tus su­grįš bū­tent nak­tį (plg. Mt 25, 1–13), to­dėl nak­ti­mis de­ra de­gin­ti ži­bu­rius, ne­mie­go­ti ir klau­san­tis Die­vo žo­džio lauk­ti Iš­ga­ny­to­jo.

Vi­gi­li­jos ele­men­tų ran­da­me Kū­čių va­ka­rie­nės šven­ti­me, tik čia veiks­mas per­si­ke­lia į mū­sų šei­mas. Ne vel­tui Ka­lė­das va­di­na­me šei­mos šven­te – Die­vas pa­si­rin­ko is­to­riškai eg­zis­ta­vu­sią šei­mą, kad nuo jos pra­si­dė­tų kiek­vie­no mū­sų iš­gel­bė­ji­mas. Tad šei­mos pa­slap­tis yra iš­ga­ny­mo ži­nios cen­tre. Ben­dra mal­da, būd­ra­vi­mas, švie­sa, ne­pra­ban­gus val­gis liu­di­ja apie šei­mos at­vi­ru­mą at­ei­nan­čiam Kris­tui, by­lo­ja, kad Jis čia laukia­mas, kad ši šei­ma no­ri gy­ven­ti pa­gal Jo pa­skelb­tą Evan­ge­li­ją.

Tai­gi Kū­čios yra bu­dė­ji­mas. Kaip ir dau­gy­bę ki­tų sa­vo tra­di­ci­jų, vi­gi­li­ją krikš­čio­nys taip pat pe­rė­mė iš žy­dų tau­tos. Pir­mo­sios vi­gi­li­jos ap­ra­šy­mą ran­da­me Se­no­jo Tes­ta­mento Iš­ėji­mo kny­go­je (plg. Iš 12, 1–20), kur pa­sa­ko­ja­ma, kaip žy­dų tau­ta bu­dė­jo vi­są nak­tį, lauk­da­ma žen­klo, ka­da ga­lės iš­ei­ti iš Egip­to. Šis bu­dė­ji­mas taip pat vy­ko šei­mo­je. Ki­ta svar­bi mū­sų Kū­čių tra­di­ci­ja – žu­vies val­gy­mas – į krikš­čio­ny­bę taip pat at­ėjo iš ju­daiz­mo. Rem­da­mie­si pra­na­šo Izai­jo kny­gos pa­sa­ko­ji­mu (plg. 27, 1), žy­dų ra­bi­nai aiš­ki­no, kad at­ėjęs Me­si­jas nu­dobs jū­rų pa­bai­są Le­via­ta­ną, pir­map­ra­džio cha­o­so ir blo­gio sim­bo­lį, ir iš jo mė­sos su­tai­sys vi­soms tau­toms vai­šes. Taip žu­vis ta­po Me­si­jo sim­bo­liu, to­dėl pir­mie­ji krikš­čio­nys jį pri­tai­kė Kris­tui, o grai­kiš­ko­jo ich­tus („žuvis“) rai­dės ta­po krip­tog­ra­ma, šif­ruo­jan­čia krikš­čio­nių ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo – „Jė­zus Kris­tus Die­vo Sū­nus“ – pir­mą­sias rai­des. Il­gai­niui žu­vis ta­po pas­nin­ko val­giu, sim­bo­li­zuo­jan­čiu Jė­zaus per­ga­lę. Jos val­gy­mas krikš­čio­niui reiš­kia šios per­ga­lės šven­ti­mą.

