Melancholija… Medžiai, saujomis žeriantys aukso lapus, pilkų debesų tumulai paslėpę saulę, drengiantys žemę lietūs, įkyrus šaltas vėjas. Ruduo. Ir melancholija.

Taip psichiatrijoje iki XX a. trečiojo dešimtmečio vadinta liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika. Vėliau ją pakeitė išpopuliarėjęs depresijos terminas.

Atrodytų, jog depresija – šių laikų kūdikis. Šviesos greičiu besiplėtojančios technologijos, žūtbūtinė konkurencija rinkoje, spartus gyvenimo tempas, žmonių susvetimėjimas – depresijai palankios prielaidos. Bet visgi istorija rodo ką kita.

Melancholijos (arba depresijos) istorija sena kaip šis pasaulis. Jos simboliai aptinkami net ant egiptietiškų sarkofagų. Egipto hieroglifuose melancholiją vaizduodavo pelėda, nakties paukštis. Pelėda reiškė tamsą, šaltį ir mirtį.

Senovės Graikijoje melancholija buvo siejama su juodąja tulžimi pagal keturių skysčių teoriją. Ir pats pavadinimas tai atspindi, nes graikiškai „melanos“ reiškia „juodas“, o „chole“ – „tulžis“. Net medicinos tėvas Hipokratas tvirtino, jog jei prislėgtumas, gyvenimo prasmės praradimas ir apetito stoka trunka ilgai, tai žmogus yra apimtas melancholijos.

Senovės graikai laikė melancholiją psichikos liga ir ją gydė. Neretai ją dar siejo su lunatizmu. Taigi ir graikai matė ryšį su naktimi bei tamsa. Gydant tokius ligonius buvo kreipiamasi pagalbos į deivę Artemidę – Hekatę, gydytojų dievo Asklepijo padėjėją. Ši deivė laikyta mėnulio, derlingumo, gimdyvių ir gydymo globėja.

Melancholiją žinojo ne tik su ja susiduriantys antikos medikai, ji tapo ir meno objektu. Duomenų apie ją rasime Senovės Graikijos mituose ar Homero „Iliadoje“, Aischilo bei Euripido dramų herojų charakteristikose.

Prislėgtos nuotaikos būsena, atimanti iš žmogaus gyvenimo džiaugsmą, nesvetima buvo ir vėlesniais laikais. Viduramžiais melancholija buvo nepadori liga, tikėjimo stokos ženklas. Bažnyčia traktavo ja sergančiuosius kaip blogus krikščionis, neturinčius tinkamų tikinčiajam įpročių. Štai šv. Teresė melancholiją siejo su žmogaus pasileidimu, tingumu ir silpna valia.

Kad ir kaip nepalankiai melancholija vertinta viduramžiais, tačiau lyginant su kitomis psichikos ligomis ji buvo privilegijuota, juk kitos psichikos ligos laikytos šėtono apsėdimu. Renesanso epochoje gyvavo madinga tendencija verkiant „laužyti rankas“. Vėlyvajame renesanse išpopuliarėjo mirties simboliai. Mirtis vaizduota kur tik įmanoma, primenant, kad ji laukia visų – memento mori.

Melancholijos simboliai yra liūdnos veido išraiškos rūpintojėlis, ranka parėmęs galvą ir medituojančios dievybės, giliai užsidariusios savyje.

Anglikonų kunigas Robertas Burtonas, dirbęs Oksforde, 1621 m. išleido „Melancholijos anatomiją“, kurioje ligos priežastimi nurodė pirminę Ievos ir Adomo nuodėmę. Anot jo, žmogus – pati nelaimingiausia būtybė Žemėje, kuri neišvengiamai turi liūdėti dėl to, ką yra praradusi.

Dantė, „Dieviškosios komedijos“ autorius, melancholikus įkurdino penktajame pragaro rate. Tapytojas Albrechtas Dureris savo kūryboje neapsiėjo be melancholijos įtakos. Po tėvo mirties šis menininkas ir pats paniro į depresiją.

Ji garsųjį poetą Byroną, išvargintą meilės nuotykių, sugriuvusios santuokos, incesto ryšių su savo ištekėjusia seserimi Augusta, augančių finansinių problemų privertė palikti Angliją ir paskutiniuosius trumpo gyvenimo metus praleisti svetur. Byronas nuolat demonstravo elgesį, kurį galima vadinti blogu prisitaikymu. Normalūs žmonės neįklimpsta į incestą. Byrono tremtyje parašytų kūrinių herojai kupini desperacijos ir savidestrukcijos, atspindinčios vidinį poeto sąmyšį. Štai pagrindiniam poemos „Manfredas“ veikėjui tik mirtis yra išsilaisvinimas – jis vėl ir vėl mėgina nusižudyti, kol pagaliau jam tai pavyksta. Manfredas yra ateistas, tad savižudybė jam neatrodo nuodėmingas kelias.

Shakespearas laikomas melancholiškų personažų kūrėju. Jo „Romeo ir Džiuljetą“ dažnas vertina kaip romantišką pjesę, kurios personažai pabaigoje numiršta. O juk jau pirmajame veiksme matome augančią Romeo kančią. Kurdamas tamsią ir melancholišką erdvę dramaturgas nusako Romeo būklę: jis jaučiasi jausmų įkalintas, nevertas meilės ir bijo būti atstumtas. Jo vienišumas, širdperša buvo pripažinti pačia baisiausia kaina, ir jis galiausiai gavo tai, ko troško – amžinąjį sapną, kuriame bus kartu su savo Džiuljeta.

