Baltai žinojo, kad blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas. Vieni tik Lietuviai, kaip seniausia indoeuropiečių Tauta, tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui.

Kitos indoeuropiečių Tautos, ypač žymiai jaunesnės už Baltus, pav., anglai taip pat naudoja Žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti naudoja ir rusai, lenkai, čekai; vokiečiuose „blynas“ pakito į „Die Pflinse“, „Blinze“, norveguose „pannekake“, angluose į „pancake“, prancūzuose į “crepe“, italuose „frittela“ ir pan.

Iš Lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t.y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y. blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“.

Kas yra blynai?

blynu bokstasblynaiblynai su padazu
Senosiose lietuviškose kulinarinėse Knygose, kurios buvo rašomos ir spausdinamos net nuo XVII amžiaus, rašoma, kad „blynas turi būti didelis, kaip saulė; apvalus, kaip saulė; raudonas, kaip Saulė, karštas kaip Saulė“. Aiškinama, kad blynai yra vienas seniausių Lietuvių pagonių apeiginių sakralinių valgių, kepamas nuo senų senovės per žiemos palydas, derliaus, galvijų vislumo ir raugo globėjo Dievų Garbei ant įkaitintų Akmenų, o atsiradus krosnims, – ant skardų ir net lentų.

Aukštaitijoje yra išlikęs paprotys kartą metuose (dažniausiai po pirmojo miltų malimo) kepti “uošvės blynus”. Pirmąjį sekmadienį, grįžus iš bažnyčios, iš naujų miltų uošvienė suplakdavo blendinį ir jį užraugdavo “mylimiausio žentelio pasiganėjimui” blynams. Kaip nuo senų senovės Lietuvoje būdavo priimta, į blynų ”žento blynų pasiganėjimą” susirinkdavo visa apylinkės ar artimiausių kraštų Giminė. Balius trukdavo net iki išnaktų. Bet užtat sekantį penktadienį žentas privalėdavo vaišinti uošvį ir uošvienę. Blynų vaišės būdavo ne šiaip sau, ne pilvo prisikimšimui ar pasilinksminimui, o grynai merkantiliniams reikalams, – Gyvenimo pamokai: žentai ir dukros kviesdavosi uošvį ir uošvienę aptarti, apsvarstyti jų Gyvenimą, pamokinti, kaip toliau laimingai, gražiai ir saugiai gyventi. Ir jei žentas šių tradicijų nesilaikydavo, tai ir žento, ir Dukros Giminės tą dalyką skaudžiai pergyvendavo, apkalbėdavo ir dažnai net iššaukdavo nesantaiką ne tik tarp žento ir uošvių, bet ir tarp giminių. Pats blogiausias ženklas būdavo, jei uošvė į žento Namus atsiųsdavo “blynų skarbą”, – keptuvę, blendinio maišiklį, blendinio samtį ir, neduokite Dievai, blendinio dubenį.

Suprantama, senovėje, blynams kepti imdavo įvairiausius miltus: avižinius, grikinius, kvietinius, miežinius, ruginius, sorinius ir net žirninius. Ir nors šiandien Mes visi vieningai kepame blynus iš kvietinių miltų, tikrieji blynai privalėtų būti kepami, kaip tai būdavo daroma nuo amžių amžinųjų, tik iš grikinių miltų. Kvietinių miltų blynai niekaip neišeina tokie putlūs ir minkšti, kaip iš grikinių. Be to neturi to specifinio nuostabiai saldžiarūgščio skonio.

Senovėje blynų kepimas buvo ritualinis: blynus kepdavo paslapčia ne tik nuo pašalinių, bet ir nuo namiškių. Blynų gaminimas būdavo grynai Moterų ritualinis dalykas, tik jos vienos galėdavo pasigaminti blendinį su raugu prie šulinio, šaltinio, upelio ar ežero niekam kitam nematant, žiemą blendinį su raugu gamindavo su sniegu šviečiant Mėnuliui ir tuo pačiu metu giedant:

“Mėnuo, mėnesėlį.
Auksiniai tavo rageliai
Pažvelk į langelį
Pakelk raugelį…”

Jie šeimininkės neturėdavo blynams raugo (koks apsileidimas!!!), raugą darydavo iš mielių ir pieno, bet ne bet kaip, mielinį raugą kildindavo atvirą, plačiame dubenyje, kad rauge atsirastų ore esančių bakterijų, suteikiančių raugui gaivumo. Tačiau ir čia reikėdavo daug išmanymo ir patirties, nes perlaikius blynų raugas darydavosi kartus, neišlaikius, – neturėdavo gaivumo ir šviežumo skonio.