Vis dėl­to svar­biau­sias ka­lė­di­nių pa­pro­čių ak­cen­tas yra ka­lė­dai­čio lau­žy­mas. Eu­ro­po­je ši tra­di­ci­ja gy­va tik mū­sų kraš­te ir Len­ki­jo­je, bet pa­pro­tį per Ka­lė­das šei­mo­je val­gy­ti ypa­tin­gą ka­lė­di­nę duo­ną tu­ri dau­gy­bė krikš­čio­niš­kų kraš­tų. Ka­lė­dai­tis (ne­pai­nio­ki­me jo su per šv. Mišias gau­na­mu Kris­taus Kū­nu – tai du vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai) sim­bo­li­zuo­ja šei­mos ben­drys­tę ir vie­ny­bę, nes duo­na yra ke­pa­ma iš dau­gy­bės grū­dų. Kai Kū­čių va­ka­re lau­žo­me ka­lė­dai­tį, pa­sižada­me da­ly­tis vie­ni su ki­tais Die­vo ma­lo­nė­mis, mei­le, rū­pes­čiais, džiaugs­mais, ne­šio­ti vie­ni ki­tų naš­tas. To­dėl ka­lė­dai­čio lau­žy­mas pa­ly­di­mas pa­ties Jė­zaus iš­mo­ky­ta „Tė­ve mū­sų“ mal­da, ku­ri yra Die­vo vai­kų vie­ny­bės mal­da. Ne­se­niai pa­skelb­ta pa­lai­min­tą­ja, Mo­ti­na Te­re­sė sa­ky­da­vo: „Besimel­džian­ti šei­ma išlie­ka vie­nin­ga“. Šei­ma – tai vie­nin­gas or­ga­niz­mas, o ben­dra mal­da šią vie­ny­bę nuo­lat at­nau­ji­na ir kurs­to. Krikš­čio­niš­ki Kū­čių šven­tės pa­pro­čiai nu­krei­pia mū­sų žvilgs­nius į Jė­zų, ku­ris yra kiek­vie­nos krikš­čio­nių šei­mos šal­ti­nis ir cen­tras.

Kas ver­tin­ga, o kas ne

Baž­ny­čia pa­gar­biai ver­ti­na įvai­rių tau­tų kul­tū­ri­nį ir et­ni­nį pa­vel­dą. Kaip mo­ko Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mas, iš kiek­vie­nos tau­tos pa­pro­čių ir tra­di­ci­jų, iš­min­ties ir mo­ky­mo, me­no ir įvai­rių moks­lo ša­kų Baž­ny­čia pe­ri­ma vi­sa, kas ga­li pa­dė­ti skelb­ti Kū­rė­jo gar­bę, nu­švies­ti Iš­ga­ny­to­jo ma­lo­nę ir de­ra­mai tvar­ky­ti krikš­čio­niš­ką­jį gy­ve­ni­mą (plg. Dek­re­tas dėl Baž­ny­čios mi­si­jų veik­los „Ad gen­tes“, § 22). Šį pro­ce­są Baž­ny­čia va­di­na įkul­tū­ri­ni­mu. Ka­lė­dų šven­tė yra ge­ras tokio įkul­tū­ri­ni­mo pa­vyz­dys. Dar iki krikš­čio­ny­bės įtei­si­ni­mo Ro­mos im­pe­ri­jo­je gruo­džio 25 d. iš­kil­min­gai ir pom­pas­tiš­kai bū­da­vo šven­čia­ma Sau­lės šven­tė. Krikš­čio­ny­bei ta­pus ofi­cia­lia vals­ty­bės re­li­gi­ja, šią die­ną pra­dė­ta švęs­ti Jė­zaus Gi­mi­mo iš­kil­mę. Iš­li­ko da­ta, bet pa­ki­to šven­tės tu­ri­nys. Įkul­tū­ri­ni­mas pa­ro­do, kad vis­kas, kas nė­ra prie­šin­ga Die­vo ap­reiš­ki­mui, tu­ri ne­nyks­tan­čią am­ži­ną­ją ver­tę.

Ta­čiau po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II pa­ste­bi, kad įkul­tū­ri­ni­mas yra sun­kus pro­ce­sas, nes jo­kiu bū­du ne­va­lia pa­žeis­ti krikš­čio­niš­ko­jo ti­kė­ji­mo sa­vi­tu­mo ir vien­ti­su­mo (plg. En­cik­li­ka „Re­demp­to­ris mis­sio“, § 52). To­dėl į mums bru­ka­mus pa­pro­čius, ku­rie daž­nai sa­vo tu­ri­niu ne­tu­ri nie­ko ben­dra su krikš­čio­niš­ku pa­vel­du, tu­ri­me žiū­rė­ti kri­tiš­kai. Kar­tais Kū­čios, Ka­lė­dos bū­na vie­nin­te­lė šven­tė me­tuo­se, kai su­si­ren­ka vi­si šei­mos na­riai, tad svar­bu, kad šven­ti­nis sta­las su­bur­tų ben­dra­vi­mui ir mal­dai, o ne bū­ri­mų sa­lo­nų tra­di­ci­joms.

Views All Time
Views All Time
4136
Views Today
Views Today
1
0 0