O Hamletas? Jo garsusis monologas „Būti ar nebūti“ – gili neviltis dėl tėvo netekties svarstant, ar nepasidarius sau galo. Nusprendęs atkeršyti tėvo žudikams, Hamletas tokiu būdu transformuoja savo skausmą. Tačiau jo „vaistas“ – taip pat destruktyvus. Autorius suprato, kad kartais žmogus neįstengia susidoroti su juoda nuotaika, ir Ofelijos savižudybė toje pačioje pjesėje yra it tragiškas priminimas, jog depresija pareikalauja savo aukų. Shakespearas atskleidžia depresiją kaip tragišką susirgimą, keliantį nepakeliamą emocinį skausmą.

Šios tematikos nesišalino ir Goethe, parašęs „Jaunojo Verterio kančias“. Melancholiškasis pesimizmas veikė filosofų mintį, jam neatsispyrė stoikai, Schopenhaueris, Kierkegaardas.

Ir šiandien sunku būtų rasti meno sritį, kuriai įtakos nedarytų depresija. Literatūra, dailė, kinas, muzika, persmelkti depresiška nuotaika, tampa tarsi „aukštesnio lygio“ kūryba.

Nepaisant ilgos istorijos, depresija daugeliui taip ir lieka kažkokia mistine paslaptimi. Mėginimai iš jos vaduotis žolelių antpilais, įmantriausiomis „dvasinėmis praktikomis“, gyvenimo vietos pakeitimu dažniausiai neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų. Mat sergantieji visais būdais mėgina paneigti tiesą, kurią žinojo dar Hipokratas, jog depresija – tai liga.

Nuolatinis nuovargio pojūtis, liūdesys ar nerimas, irzlumas, išsiblaškymas, bejėgiškumo jausmas, sutrikęs miegas ir apetitas, sumažėjęs seksualinis potraukis, kaltė ir žmonių baimė, išnykę interesai, kritęs darbingumo lygis, mintys apie mirtį ar savižudybę – tai vis depresijos požymiai. Mat depresija susijusi ne tik emocijomis, bet paveikia žmogaus mąstymo procesus, todėl jie sulėtėja, ir judesių sferą.

Nesudėtinga atpažinti depresijos kamuojamą žmogų vien tik į jį pažvelgus. Prigesusios ar liūdnos akys, vertikalios raukšlės kaktoje, sustingusi mimika, per pečius gunktelėjęs kūnas, lyg ant pečių jis temptų sunkią naštą, energijos netekusi eisena. Toks asmuo dažnai dūsauja. Bijodamas to, kas su juo vyksta, jis gali stengtis nuo savęs ir kitų depresiją paslėpti po plačios šypsenos ar net juoko kauke. Tai labiausiai glumina: gilaus liūdesio kupinos akys ir juokdario šypsena. Psichologijoje tai vadinama „pakaruoklio šypsena“. Mat dažnai už šios šypsenos slepiasi nenoras gyventi ir mintys apie savižudybę.

Neretai nepripažįstant depresijos kaip susirgimo bandoma gelbėtis alkoholiu, narkotikais, beatodairiškais vienadieniais meilės nuotykiais. Tačiau visos šios „priemonės“ neatneša jokio palengvėjimo, atvirkščiai, įklampina į dar didesnes bėdas.

Depresija gali ištikti bet kurį iš mūsų. Amerikos mokslininkų duomenimis ja suserga kas septintas amerikietis. Depresija – anaiptol ne blogas žmogaus charakteris, išlepimas ar tik prastas ūpas, tai liga, kylanti dėl cheminių medžiagų (neurotransmiterių) pusiausvyros galvos smegenyse sutrikimų. Šie neurotransmiteriai dalyvauja perduodant nervinį impulsą.

Depresijos pradžia nėra akivaizdi, nes nuotaika blogėja pamažu. Štai kodėl žmogui sunku suvokti, jog jis jau serga ir būtina gydytis. Ligos priežastis anaiptol nėra stresas, pervargimas ar problemos, kaip neretai manoma. Visa tai tik gali dar labiau apsunkinti jos eigą. Mokslininkai galvoja, kad depresijai įtakos turi genetiniai niuansai, psichologinės traumos ankstyvojoje vaikystėje ir žmogaus mąstysenos, elgesio stereotipai. Tad gydyti depresiją visada reikia kompleksiškai – medikamentais ir psichoterapija.

Ši liga – ne sloga. Ignoruojant depresiją, jos simptomai gilėja, vis labiau prarandamas gyvybingumas ir darbingumas. Žmogus gali tapti visiškai bejėgiu ligoniu, kuriam būtinas gydymas ligoninėje. Delsiant rizikuojama netgi savižudybe.

Artimieji neturėtų numoti ranka į kintančią nuotaiką ir blogėjančią būseną, nes sergantis asmuo neretai gėdijasi to, kas jam nutiko, užsidaro savyje, bijo būti palaikytas bepročiu. Įsiklausykime net į tylų kito kančios šauksmą. Kartais būtina tvirtai paimti sergantįjį už rankos ir palydėti iki gydytojo durų. Meilė turėtų būti aktyvi.

Views All Time
Views All Time
4704
Views Today
Views Today
2
0 0