Vidinėje Pabaigos pusėje yra dalykai, kurie pastatyti ant Praeities pamatų. Išvirkštinėje „Niekad-ne-pabaigos“ pusėje gyvuoja tai, kas semiasi jėgų iš Ateities ontologijos, neturinčios ryšio su praeitų „kartą buvo. . . Amžinybė“ laikų pabaiga. Taigi jau dabar esame po Pasaulio Pabaigos. Argi to dar nežinote?Sun Ra, džiazo muzikantas.

Ateities vizija gali persimainyti per vieną dieną ir niekada nebūti tokia kaip buvo… įprasta manyti. Tuomet, gal tai suteiktų pagrindo pradėti nepasitikėti dabartimi. Ar šiandieninė tikrovė negalėtų būt permainyta taip radikaliai, kaip tik mūsų sąmonė pajėgtų išgyventi, priimti naują suvokimo būdą?

Laikų ar pasaulio pabaiga, prie kurios mes jau imame priprasti, įtraukia negatyvias tiek „fizines“ apraiškas, kaip globalinės katastrofos, tiek dvasinius reiškinius, kaip moralinį žmonių nuopuolį, nesąmoningumą – kas tarpusavyje aiškiai siejasi, pavyzdžiui, ekologinių krizių akistatoje. Aklai egocentriški žmogaus poelgiai neigiamai įtakoja aplinką, kurios „susirgimai“ pasireiškia žemės drebėjimais ar uraganais. Jau vis rimčiau skamba prielaidos apie pastarųjų tiesiogines sąsajas su besaikiu resursų ir ypač naftos eksploatavimu, šeimininkiškai siurbiant iš žemės gelmių. Tuo tarpu nafta išlieka ir destruktyvių karinių bei politinių konfliktų objektu. Ar mes pakliuvę į spąstus?

Tačiau laikų ar epochos, kaip pasaulėžiūros pabaiga gali būti, jei ne tokia fiziškai drebinanti, tai sukrečianti meta-fiziškai iki pačių sielos gelmių. Tikrovė juk beveik pilnai priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nes esminė jos dalis visiškai nepatikrinama „apčiuopiamai“. Pasaulėžiūros normos tai savotiškas tarpusavio susitarimas, įsitikinimų sistema, kurią niekas nenori palikti savaime lyg kybančią ore.

Žmonių galvas ar plačiausias visuomenes stengiamasi įtakoti bei valdyti, tai ne naujiena ir, pavyzdžiui, toks reiškinys, kaip politinė propaganda nelaikomas amoraliu. Pagaliau be pasaulėžiūros vis vien neįmanoma gyventi ir pagrindinė jos dalis gali būt apibendrinta ir įdiegta masiškai, tokiu būdu nustatant savotišką visuotinai priimtinos, saugios pažiūrų sistemos normatyvą.

Įdomiau tai, kokie įvykiai ir reiškiniai būtų kertiniai išmušant visą pasaulėžiūrą iš pusiausvyros, sudarant sąlygas atsiverti, pagal skambią frazę, „gyvenimui, kuris jau niekad nebebus toks kaip buvo“. Gal būt asmenine prasme, gal būt palaipsniui paveikiant vis daugiau naujų bendraminčių. Beje, be šito nebūtų ir „dainuojančių revoliucijų“. Tūlas gal atmena tą keistai tvirtą jausmą septinto ar net aštunto dešimtmečio pradžios Lietuvoje, kai rodės, kad gyvenimas bus visuomet toks pat. Kiek nedaug žmonių tuomet galėjo nujausti, kokios dramatiškos permainos laukia mūsų čia pat ant slenksčio.

Dabar, neprilygstamais informacijos pertekliaus laikais, galima patirti būseną, kad „niekas mūsų jau nenustebins“, ar manyti esant pakankamai atviriems pasitikti pačias netikėčiausias hipotezes apie bet ką, nebijant, kad tai sudrebins mūsų tikėjimą. Ar tikrai? Tuomet gal verta peržvelgti nežabotai progresyvias temas, kad ir laisviausiame žiniasklaidos vandenyne – internete – eksperimentiškai permąstant, kas gi sudaro mūsų suvokiamos tikrovės rėmus, – ne kvantinės fizikos žinovo ar „profesionalaus“ filosofo atveju, o bet kieno – t. y. atrandant faktorius, nei vieno nepaliekančius abejingais. Tokiu galėtų būt, sakykim, žinojimas, kad Žemė yra apvali (skirtingai nuo iki tol įsivaizduotos plokščios). O jei mes gyvename išvakarėse dar vieno tokio pat mąsto atradimo ar ne menkesnio kalibro faktas tiesiog nuslėptas net nuo pačių aukščiausių valdovų.