Kitaip sakant, šiandien blynai turėtų būti kepami per visą keptuvės dydį, apskrudinami iš abiejų pusių ir taip patiekiami stalan. Blynai kepami yra storose didelėse įkaitintose ketinėse keptuvėse. Kad šiose keptuvėse gerai iškeptų blynai, reikia žinoti, kad blynų keptuvės plauti negalima. Į jas būtina įberti druskos, gerai įkaitinus „užgrūdinti druska“, švariai išvalyti ir blynus kepti dugną patepus aliejumi. Prieš kiekvieną blynų kepimą keptuvė privalo būti šitaip paruošiama, nes kitaip nebus įmanoma iškepti gerų blynų. Reikia turėti omenyje, kad tikras blynas yra storas , – gali būti net iki 2 centimetrų storio.

Iš senų senovės dar yra išlikę aukštaitiški blynai paliepsniai, kai keptuvė dedama krosnyje ant žarijų, ištrauktų arčiau krosnies durelių iš besikurenančios krosnies. Ji kaista ir nuo žarijų, ir nuo krosnies liepsnos, tad blynai paliepsniai kepa iškart iš abiejų pusių. Taip kepant blynus paliepsnius, krosnis reikia kūrenti sausomis lapuočių malkomis, kad žarijos nesproginėtų į keptuvę.

Blynai būtinų būtiniausiai valgomi su dažiniais. Lietuvos kaimuose nuo seniausių laikų blynus kepdavo krosnyse, ant stalo dėdavo atitinkamai paruoštą dažinį ir visa Šeimyna imdavo rankomis blyną ir, atsilauždami jį gabalais bei pasidažydami dažinyje, jį valgydavo. Aišku, šiandien blynus galima valgyti ir kultūringiau, tačiau užsienio turistams tai būtų tikrai įdomi ir netikėta kulinarinė atrakcija, ypač jei taip svečiai būtų vaišinami kaimo turizmo sodybose, paduodant atitinkamas po kaklu pasirišamas servetėles.

Kiek yra blynų? Tai priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį. Blynams blendinys gaminamas iš keturių pagrindinių ingredientų: miltų, skystos terpės, rišamojo junginio ir raugo (arba mielių), pagardinimui dedama druska, cukrus. Taigi blynų gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti, – rupiai, smulkiai, pikliuotai ir pan.: avižinių, grikinių, kukurūzinių, kvietinių, miežinių, pupinių, ryžinių, ruginių, sorinių, žirninių arba jų mišinių. Priklausomai nuo miltų arba jų mišinių turėsite ir skirtingų skonių blynus.

Taip pat priklausomai nuo to, ką naudojate skystajai blendinio terpei: geriamą Vandenį, šaltinio Vandenį, gazuotą Vandenį, grietinėlę, pieną, pasukas, rūgpienį, kefyrą, jogurtą, vaisių arba daržovių sultis, šviežias arba raugintas sulas, įvairių įvairiausias giras, įvairių rūšių alus (patartina tik nenaudoti negyvėlį numarintą alų – pasterizuotą. Jis labiau tinka blynelių lietinių blendiniui), gausite dar didesnę blynų skonių ir aromatų įvairovę.

