Tamsos vaikai

Satanizmas dažniausiai laikomas religine srove. Iš tiesų, tai – daugiau, nuostata, galinti įgauti tiek religinę, tiek sekuliarią (pasaulietinę) išraišką. Satanizmo formų spektras gali būti itin platus: nuo patologinės agresijos, iki gan užslėptų formų. Tas, kuris planuoja prisistatyti nauju žmonijos lyderiu – negali rinktis atgrąsių priemonių. Bent jau – iki laiko. Žmonija prie satanistinių vertybių turi būti pratinama labai palaipsniui, idant – ilgainiui, pati nebesugebėtų atsirinkti gėrio nuo blogio. Tam pasitarnauja nihilizmas. Tai – bene subtiliausia satanizmo forma. Tačiau nihilistinės pasaulėžiūros ideologai – pvz., vienas postmodernizmo įkvėpėjų Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzche) – nuo pat pradžių gan atvirai siejo save su satanizmu. F.Nyčės herojus jo paties raštuose neretai vadinamas Antikristu, o jo idealas – „antžmogis“ – vaizduojamas, kaip jokių moralės dėsnių nesaistomas „žvėris“, agresyvus egoistas. Kitas didis postmoderniosios pasaulėžiūros autoritetas – Zygmundas Froidas (Freud) – buvo taip nusiteikęs prieš religiją, kad laikė ją viena šizofrenijos formų. Tiesa: jis neigė ne tik Dievą. Froidizme atmetama bet kokia drausmė: negalima esą savęs varžyti, nes kiekvienas suvaržytas geismas gimdantis įtampą, kuri galinti sukelti psichologines krizes. Taigi, kiekvienas geismas turintis būti įgyvendintas (prisiminkime A.Kraulio pagrindinį įstatymą). Žmogų valdantys instinktai: lytinis potraukis, baimė, agresija. Tobulas „žvėries“ paveikslas.

Nei protas, nei valia froidizme nėra esminės žmogaus charakteristikos. Įdomus faktas: satanizmas, kaip reiškinys, užgimsta grynai judo-krikščioniškojoje terpėje ir būtent krikščionybė (retkarčiais – ir judaizmas) tampa jo puolimo objektu. Ir šiandieną, skaitydami satanistinius tekstus, bemaž – nerasime tenai agresyvių išpuolių prieš, pvz., islamą ar budizmą – nebent, tiek, kiek to reikia užsipulti religiją, kaip tokią. Pats savęs satanizmas religija, iš esmės, nelaiko: A.Šandoro La Vėjaus raštuose rasime satanizmą, protestuojantį prieš bet kokį kultą, kurio išraiška laikoma ir bet kokia disciplina. Moralinė, politinė. Bet kokia kultūra. Žodžiu, satanizmas – tai chaoso ideologija. Iš esmės, visa žmonijos istorija – tai amžina kova tarp Sistemos ir Chaoso.
Įvairiose religijose galime rasti tam tikrus kultus, kuriuos – galima sieti su satanizmu, tačiau – tai būtų ne kas kita, kaip mėginimas aiškinti svetimas (krikščionybės atžvilgiu) religijas pagal krikščioniškąjį modelį. Senovės egiptiečių piktasis dievaitis Setas, babiloniečių demonai, indų deivė Kali, reikalavusi žmonių aukų, panašių pomėgių actekų dievybė Teckatlipoka – turėjo savo vietą tų religijų kultuose greta kitų dievų. Baltiškasis Velnias (Velinas), iš esmės, turėjo visiškai kitokį vaidmenį, nei judo-krikščioniškosios tradicijos Šėtonas. Velinas, nors ir buvo Dievo (vėlesnėje mitologijoje – Perkūno) priešininkas, visgi, nebuvo savo esme blogio atstovas. Priešingai: jisai buvo išminties ir požeminių turtų saugotojas, o geriems žmonėms – nešykštėdavęs pagalbos. Giminingoje skandinavų mitologijoje Velino atitikmuo – Odinas – netgi iškilo panteone aukščiau Perkūno – Toro ir baltiškojo Dievo atitikmens – Tivaro (Tyro).