Ekskursijos į tokio provokuojančio pobūdžio informacijos saleles nėra lengvu turizmu, užtai mažų mažiausiai gali atverti begalę įdomių siužetų, sumanymų, papildymų bet kokio pobūdžio meninei kūrybai.

Egzistuoja mąstymo būdas ar visas fenomenas, vadinamas sąmokslo teorija. Jo esmė būtų supratimas, kad daugybė ir gal būt svarbiausi socialiniai, politiniai, reiškiniai yra ištisai klastojami, t. y. viena tiesa apie pasaulį skamba žiniasklaidoje, bet tai tik visuotinė priedanga. Tuo pačiu, kad Žemės įvykiai nesivysto natūraliai, laisvai, vos ne kaip pakliuvo, bet yra griežtai įtakojami ir valdomi.

Kita vertus, nepriklausomai nuo santvarkos, nacionalinio charakterio ar šalies išsivystymo lygio, esminės, pavadinkim, bendražmogiškos sampratos apie tikrovę plačioje visuomenėje yra taip nusistovėję, kad jas vargu ar lengvai išmuštum ir didžiausiu anomaliniu stebuklu. Tokiomis sąlygomis, ar ne palanki tai dirva laikyti nuo daugumos akių nuslėptas stulbinančias tiesas? Tą galima būtų daryt beveik be pastangų, jei tokios paslaptys tikrai būtų. Bet kas nuo ko tokio mąsto informaciją turėtų slėpti ?

Tad viena iš žymiausių sąmokslo teorijų visoje alternatyvinėje žiniasklaidoje būtų Illuminati. Labai trumpai apibrėžiant – ji sukas apie tai, kad pasaulį ketina globaliai valdyti grupė nežinomųjų, šešėlinė vadovybė susidedanti iš hiper- turtingų bei įtakingų asmenų. Ketina, todėl, kad, kaip teigiama, toli gražu dar ne viskas jų rankose. Viena iš iliustracijų, – pasaulio piniginė sistema. Gal būt ateis laikas, kai nei vienas vartotojas nebematys ir negaus į rankas grynų, t. y. popierinių pinigų. Jie taps visiškai virtualiu reiškiniu ir tuomet, tik pamanyt, kaip priklausomas nuo sistemos atsidurtų pilietis su niekaip nevalgoma kreditine kortele. Ar ne puiki medžiaga antiutopijai, knygai ar filmui, ir gal būt mes ten dar spėsime suvaidinti.

Kita problema, neretai tampanti karštų ginčų tarp skeptikų ir konspiracijos teorijos šalininkų objektu – skurdas pasaulyje ir ypač, vadinamam, trečiame pasaulyje. Sąmokslo sampratos šalininkai įvardina jį kaip dirbtinai palaikomą būtent tų pačių paslaptingųjų „išrinktųjų“ atstovų. O ar tikrai ne keista, kad po ilgamečių kovų su skurdu ir badu, po milijonų dolerių aukų, padėtis beveik nepasikeitė. Gal kitaip būtų per daug gyventojų, o gal tiesiog žmonės beviltiškai neorganizuoti?

Be gal būt tai tik politika, viskas pernelyg girdėta, per menkai apčiuopiama, kad priblokštų, permainytų mūsų šiandieną.

 O jei kažkas iškiltų apie pačią Žemę, pavyzdžiui, kad ji nėra. . . pilnavidurė. Galimas daiktas jos vidiniu branduoliu gali būt nedidelė saulė, ir Žemės plutos vidinėje pusėje, kaip ir išorinėje galėtų egzistuoti augmenija bei gyvybė. Bent jau sąlygos gyventi. Tai būtų dar viena žymi hipotezė bei sąmokslo teorija, kurioje, kaip teigiama, tiesa žinoma tik nedaugeliui iškiliausių. Nors ir negražu abejoti, bet iki šiol mūsų planetos pilnaviduriškumas nėra pilnai patikrintas, kaip tai nebūtų keista. Be to, daugybė mitų ir legendų byloja apie galimą gyvybę ir vietą Žemės viduje, Hiperborėją, ar kitais vardais vadinamą – Agartą, Šambalą. Tie patys mitai tvirtina ten gyvenant žmones, kur kas dvasiškai labiau prašvitusius nei bičiuliai „išorėje“.