Blynų gausybę dar paįvairina blendinio rišamasis junginys – kiaušinis. Kiaušinius galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vienus trynius arba tik vienus baltymus, galima kiaušinius prieš dedant į blendinį atskirai išplakti, galima trynius ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, galima baltymus suplakti iki kietumo, – ir nuo to priklausys blynų skonis, išvaizda, apskrudimas. Jau gilioje senovėje Žmonės pastebėjo, kad blendinys ir tešla, turintys saldumo gražiai raudonai apskrunda. Tad jei kas norėdavo gauti raudonus kaip saulė blynus, o tokie daugiausiai būdavo kepami Saulės aukai per Žiemovertį (dabar Užgavėnes), blendinį salsindavo arba saldindavo. Salsindavo užplikydami miltus verdančiu Vandeniu arba pienu, o saldindavo medumi.

Vėlgi, – blynų skonis, aromatas ir išvaizda dažnai priklauso ir nuo to, kokį dedate raugą arba mieles.

Šiandien daugiausia blynai visoje savo didybėje ir grožyje patiekiami kepti (nuo to ant ko kepama: lydyto ar šviežio sviesto, žąsinių ar kiaulinių taukų, alyvų, kanapių, rapsų, riešutų, saulėgrąžų arba sėmenų aliejų priklauso blynų skonis ir aromatas). Senovėje, o ir dabar, kur yra išlikusios senovinės krosnys, blynai dar yra šutinami, t.y. sudedami vienas, ant kito, pertepami sviestu arba grietine ir pašutinami blėstančioje krosnies kaitroje, nors ne šutinti, bent patroškinti galima ir šiuolaikinėse orkaitėse arba konvekcinėse krosnyse.

Pagrindinis blynų skirtumas nuo blynelių arba sklindžių yra tas, kad jie yra kildinami raugais ir privalo būti patiekiami su dažiniais.

Vėl gi, blynų įvairovę ir skoninių savybių nenusakomą gausybę praplečia dažiniai. O jų Lietuvių Tauta žinojo begalę: tai eršketų juodieji, lašišų raudonieji, lydekų, sykų, stintų ikrai, grietinės sviestas, smetonos sviestas, lydytas sviestas, sūdytas sviestas, šviežias sviestas, vėžių sviestas, grietinė, grietinėlė, smetona, rūgpienis, raugpienis, varškė ir iš jų pagaminti dar įvairesni dažiniai, įvairiausi spirgai, rūkytų lašinių, rūkytų dešrų arba kumpių, paukštienos mėsos, paukštienos odelių, žąsies taukų, virtos, rūkytos arba keptos žuvies, svogūnų, morkų, bulvių, grybų, įvairiausių daržovių dažiniai, uogienės, uogų ir vaisių košės, šviežių uogų ir vaisių tyrės. Dažinių įvairovė priklauso nuo to, kokios maisto atsargos yra Namuose arba kokį maistą priklausomai nuo tikybos reikalų privalu tuo metu valgyti.

Na, o kas paragaus dzūkiškų grikinių blynų iškeptų ant lydyto sviesto, pašutintų orkaitėje su grietine ir patiekiamų su džiovintų baravykų ir lydyto sviesto dažiniu, tas tikrai liežuvį praris…

Ar gali būti bulviniai blynai? Taip, bet jie yra atsiradę žymiai vėliau, kai Lietuviai pradėjo auginti bulves ir pirmenybę čia reikia atiduoti kunigaikščių Radvilų dvarams Kėdainiuose, kur XVII amžiuje jau masiškai buvo pradėtos auginti bulvės .

Kepant bulvinius blynus reikia griežtai laikyti blynų kepimo taisyklių, t.y. bulviniai blynai turi būti gaminami su raugu, kepami per visą keptuvės dydį, būtinai turi būti „būti dideli, kaip Saulė; apvalūs, kaip Saulė; raudoni, kaip Saulė, karšti kaip Saulė“. Bulviniai blynai privalo būti patiekiami su aukščiau minėtais dažiniais, bet skaniausi yra bulviniai blynai su vištienos spirgais arba bruknių uogiene.