Krikščionybei demonizavus pagoniškąsias religijas, jų pasekėjai viduramžiais (o ir vėliau) buvo sutapatinti su satanistais. Senųjų kultūrų žinios buvo laikomos raganavimu, o jas praktikuojantys – raganiais, ir buvo persekiojami bei naikinami. Visgi, negali sakyti, jog nebūta satanizmo, kaip tokio. Opozicija krikščionybei brendo vos jai pradėjus formuotis. Gnostikų mokymuose, kur buvo skelbiamas tam tikras dualizmas (Dievo-Šėtono simbiozė), radosi pavienių sektų, ėmusių garbinti Šėtoną. Žinomiausi iš tokių ankstyvųjų gnostikų-satanistų buvo ofitai. Dar ir dabar Irake bei Irane gyvenančiųjų kurdų tarpe, greta islamo ir krikščionybės, išpažįstama gnostinės kilmės religija, kurios pasekėjai vadinami jėzidais (arba – džezidais). Jų kulto objektas – Melek Tausas: puolęs angelas, Tamsos kunigaikštis. Gnostinės kilmės bendruomenės gyvavo ir viduramžių Europoje – katarai, albigiečiai. Kryžiaus žygių metu krikščioniškosios Europos okultinę tradiciją, brendusią pogrindyje, papildė importas iš Rytų. 1312 m. buvo uždraustas Tamplierių ordinas, apkaltintas egiptietiškų prietarų laikymusi. Neaišku, kiek pagrįsti buvo kaltinimai, tačiau – žinoma, jog tamplieriai ir toliau veikė pogrindyje. Jų paveldą pretendavo tęsti negausi rozenkreicerių sekta (šiuo metu šis kultas – susiskirstęs į platų bendruomenių tinklą, viena iš jų – Saulės šventovė – vadovauta Džo Di Mambro, prieš keletą metų pagarsėjo masine savižudybe Šveicarijoje).

Renesanso metu, Europai pamažu gręžiantis nuo krikščioniškųjų vertybių, ėmė rastis antikrikščioniški kultai: iliuminatai (apšviestieji), garbinantys Liuciferį, ir – laisvųjų klubų pavyzdžiu veikiantys masonai. Būtent jie ėmė kartoti seną, kaip pasaulis, žmonijos svajonę: būsite, kaip dievai. Humanizmas – žmogaus kultas – tapo jų siekiu. Tuo metu, kai protestantiškoji Reformacija siekė apvalyti krikščionybę, masonerija tapo pagrindine opozicija pačiai krikščionybei. Masonai, išvystę plačią veiklos struktūrą, neužtruko įfiltruoti savus žmones ir į krikščioniškąsias Bažnyčias, idant jose skleistų savąsias vertybes. Pasaulinė Antikristo karalystė buvo siekis, humanizmas – priemonė, kosmopolitizmas – metodas. Masoniškosios kultūros išraiška tapo ir vadinamasis „New Age“ – „Naujojo amžiaus“ – judėjimas. Ši – ne tik religinė, bet ir kultūrinė, filosofinė, estetinė srovė, skatina sinkretizmą – savotišką samplaiką iš pačių įvairiausių religijų ir kultūrų. Iš pažiūros, tai – nėra organizuotas judėjimas: jame – daugybė krypčių, kultų, organizuotų sektų bei pavienių mokytojų ir mokinių, ir pati „Naujojo amžiaus“ nuostata gali įvairuoti nuo magijos iki pusiau materialistinio sekuliarizmo, nuo pretenzijų (dažniausiai – labai diletantiškų) atgaivinti senąsias pagoniškąsias religijas arba – įsikomponuoti į kurią nors egzotišką (dažniausiai – rytų) religiją iki atviro satanizmo. Tačiau bendra antikrikščioniška nuostata „Naujajame amžiuje“ – nėra vienintelė jungtis, tiesą pasakius, šis judėjimas kai kuriose vietose pretenduoja netgi į krikščioniškąjį restoracionizmą (žinoma – krikščionybę suvokiant per gnostinę prizmę). Esmė čia ta, kad žmogus yra pagrindinis dėmesio objektas, kaip vertybė savaime ir – objektyviosios Tiesos paneigimas. Nors ir gimęs neorganizuotai, „Naujasis amžius“ – natūraliai kilo iš tos kultūrinės terpės, kuriai pagrindą padėjo masonai ir kitos – jiems giminingos – grupuotės. Todėl, kuomet puikiai užsimaskavusį satanizmą be kaukės parodė kai kurie satanizmo radikalai – A.Kraulis ir A.Šandoras La Vėjus – tradiciniai satanistai, veikę konspiracijoje, sutiko juos priešiškai. La Vėjaus satanizmas buvo pavadintas „holivudiniu“.

Views All Time
Views All Time
812
Views Today
Views Today
1
0 0