Apie Prezidentą ir jo sukeltą politinę krizė jau tiek prirašyta, tiek prikalbėta… Įvairiausiais rakursais. Štai citata: „Taigi jau pradeda aiškėti, jog ši politinė krizė – ne sąmokslas prieš Prezidentą, kaip jis buvo pareiškęs, o realus sąmokslas prieš Lietuvą“ („Lietuvos ryto“ Apžvalgininkas). Tačiau būtent šiuo rakursu, man regis, kalbama ir rašoma nepakankamai. Žinoma, svarbu, apmaudu, gėda, kad mūsų Prezidento moralė, kaip sakoma, „žemai“, kad jis susidėjo su nepraustaburniais (J.Borisovas), su menko išsilavinimo (R.Ačas) žmonėmis. Svarbu, bet ne svarbiausia. Svarbiausia, kad su mūsų prezidentu susijęs realus sąmokslas prieš Lietuvą.

Realus pavojus padvelkė iš Rusijos… Jeigu prisimenate, vienoje „Spaudos klubo“ laidoje rinkimus ką tik laimėjusio R.Pakso bendražygis G.Šurkus į panašų sakinį reagavo kandžiai ir šmaikščiai: šis arkliukas jau pastipęs. Taip replikuoti jam leido tuo metu žiniasklaidoje tvyrojusi pašaipi nuomonė, esą, V. Landsbergiui vis dar vaidenasi nereali grėsmė iš Rusijos. Suabejoti Rusijos taikingumu, gerais norais Lietuvos (ir ne tik) atžvilgiu reiškė maždaug štai ką: padorioje kompanijoje kažkas ėmė ir pagadino orą. O kas gi nori padorioje kompanijoje gadinti orą! Nebent netyčia.

Reikėjo sulaukti rusiškų J.Borisovo keiksmažodžių, kad nebūtų didelis netaktas spaudoje užsiminti apie realias Rusijos grėsmes. Nudžiugino žinomo istoriko, profesoriaus Edvardo Gudavičiaus pasisakymas „Trečias džiaugiasi!“ („Respublika“, 2003 11 14). Pastarųjų dienų įvykiai – liūdnos Lietuvos istorijos fone. Trečias džiaugėsi ir Mindaugo, ir Vytauto, ir Smetonos bei Sniečkaus laikais. Deja, trečias džiaugiasi ir Brazausko, ir Pakso laikais.

„Vakarų valstybėms svarbu tik ekonomiškai pajungti Lietuvą, o Rusijai tai – tik įžanga į politinį prijungimą. Dudinas, dabartinės Rusijos geopolitikos klasikas, aiškiai kalba: „Reikia sudaryti Maskvos-Berlyno ašį, o visas regionas, kuris yra tarp Rusijos ir Vokietijos… jį reikia „įvaldyti“… „įvaldyti“ reiškia „užvaldyti“… Jei vienas nori tave paprasčiausiai suvalgyti, o kitas – tik kirpti tavo vilnas, geriau eiti pas tą, kuriam terūpi vilnos… Juk sakiau – tiems, kurie veržiasi daryti įtaką Lietuvai, nei vardai, nei pavardės nėra svarbūs. Neateis per vieną, ateis per kitą“, -sako istorikas Edvardas Gudavičius.

„Per kitą“ – tai per Viktorą Uspaskichą? Panašu, kad taip. Panašu, kad anksčiau ar vėliau teks versti ir šį Lietuvos gelbėtoją, vargstančiųjų užtarėją. „Mūsų elektorato bėda ir yra ta, kad ieškome pranašo. Pranašų nėra. Ir elektoratas, suteikęs jo vardą vienam ar kitam, vėliau neišvengiamai bus priverstas jį giljotinuoti. Ir visada už valstybės ribų atsiras tų, kurie mielai tuo pasinaudos“, – dar kartą pacitavau E.Gudavičių.

„Nors Seimo narys V.Uspaskichas taip pat piktinosi Prezidento aplinkos veiksmais, „Lietuvos rytas“ atkreipė dėmesį į tam tikrus sutapimus. Iš pradžių Kėdainių verslininkas bandė sujaukti referendumo dėl šalies stojimo į ES organizavimą, siūlydamas rengti referendumą dėl Seimo rinkimų tvarkos pakeitimo. Tokiu būdu išrinktus deputatus su pinigų pagalba būtų buvę galima kontroliuoti per jų atšaukimo mechanizmą. Žlugus sumanymui, V.Uspaskichas tapo partijų šalininku ir įkūrė Darbo partiją, pretenduojančią į lygiai tą patį socialinį sluoksnį kaip ir Liberalų demokratų partija. Ar tai ne atsarginis „Strekoza“ variantas?“ („Lietuvos ryto“ Apžvalgininkas).

„Baltijos šalims turėtų būti visiškai akivaizdu, kad Rusija yra tiesiog kolosali grėsmė jų saugumui visais atžvilgiais: politiniu, ekonominiu, moraliniu – visiškai visais atžvilgiais. Todėl Maskvos, Rusijos specialiųjų tarnybų atžvilgiu reikalingas ypač didelis budrumas“, – įspėja Didžiojoje Britanijoje gyvenantis SSRS žvalgas Olegas Gordijevskis, pabėgęs iš Sovietų Sąjungos politiniais sumetimais.