Kaip restoranų, kavinių, valgyklų, barų valgiaraščiuose reikėtų pavardinti blynus?
1. Karališkieji kvietinių kruopmilčių blynai su raudonųjų ikrų dažiniu
2. Bajoriškieji kvietinių ir ruginių miltų blynai su sykų ikrų ir grietinės dažiniu
3. Raudonieji kvietinių ir grikinių miltų blynai su rūkyto kumpio dažiniu
4. Aukštaitiški kvietinių miltų paliepsniai su lydytu sviestu
5. Dzūkiški grikinių miltų salsinti blynai su bruknių uogiene
6. Dzūkiški šutinti grikinių miltų blynai su džiovintų baravykų dažiniu
7. Kėdainiečių bulviniai blynai su kiaulienos spirgų ir svogūnų dažiniu
8. Saldieji kvietinių ir grikinių miltų blynai su trintų spanguolių tyre
9. ir t.t., ir pan.

Suprantama, dažinį paruošti nėra sudėtinga. Archaiškiausiai, klasiškiausiai ir gurmaniškiausiai blynus reikėtų patiekti po vieną, karštą, ką tik nuimtą nuo keptuvės, bet ne sukrautus vieną ant kito, ir būtinų būtiniausiai su karštu lydytu sviestu (prieš tai sviestą geriausiai iš anksčiau išlydyti, kruopščiai nugraibant lydymo metu susidariusiais tamsias putas). Lengvai pagaminamas yra ir raudonųjų ikrų dažinys: suplakti 100 g grietinės, 50 g grietinėlės ir 50 g raudonųjų ikrų.

Kas yra blyneliai?

blynu paveiksleliai
Blyneliai gaminami iš lietinių, o lietiniai, kaip ir blynai, kepami iš blendinio, tik blynelių lietiniams blendinys yra žymiai skystesnės konsistencijos ir prėskas (nerūgštus), nes pradžioje reikia išsikepti pusgaminius – lietinius. Blendinys lietiniams samčiu pilamas ant įkaitintos, vos riebalais suvilgytos lengvos plieninės keptuvės (dabar galima naudoti teflonines be riebalų) ir pakaitinamas, kol susiformuoja lietinis ir lengvai atsiskiria nuo keptuvės dugno. Lietinių jokiu būdu negalima apskrudinti, nes tada iš jų nebus galima pagaminti blynelių. Lietiniai kepami yra plonose plieninėse keptuvėse, jų dugną patepus lašinių gabalėliu arba suvilgius įvairiais aliejais. Tiesa, šiandien yra specialios elektrinės blynelių keptuvės, ant kurių galima greitai iškepti lietinius blyneliams.

Blyneliai nuo blynų skiriasi tuo, kad ant lietinių (BLYNELIŲ PUSGAMINIŲ) dedami įvairūs įdarai (mėsos, paukštienos, žuvies, daržovių, grybų, saldūs), lietiniai įvairiai sulankstomi, susukami, sužnybiami ir tik po to apskrudinami, – štai tada jau gaunasi blyneliai. Lietuviški blyneliai skrudinami daugiausia svieste arba lydytame svieste arba sviesto ir kanapių ar sėmenų aliejaus mišinyje. Beje, tikri lietuviški blyneliai dažnai prieš skrudinant apvoliojami kiaušinio plakinyje, džiūvėsėliuose, saldieji – kapotuose riešutuose.

Kiek gali būti blynelių? Čia, kaip ir su blynais, – viskas priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį ir kokius iš jo išsikepate lietinius blyneliams. Blynelių lietiniams blendinys gaminamas iš trijų pagrindinių ingredientų: miltų, skystos terpės ir rišamojo junginio, pagardinimui dedama druska, cukrus. Blynelių gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti, – rupiai, smulkiai, pikliuotai ir pan.: avižinių, grikinių, kukurūzinių, kvietinių, miežinių, pupinių, ryžinių, ruginių, sorinių, žirninių arba jų mišinių. Priklausomai nuo miltų arba jų mišinių turėsite ir skirtingų skonių, netgi skirtingos išvaizdos blynelius, nuo blendinio priklauso kokius lietinius išsikepsite, nes jie gali gautis vientisi arba mezginiuoti, su skylutėmis, plonyčiai arba storesni, lygūs arba ruplėti ir pan.

