MAISTAS. Nuo ketvirtadienio (nuo vasario 19 d.) iki Užgavėnių dienos reikia valgyti kuo riebiau ir kuo daugiau mėsos. Užgavėnių stalas taip pat turėtų būti nukrautas valgiais: blynai, šiupinys iš kruopų, žirnių košė ir mėsa, spurgos, kiaušinienė su spirgais. Per Užgavėnių vakarienę paprastai būdavo pagerbiamos ir mirusiųjų vėlės.

STABAI. Po kaimą persirengėliai vežiodavo Morę (Kotrę, Bobą, Motinėlę, Senę Kūniškę), Gavėną (Užgavėnių Senis, Dėdelis), Lašininį ir Kanapinį. Vežiotojai visus sutiktuosius stengdavosi išvolioti sniege. Aplankius visus kiemus, stabai kaimo pakrašty būdavo „nužudomi“ – deginami, skandinami, apkasami sniegu, pakariami. Sudegusio stabo pelenus išbarstydavo po laukus, kad geresnis derlius būtų.

LINKSMYBĖS. Per Užgavėnes važinėjama rogutėmis, geldomis, arkliais kinkytomis rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės. Jaunimas ir vaikai supdavosi ant sūpuoklių. Pavakary pradeda vaikščioti persirengėliai. Būtina labai triukšmauti, todėl grodavo įvairiausiais barškalais, garsiai dainuodavo komiškas dainas.

Užgavėnių pasilinksminimuose užmirštamos įprastos elgesio normos. Išjuokiami nesusituokę: kabinamos jiems silkių galvos, pelenų maišeliai. Apie netekėjusias merginas sakydavo: „Palikusi ražienoms grėbstyti“ arba „Bergždininkė“. Būdavo net „vagiliaujama“.

Vakare nusiimamos kaukės ir visi susirenka šokti, dainuoti. Pas tą kaimyną sunešami visi pavogti daiktai. Juos tekdavo šeimininkams „išsipirkti“ – lyg fantų išpirkimas. Pusiaunakty visos linksmybės baigiasi.

VAIDINIMAI. Paprastai vyrai rengdavosi moterimis, o moterys vyrais. Persirengėliai rengdavo senbernio piršlybas, kurias būtinai kas nors sutrukdydavo. Būdavo keliamos ubagų vestuvės, nešiojamas numirėlis – laidotuvių ceremonija.

* Vokietukai, čigonai, kareiviai vaikščiodami skųsdavosi, kad jų kumelė padvėsusi, ir siūlydavę pirkti ją dalimis: galva – žibintas, koja būsianti lazdos vietoj, karčiai tinkami perukui, pilvas – būgnas, uodega – smuiko smičiui, mėsa – šeimynai.

* Viršininkai būdavo be kaukių, bet labai prisidažę, užsikabinę ordinus. Jie žiūrėdavo „tvarkos“, rinkdavo mokesčius, rašydavo protokolus.

* Velnias paprastai būdavo vienas – nedidelis, judrus. Turėdavo labai stangrią uodegą. Velnias surašydavo odon žmonių nuodėmes, stengdavosi pasiglėbesčiuoti su merginom, su savo šakėm taikydavo kam įdurt – dūšią į pragarą nunešt.

* Ragana burdavo iš rankos, mėnulio, mesdavo kortas. Apsirengdavo senais rūbais.

* Čigonai dažniausiai būdavo be kaukių, juodi, ūsuoti, apsirengę margais drabužiais, su bizūnais. Jie šoka, glėbesčiuojasi su visais, maino vedamą arklį, kuris gali net ant stalo užšokti. Čigonės spėja ateitį, užkeikia, meta kortas. Viena kita nešiojasi „vaiką“ ir visų prašo dovanų mažutėliui. Įžūliems vaikams vis pakišdavo po nosim čiulptuku apmautą pieno buteliuką. Nešiojasi negyvą vištą ar varną – siūlo viščiukams perinti. Kiemų šeimininkai per vaidinimus saugodavo, kad josios nieko nepavogtų. Pastebėję laistydavo vandeniu.

* Kiekvienas žydas rankose turėdavo po skambalą ar barškalą. Šių personažų eisenoje būdavę keliolika. Vienas vyresnis vadovauja: puola bučiuoti šeimininkei ranką ir įduria su adata ar vinuke. Rodo savo pasą, prisistato: „Mes iš Nugnybto žemės, mūsų vardas – kaip žardas, o pavardė – kaip daržinė“. Pasakoja melus apie savo keliones, siūlo visokių niekų pirkti. Besiderėdami susipyksta tarpusavyje, apsilaisto vandeniu. Paskui puola taikytis, puola atsiprašyti aplaistytų merginų, jas išsuodina, įduria. Kartu vaikšto žydų vaikai, kurie žiūri, ką čia nugvelbt, bei žmonos. Viena kuri žmona meilinais svetimam vyrui. Ją žydai puola nubausti, net iš trobos išvaro. Žydai vedžiojais ožį, arklį, gervę.

* Gervė gnaibo vaikus, lesa, kapoja, žiopčioja, šokinėja, apžiūri visus puodus, pašalius.

* Ožys mekena, bliauna, puola badyti žmonių. Jei šeimininkai nieko neduoda, tai pyksta, spiria, barsto pelenus. Moterys bando melžti, bet tas muistosi, todėl viską išlieja ant žiūrovų, prilaisto į batus.

* Arklys trobon tik jėga įsiveržia. Vis taikosi kam nors įspirt, išversti puodus su vandeniu. Kartais arklys tiek įsismagina, kad ant stalo šokinėja.

* Vengrai apsimesdavo gydytojais, turėdavo dėžutę su vaistais. Atėję pasakydavo kalbą: “Mes esam vengūrai iš Vengrijos žemės Austrijos, turim vaistų iš Romos dėl kiekvienos ronos. Kas tų vaistų neparagaus, tai gaidžio balsu giedos, o kas penkių litų pagailės, tas saulės, mėnesio neregės. Yra vaistų nuo visų ligų! Jai nušnekam gerai, kalusiam , kur pinigai. Muzikantui iš nakties, skauda ranką iš peties – liepėm su degutu tept ir prieš karštą pečių kept. Audėja per naktis gavo pliumpę į akis – liepėm į pečių žiūrėt ir pilvą glėby turėt. Marijona turėjo didelę roną – liepėm stiklus grūst ir roną sūdyt. Pagydėm! Pasinaudokit proga! Kai vengūrai išeina į savo žemę žolių rinkt, vaikų dirbt, tai sienas grauši – vengro balso nesulauksi. Na, parduok savo skepetą – pirk sveikatą, pasinaudok proga, kol akys neišsprogo“.

Vengrai visus apžiūri, apie ligas sprendžia iš rankų bei kitų ženklų. Šeimininkai už gydymą turi sumokėti degtine, blynais, pinigais.

* Giltinė švaistosi su dalgiu. Vis lenda prie vyresnių žmonių, kurie ja atsikrato ką nors davę. Giltinės padėjėjai – daktarai – poniškai apsirengę. Giltinė gali dainuoti: „Ei opsa, opsa, opsa – visi nešokantys žiopso, oi ipsa, ipsa, ipsa – visi nešokantys vypso“.

Pavaidinę, pajuokinę persirengėliai su visais atsisveikina, atsiprašo už nemalonumus.
Per Užgavėnes būtą draudimų, orų spėjimų, burtų. Apie juos paskaitykite straipsnį – „Burtai“.

Smagių linksmybių ir pokšų, skanių blynų!

Views All Time
Views All Time
5631
Views Today
Views Today
1
0 0