O to budrumo tai juk labiausiai ir trūksta. Štai rusas Olegas Gordijevskis bijo Rusijos, o Lietuvos Prezidentas – nė kiek. Jis mielai glebesčiuojasi su Kaune užaugusiu, lietuviškai „nemokančiu“, Lietuvos pilietybės atsisakiusiu, ginklus teroristams tiekiančiu Jurijumi. Ir į Prezidentūrą atskrenda kariniu rusų sraigtasparniu „Strekoza“ (lietuviškai – „laumžirgis“).

Olegas Gordijevskis paaiškina, kodėl mes tokie „drąsūs“ Rusijos atžvilgiu: „…yra žmonių, kuriuos su praeitimi sieja nostalgiški ryšiai. Yra galvojančių apie kokią nors ateitį Rusijoje arba apie savo vaikus, yra norinčių turėti gerų ryšių su KGB, kad Maskvoje įtaisytų savo vaikus, kad jie Maskvoje įgytų išsilavinimą. Kai kurie mąsto apie verslą su Rusija ir pradeda dirbti KGB, kad padėtų savo verslui. Tad KGB galimybės Baltijos šalyse didžiulės. O dar turbūt padeda tai, kad daugybė žmonių nesuvokia Rusijos kaip grėsmės, nemano, kad, sutikdami už pinigus perduoti informaciją, jie realiai kenkia savo šaliai“.

Daugelis mes esame tiesiog surusėję. Mums „vienodai rodo“ – „įvaldys“ mus Rusija ar kokia Amerika. Geriau Rusija, nes „prie ruso buvo geriau“. O kieno rankose pinigai? Jurijaus, Viktoro… Arba tų, kurie 1990-aisiais neįsivaizdavo Vilniaus be Maskvos, kurie nestovėjo „Baltijos kelyje“, prie televizijos bokšto… Ar ne taip, Algirdai Mykolai? Jie ir dabar neįsivaizduoja, nors giriasi, kad Lietuvą atvedė prie ES ir NATO slenksčio. Beje, kitas rusas, buvęs Rusijos Federalinės saugumo tarnybos papulkininkis Aleksandras Litvinenka mano, kad nei ES, nei NATO mūsų neišgelbės:

„Vien faktas, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės yra Rusijos, kuri pastaruoju metu ritasi link atviro fašizmo, kaimynės, negali nekelti nerimo. Žinoma, Baltijos respublikos pasiekė tarptautinį pripažinimą, netrukus įstos į Europos Sąjungą. Jos yra labiau apsaugotos, negu, pavyzdžiui, Čečėnija arba Gruzija, nuo tiesioginės grėsmės iš tų jėgų, kurios valdo Rusiją. Tačiau reikia suprasti, kad net įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos nuo agresijos ir kišimosi į vidaus reikalus iš Rusijos pusės, jeigu pačioje Rusija situacija plėtosis pagal blogiausią scenarijų… Būtina suprasti, kad šiuolaikinis pasaulis keičiasi labai dinamiškai ir niekas negali numatyti, kas atsitiks NATO ir Europos Sąjungai, pavyzdžiui, po penkerių metų. Tad vienintelė šimtaprocentinė Lietuvos ir kitų buvusių socialistinio lagerio šalių saugumo garantija – tai laisva, stabili Rusija, valdoma civilizuotų, išsilavinusių, demokratinių pažiūrų žmonių… Jums, lietuviams, žmonės iš Rusijos valstybės saugumo pasiūlys barterinius mainus: laisvę – į energetikos resursus. Jūs turėsite pasirinkimą: arba šilta kalėjimo kamera Sibire, arba šalti namai Vilniuje. Kitų pasiūlymų iš jų jūs nesulauksite. Tai tikėtiniausia strateginė spaudimo Lietuvai kryptis iš Rusijos specialiųjų tarnybų, o formos gali būti įvairios, šie žmonės nesibodi niekuo. Jie gali imtis bet ko, pradedant aukštųjų šalies pareigūnų verbavimu, juos šantažuojant, paperkant, bauginant, ir baigiant provokacijomis pasienyje bei tiesiogine agresija. O tikslas tas pats – visiška Lietuvos valstybės kontrolė. Būtina suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš jums garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su Rusija, turinčia atominį ir bakteriologinį ginklą, nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savomis jėgomis ir neturėti iliuzijų – jūsų tai nepalies“ arba „Vakarai mums padės“. Vakarai jums nepadės“.

Gaila, bet tokių perspėjimų mes arba negirdime, arba nutylime, vadindami juos „pastipusiu arkliuku“. O ant to „pastipusio arkliuko“ jodinėjo vos ne visa Prezidentūra. Tačiau R.Pakso rinkėjams – „vienodai rodo“, nes Rusija iš pirmo žvilgsnio neregimais siūlais apraizgiusi ne tik Prezidentūrą, bet ir kitas struktūras: Seimą, Vyriausybę, teisėsaugą, krašto apsaugą; iš dalies – žiniasklaidą.

Nepriklausomai nuo to, R.Paksas išskris iš Prezidentūros ar neišskris, – laimės trečias, nes mums „vienodai rodo“.

Vytautas VISOCKAS

Views All Time
Views All Time
2043
Views Today
Views Today
1
0 0