Priklausomai nuo to, ką naudojate skystajai blendinio terpei: geriamą Vandenį, šaltinio Vandenį, gazuotą Vandenį, pieną, pasukas, rūgpienį, kefyrą, jogurtą, vaisių arba daržovių sunkas, šviežias arba raugintas sulas, įvairių įvairiausias giras, įvairių rūšių alus, gausite dar didesnę blynelių skonių ir aromatų įvairovę.

Blynelių, kaip ir blynų gausybę dar paįvairina blendinio rišamasis junginys – kiaušinis. Kiaušinį galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vienus trynius arba tik vienus baltymus, galima kiaušinį prieš dedant į blendinį atskirai išplakti, galima trynį ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, galima baltymą suplakti iki kietumo, – ir nuo to priklausys blynelių skonis, išvaizda, apskrudimas.

Lietuviški blyneliai yra ne tik įdaryti, bet ir būtinų būtiniausiai patiekiami su padažais!

Būtent padažai praplečia blynelių skoninių ir aromatinių savybių gausumą. Blyneliai patiekiami su grietinės, sviesto, varškės, kiaušinių, miltiniais, grybų, daržovių, mėsos, paukštienos, žuvies, rūgščiais, saldrūgščiais arba saldžiaisiais padažais, džemais ar uogienėmis.

Ne tik senovėje, bet ir dabar blyneliai dar yra ir apkepami, t.y. blyneliai sudedami į apkepo indus, priklausomai nuo įdaro pagaminamas jam tinkantis padažas, juo užpilami blyneliai ir apkepami orkaitėje. Archaiškiausias, pasilikęs nuo pagonybės laikų yra apeiginis aukštaičių valgis, gaminamas Žiemoverčio dienos progai – susuktiniai: iškepama daug iš bet kokių turimų miltų lietinių, jie dedami išilgai stalo taip, kad užeitų vienas ant kito, paskui susukami voleliu, ilgas volelis susukamas riestai spirališkai, tokie susuktiniai dedami skardon, užpilami tirpintu sviestu arba grietine, arba sviesto ir grietinės padažu, apibarstomi kapotais riešutais ir apkepami. Klebonų šeimininkės susuktinius dar apibarstydavo ir cukrumi, – ar tik ne nuo tų susuktinių blynelių daugelis klebonų į karietas vos įtilpdavo?..

Man skaniausi štai kokie blyneliai:
1. Karališki kruopmilčių blyneliai su vyšnių įdaru ir vaniliniu padažu.
2. Bajoriški kvietinių miltų blyneliai su vėžių įdaru ir sviesto padažu.
3. Grietinėje apkepti grikinių ir kvietinių miltų blyneliai su gaidžio skiauterėlėmis ir grietinės padažu.
4. Grikinių miltų blyneliai su grybų įdaru ir grietininiu džiovintų baravykų padažu.
5. Mezginiuoti kvietinių kruopmilčių blyneliai su karališkąja agrastų uogiene.
6. Miežinių miltų blyneliai su vėžių kaklelių įdaru ir vėžių sviesto padažu.
7. Ruginių miltų blyneliai su troškintų raugintų kopūstų įdaru ir grietinėlės su gelsve padažu
ir t.t., ir pan.

Na, o jei norite nustebinti ir ypatingai pagerbti garbius svečius, žiūrint, kur esate: Aukštaitijoje – prie blynelių patiekite liepžiedžių arbatos su liepžiedžių medumi, Dzūkijoje – čiobrelių arbatos su viržių medumi, Suvalkijoje – ramunėlių arbatos su lauko gėlių medumi, Žemaitijoje – mėtų arbatos su miško medumi.

Kas yra sklindžiai

sklindziai
Jie visi yra delno dydžio, slavai, išmokę iš aukštaičių keptis sklindžius, dar carinėje Rusijoje taip juos ir vadino „литовские ладушки“, „оладьи“, t.y. atsiradę nuo rusiškų žodžių „ладони“,

Sklindžiams blendinys ruošiamas žymiai tirštesnis, panašus į papločių tešlą, gana dažnai sklindžių blendinys yra kildinamas alumi arba mielėmis, – būtent taip yra kepami žymieji mieliniai Užgavėnių sklindžiai. Sklindžiai yra vėlesni, tad ir demokratiškesni kulinariniai gaminiai, – jų gamyboje leidžiama visapusiškai pasireikšti kulinarinei vaizduotei, įvairiausių netikėtų sumanymų įgyvendinimui. Čia reikia laikytis tik kelių pagrindinių taisyklių: tai turi būti keptuvėje kepti paskrudinti gaminiai. Net sklindžių dydis nėra ribojamas, – jie gali būti mažuliukai, vidutiniai, delno dydžio (bet ne didesni), apvalūs, ovalūs, pailgi.