Vėl gi, atsiveria dar vienas įdomiausių pasakojimų šaltinis, kuris būtų rekomenduotinas kiekvienam drąsiam kūrėjui, ieškančiam tikrai kažko naujo. Tiesa, pastaroji tema jau ganėtinai apdainuota, užtenka paminėti Žiulio Verno klasikinį kūrinį, „Kelionė į Žemės centrą„. Tačiau ši knyga kaip tik aplinkiniais keliais apeina slaptą gyvą civilizaciją viduje.

Žmogaus, „išorinio“ žemiečio charakteriui iš vis būdingas keistokas bruožas
– jei kažkur egzistuoja negyva bedvasė vieta – ramu. Jei yra vanduo ir augmenija
– keista, bet vis dar ramu. Jei kažkur egzistuoja gyvybė, kažkas panašaus į jį patį
– aliarmas, negali būti, o ne, niekada.

Taigi, prieiname vieną seniausių bei dramatiškiausių temų sąmokslo teorijos archyve, ne tik ar egzistuoja gyvybė už mūsų planetos ribų, bet ir tai, kad šis faktas ar net gi kontaktai žinomi tam tikrai aukštuomenei ir yra slepiami „nuo liaudies“ jau pusšimtį metų.

Ar maždaug tiek pat laiko, kiek ir tai, kad… Hitleris nenusinuodijo. Ką gi, nei vienam istorikui ne paslaptis, kad Adolf Hitlerio savižudybė yra vienas migločiausių kriminalų ir praktiškai neturinti tvirtų įrodymų. Egzistuoja nepatikrinti duomenys apie tai, kad pats Josif Stalin yra pripažinęs, jog Hitlerio sučiupti nepavykę ir greičiausiai didysis nusikaltėlis pabėgo. Ar tai jau taip neįmanoma? Ar fiurerio bunkeris negalėjo turėti požeminio išėjimo (be ko dabar turbūt neapsieina nei vienas vyriausybinis statinys). Ar negalėjo būti pakištas antrininkas, suklastoti dokumentai ir t. t. Ar tik šiais laikais yra „Osamos fenomenas„, ar šiaip nesugaunami lyderiai bei parlamentarai?

Gal būt kai kuriems intriguojančių vakaro žinių mėgėjams tokia vėluojanti informacija pasirodytų labiau sukrečianti nei, sakykim, JAV vyriausybės pareiškimas, kad jau penkiasdešimt metų kariniai ekstremistai laikė „51 kvadrate“ – slaptam angare nežemiškos kilmės erdvėlaivį. Kas labiau išjudintų ramų gyvenimą stebint „nuolaidas“?

Sakykim, jei vis dėlto „fiureris“ pabėgo, tai natūralus nepatiklaus žiūrovo klausimas būtų, kur? Kaip žinia Argentina tuo metu galėtų būt pakankamai protinga kandidatūra. Ekstremalesnis variantas vestų link Antarktidos, – ne toks šiltas prieglobstis, bet yra vietelių visai pakenčiamų. Tuo labiau, kad militarizuota Trečio Reicho ekspedicija ten buvo viena pirmųjų ir greičiausiai ta proga Antarktidoje galėjo būt įkurta solidi fašistinės Vokietijos bazė. Beje, kodėl ir šiandien ten tiek daug JAV bei Rusijos karinių laivų bei pajėgų, ką riektų saugoti baltoj šaltoj dykynėje?

Puiki medžiaga bet kokio žanro kiek paranojiškam pasakojimui.

Kaip ten bebūtų, vaizduotė – bebaimė, lekianti „virš“ nusistovėjusių faktų – yra vystanti jėga, galinti padėti gyventi tiesoje ir hipotezėje vienu metu. Nekeiskime jos į pirktinį surenkamą realybės konstruktorių iš paruoštų saugių dalių.

Paminėti buvo tik keli egzotiški, daugiausiai lankomi sąmokslo teorijos „kraštai“. Bet aprėpiant plačiau, kiekvienas jų, ir vis naujai atrastas gali tik išjudinti laisvam mąstymui. Pažinimas, platesnis tikrovės suvokimas gali skatinti tik altruizmą, tiesos ieškojimas – rūpestį ir užuojautą.

Supermenas grįžta, fantazija vejasi tikrovę ir nuo didingų nežemiškų sampratų matomai net patiems nykiausiems skeptikams dabar jau išsisukti nepavyks.

Views All Time
Views All Time
1387
Views Today
Views Today
1
0 0