Sklindžiams blendinys gali būti ne tik miltinis, bet ir įvairių daržovių: aguročių, cukinijų, bulvių, kopūstų, morkų, arba jų mišinių (čia tik reikia atsiminti, kad negalima sklindžių vadinti „kotletais“.

Lietuviškais blynais galima užkariauti Pasaulį
Naujieji įvairių Tautų junginiai: JAV, Kanada, Australija, Rusija jau nebesigaudo kuo skiriasi blynai, blyneliai ir sklindžiai. Pav., JAV, Kanadoje po žodžiu „pancake“ slypi blyneliai ir sklindžiai, o blynų kepti ten niekas nei įsivaizduoja, nei moka gamintis. Rusijoje, kuri dar iki Napoleono užkariavimo mokėjo kepti blynus, rusams iš Paryžiaus parsivežus plonuosius blynelius „crepe“, viskas sumišo ir dabar ten viskas yra BLYN, – ir blynai, ir blyneliai, ir sklindžiai, ir net keiksmažodis…

Lietuvoje, matyt, ne be reikalo blynai vadinami dieviškais, fantastiškais, pasakiškais, imperatoriškais, karališkais, bajoriškais, poniškais ir dar visaip kitaip, nurodant ir pabrėžiant jų stulbinantį skonį, aromatą, ypatingai gražią išvaizdą.

Jeigu Lietuviams prabustų Garbės ir orumo jausmai, atsirastų savo lietuviškos kulinarijos, lietuviškos virtuvės supratimas ir noras dirbti, tai ne tik Lietuvoje, bet ir visą Pasaulį būtų galima užkariauti lietuviškais blynais, blyneliais ir sklindžiais. Tik reikia žinoti, ką norima gaminti, kokias maitinimo įmones steigti: blynines, blynelines ar sklindines, – tai visai skirtingos maitinimo įmonės.

Blynus ir jų dažinius, lietinius blyneliams, blynelius, jų įdarus ir padažus, sklindžius nėra sunku išmokti gaminti. Nepaprasto skonio ir aromato, fantastiško grožio bei sotūs, tinkantys net ir labiausiai dietų besilaikantiems valgytojams, lietuviški blynai, blyneliai ir sklindžiai lengvai galėtų užkariauti dideles Kinijos, JAV, Europos rinkas, juolab, kad blynų, blynelių ir sklindžių gamybą galima mechanizuoti, automatizuoti (sovietiniais laikais, t.y. praėjusio amžiaus 80 metais Kapsuke net buvo gaminami sklindžių kepimo automatai), šiuos gaminius galima užšaldyti ir lengvai transportuoti net į tolimiausius Žemės kampelius, drėgniausias atogrąžų šalis, karščiausius Pietų arba šalčiausius Kanados, kad ir Grenlandijos kraštus.

10 faktų kaip blynų

skanus blynai su braskem
Kvietinių miltų blyneliai su apelsinais ir braškėmis

· Anglijoje ne blynai, o blyneliai (pancake) pirmą kartą buvo aprašyti 1439 metais, viduramžių Knygoje rašoma, kad kepant blynelį, reikia apversti mestelėjus jį su keptuve į viršų.

· Nuo 1445 metų Anglijoje Nuodėmių antradienį (paskutinė diena prieš Gavėnią, kai reikia išpažinti savo nuodėmes) rengiamos bėgimo rungtynės, kuriose didžiulės minios Žmonių rungtyniauja bėgdami ir mėtydami keptuvėse jau iškeptus blynelių lietinius.
· Kai kuriems Žmonėms tas dalykas netgi tapo Gyvenimo užsiėmimu. Pavyzdžiui, Mike Cuzzacrea blynelius svaidė į viršų 3 valandas, 2 minutes ir 27 sekundes.
· Ralf Laue iš Leipcigo paskutinėse „blynelių lenktynėse“ netgi pasiekė Pasaulio rekordą per dvi minutes blynelį išmesdamas į viršų net 416 kartų.
· Blynų mėtymas į Dangų buvo ir senas Baltų paprotys, reiškiąs auką Saulei, kvietimą greičiau sušildyti Žemę ir išginti Žiemą. Lietuvoje yra buvęs paprotys per Užgavėnes Medį papuošti blynais, o vėliau ir sklindžiais, netgi Lietuvių tautosakoje yra pasaka apie Senelį, kuris Medžius buvo apkabinėjęs sklindžiais.
· Prancūzijoje tikima, kad jei prieš verčiant blyną į kitą pusę bus sumanytas noras ir vienoje rankoje bus laikoma keptuvė, o kitoje monetą, – noras būtinai išsipildys.
· Pats didžiausiais blynas buvo iškeptas 2004 metais rugsėjo mėnesį Mančesterio Ročdeile. Jo diametras buvo 15 metrų, storis 2,5 cm, o svėrė 3 tonas (300 kg).
· Rusai 2002 metais kovo mėn. Maskvoje iškepė patį siauriausią ir ilgiausią ploną lietinį, kurio ilgis siekė 1 km ir sudarė 150 kvadratinių metrų plotą.

Bajoriški kvietinių miltų blynai su vyšnių uogiene (Lietuvos kulinarinis paveldas)

bajoriski blynai
250 g sviesto,
6 trynių,
0,75 puodelio kvietinių miltų,
2 puodelių grietinėlės,
0,5 puodelio cukraus,
0,5 arbatinio šaukštelio kriaušių arba kitokių vaisių esencijos,
cukraus pudros,
citrinų sulčių,
vyšnių uogienės

Sviestą išmaišyti su tryniais ir vienu šaukštu cukraus, dėti ant ledo ir plakti, kol gausis putos. Į persijotus miltus įpilti2/3 grietinėlės, išmaišyti ir maišant užvirinti. Nuėmus nuo ugnies, sudėti suplaktą sviestą su tryniais, likusį cukrų, gerai išplakti ir dar išmaišyti su kriaušių esencija ir likusia grietinėle.
Blynus kepti nedidelėje 15 cm diametro dydžio keptuvėje naminiame svieste, versti ne peiliu, o keptuvės pagalba. Iškeptus blynus išversti iš keptuvės ant lėkštės, kiekvieną blyną apibarstyti cukraus pudra ir apšlakstyti citrinų sultimis. Blynus patiekti, savaime aišku, karštus karštutėlius tik su vyšnių uogiene. Šie blynai valgomi rankomis. Blynas susukamas voleliu ir juo kabinama vyšnių uogienė. Jei nepamiršite užsidėti servetėlės pakaklėje (kad netyčia neapsitaškyti uogiene), pajusite senovės valgymo ypatumą, neįprastą valgymo ritualą, kuris sužavės Jūsų namiškius ir svečius, ypač iš užsienio. Pravers ir citrinuota servetėlė, pavalgius pirštams nusišluostyti (jų galima gauti parduotuvėse) arba bent dubenėlis su vandeniu ir jame plūduriuojančiu citrinos griežinėliu.

Kretingos grafų Tiškevičių blyneliai (Lietuvos kulinarinis paveldas)

tiskeviciu blynai
Mėgstančios šeimininkauti ir namiškius, ir svečius galėtų nustebinti fantastiško grožio ir gardumo blyneliais. Receptas užrašytas 1882 metais Kretingos grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių rūmuose. Šiuos blynelius kepti pradėjo grafų kukmeisteris žemaitis Aleksandras Jonuškis iš Kretingos, arba kaip jį malonybiniai vadino grafai – Olis. Grafienė Sofija ir jos dukros Elena Klotilda, Sofija ir Marija tuos blynelius galėdavo valgyti vos ne kiekvieną dieną ir jie joms neatsibosdavę, o apie svečius tai ir kalbėti nereikia.

Daug kas mėgino sužinoti šių blynelių gamybos receptą, Olis, suprantama, juos duodavo, bet kaip ir kiekvienas geras ir gudrus kulinaras kai ką nutylėdavo.

Kad blyneliai gautųsi tokie, kokie būdavo patiekiami Kretingos grafams Tiškevičiams, ruošiant lietinių blendinį, pirmiausiai reikia kvietinius miltus išsijoti ir plikyti karštu pienu arba karštu skysčiu (ne miltai pilami į skystį, bet skystis į miltus) bei nepamiršti į blendinį šliūkštelti šlakelį ratafijos. Kas tai per dalykas dabar neaiškinsiu, nes tam reikalingas atskiras straipsnis, bet Jūs sėkmingai galite vietoje ratafijos naudoti bet kokį uogų arba vaisių likerį. Suprantama, geram blendiniui reikia druskytės kruopelės, na, o dedant kiaušinius, būtinai trynius ištrinti iki baltumo su cukrumi, o baltymus suplakti iki kietumo ir juos vėliausiai įmaišyti į blendinį…

Kodėl grafienei ir grafaitėmis Olio blyneliai neatsibosdavę, vėl tik jis vienas apie tai žinojo: vietoje Vandens kiekvienam kartui pildavo apelsinų, kriaušių, obuolių, aviečių, braškių, žemuogių, baltųjų serbentų sulčių, beržų arba klevų sulos, kitą kartą ir saldžios giros. Arba įtarkuodavo apelsinų ar citrinų cedros (tik geltona odelė).

Taip gaminant, lietiniai išeina plonyčiai, mezginiuoti su skylutėmis. Olis šiuos lietinus iš abiejų pusių paskrudindavo lydytame svieste, paskui sulenkdavo keturlinkai, kad gautųsi trikampiai ir į juos nedėdavo jokio įdaro, kaip nuo seno Lietuvoje būdavo priimta. Į keptuvę dėdavo truputėlį lydyto sviesto, įpildavo tą skystį, kurį naudodavo blendiniui, sudėdavo blynelius ir jame dar gerai blynelius pakaitindavo, kad net suputotų. Tokius karštus, mezginiuotus ir putotus patiekdavo stalan.

Prie šių blynelių būdavo duodama mėtų su pavasariniu (pirmuoju) sodų medumi. Ne, ne, ne, jokiu būdu ne kokių vulgarių šiltnaminių mėtų, kačių mėgiamų melisų, o tiktai tikrų tikriausių paežeriais, pakūdriais, paraviais augusių Žemaitijos laukinių mėtų. Kai būdavo pradedama pilstyti ši pasakiškai gaivi ir aromatinga arbata, kurios spalva primindavo brangųjį smaragdą, mėtomis prakvipdavo visos Kretingos rūmų menės. Ir nors grafienė dažniausiai mėgdavo su savo mergaitėmis ir svečiais Olio keptais blyneliais mėgautis garsiojoje oranžerijoje, visokiausių egzotinių augalų apsuptyje, žemaitiškų mėtų aromatas, lyg senovės karžygys įsiverždavo į lepius, salsvus egzotinius aromatus, juos dar labiau sujaudindamas ir paryškindamas…

Aukštaitiški bulviniai sklindžiai su rūkyta lašiša ir grietine (Lietuvos kulinarinis paveldas).

Aukštaitiški blynai

115 g virtų maltų bulvių,
1 šaukšto sausų mielių,
175 g kvietinių miltų,
300 ml šilto Vandens,
druskos,
saulėgrąžų aliejaus kepimui,
6 šaukštų grietinės,
6 riekelių rūkytos lašišos,
grūstų juodųjų pipirų,
citrinų papuošimui.
Sausas mieles išmaišyti su žiupsneliu miltų (atminkite, kad kepiniams naudojant sausas mieles, jas reikia ne išlaidinti, kaip presuotas, o išmaišyti su trupučiu miltų, o paskui ir įmaišyti į tešlą.

Parengta pagal Vincentą Saką

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
57
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn