Nusirašinėjimo ir korupcijos problemos Lietuvos aukštosiose mokyklose

Nustatyta, kad labiausiai korumpuoti yra muitinė, kelių policija, gydytojai. Gaila, kad per televiziją dažniausiai kalbama tik apie korupciją politikos srityje, o ne apie Lietuvos aukštąsias mokyklas, kur šiuo metu nusirašinėjimo ir korupcijos problema labai svarbi. Ji neleidžia dėstytojams objektyviai vertinti studentų. Daugelis studentų ir dėstytojų to nesupranta, nes atskirti, kur – dovanos, o kur – kyšiai, yra sunkoka.

Dovanos – kasdienybė

Pirmieji korupcijos problemą universitetuose paviešino Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS). 2003 metais LSAS prašymu 14 universitetų ir 25 kolegijose buvo atliktas tyrimas, kurio apklausos metodas buvo standartizuotas interviu, pateikiamas studentams. Dažniausiai studentus paskatina duoti kyšį bendramoksliai (43,8 proc.), rečiau jie nusprendžia tai padaryti patys (21,5 proc.); 18,5 proc. studentų apie tai leidžia suprasti žmogus, kuriam duodamas kyšis. Tikra korupcija studentų manymu yra tada, kai dar neįvykus stojamajam egzaminui, jau žinomi įstojusiųjų sąrašai. Tuo tarpu dovanų įteikimas per egzaminus yra laikomas beveik įprastu reiškiniu.

“Susimeta” kyšiui

Be to, didelis korumpuotumas Lietuvoje yra laikomas komunizmo ir sovietmečio palikimu, tačiau paradoksalu, kad dėstytojui duoti kyšį tenka daugiausiai jaunesnių kursų studentams. Tai reiškia, kad korupcija Lietuvos aukštosiose mokyklose nėra joks palikimas, o naujai besiformuojantis reiškinys. LSAS teigimu, labiausiai Lietuvos universitetuose paplitusi korupcijos forma – „susimetimas“ dovanai prieš egzaminą. Iš to galima daryti išvadą, jog daug studentų nemato tokiame savo poelgyje korupcijos problemos.

Įsigilinus, galima pamatyti, jog ne visuose universitetuose ir fakultetuose viskas vyksta panašiai. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (TSPMI) yra ypač griežtos taisyklės, kurias pažeidus taikomos sankcijos. Šiuo klausimu kalbinome TSPMI direktoriaus pavaduotoją studijoms Aušrą Rauličkytę.

Ar korupcijos problema universitetuose – svarbi?

Manau, kad tai yra tikra problema – tai įrodo labai daug apklausų. Tačiau yra kitas stebinantis dalykas – buvo įtartinai tylu: jokio kalbėjimo, jokio nerimo, jokio skandalo. Tai parodo mūsų vertybių stoką. Jeigu būtume budrūs ir turėtume neigiamą požiūrį į kyšininkavimą, daug daugiau būtų tokių skandalų. O kai apie tai nėra jokios kalbos ir tai yra savaime suprantamas dalykas, niekas ir neišvešėja.

Kokia situacija yra TSPMI?

Čia sąlygos geresnės pirmiausiai dėl to, kad institutas yra jaunas, dėstytojai – jauni. Neperėmėme senų fakultetų „tradicijų“. Pavyzdžiui, daugelyje fakultetų normalu „susimesti“ dovanai prieš egzaminus, atnešti dėstytojui šokolado arba gėlių. Tai laikoma tam tikra egzaminų laikymo „tradicija“. Kai studentai po pirmos sesijos panoro ir pas mus taip elgtis, davėme suprasti, kad vertinimo procesas yra dėstytojo darbas, kuris neturi būti susietas su papildomomis išlaidomis ar dėstytojo emocijomis.

Pirmaisiais metais kovėmes su kyšininkavimu, reikėjo studentams paaiškinti, kad tai nėra priimtina. Gerai, kad viskas gerai baigėsi ir neišsirutuliojo. Kartais labai sunku būna atskirti, kur yra korupcija, o kur ne. Pavyzdžiui, jei studentas atneša sekretorei šokoladą… Negali uždrausti, nes galbūt tarp tų žmonių yra tam tikri asmeniški santykiai, gal jie pažįstami ir bendrauja. Todėl mes negalime griežtai kontroliuoti, nes yra tikimybė sugriauti žmogišką pasitikėjimą.

O kaip dėl nusirašinėjimo? Ar jis pas jus egzistuoja?

Aišku, jis yra, bet mes stengiamės su tuo kautis.

Girdėjau, kad užsienyje (Švedijoje, Suomijoje) studentai nenusirašinėja, jie net nenori to daryti, nes jiems to nereikia. Jūsų manymu, kodėl?

Vertybės yra kitos. Šalia sėdi kolega, kuris irgi laiko egzaminą. Ir turi būti gėda ne tiek dėl savęs, kiek būtent dėl kolegos. Deja, tokias nuostatas turi tik dalis mūsų studentų, ir ne didžioji dalis. O jei paklaustumėte mūsų studentų, ką jie galvoja apie nusirašinėjimą, tikriausiai dauguma atsakytų, kad tai normali neatsiejama studijavimo dalis. Dėl to ir yra labai sunku kautis, nes studentams ne gėda nei prieš save, nei prieš kolegas, nei prieš dėstytojus. Lengvai jų neįtikinsi ir jiems neišaiškinsi. Pradėti reikia nuo griežtų bausmių ir jų nuosekliai laikytis. Iš pradžių žmonės nenusirašinės dėl to, kad bijos bausmių, o vėliau tai taps visiškai nepriimtina.

Sakote, kad labai stengiatės kovoti su nusirašinėjimu. Kokios sankcijos yra skiriamos?

Šventa dėstytojų pareiga užtikrinti vertinimo objektyvumą, kad studentas būtų įvertintas būtent už tai, ką išmoko, o ne už tai, ką tiesiog nusirašė. Dėstytojai turi aktyviai stebėti studentus bent jau egzaminavimo metu. Jei pagauname nusirašinėjant, iš tikrųjų šaliname. Kai tik mūsų studijų nuostatose atsirado naujas straipsnis, kad studentai yra šalinami pagavus nusirašinėjant, buvo begalinis studentų pasipriešinimas.

Daugelis buvo nepatenkinti ir sakė, kad pas mus – griežčiausia kontrolė. Tačiau nusirašinėjimas – absoliučiai nepriimtina. Dalis studentų moka už mokslą, o dalis ne. Ir kai tas, kuris moka, mato, kad šalia sėdintis, nemokantis už mokslą, nusirašo, iš tiesų pasidaro pikta ir atsiranda nesąžiningumo jausmas.

Mes negalime iš studentų reikalauti, kad jie eitų skųsti savo draugus. Vienas dalykas yra pačiam to nedaryti, kitas – informuoti, kad kolegos taip elgiasi. Tad vienintelis, kas gali su tuo susikauti, esame mes, ir tai yra mūsų pareiga. Atsimenu, kai mes pašalinome pirmuosius nusirašinėtojus – tris studentus, jie sakė, kad gali suprasti šitą poziciją, bet pareikalavo pažadėti, kad tai nėra mada ar koks nors šių metų priepuolis. Mes pažadėjome ir dabar laikomės tokios politikos.

Be to, mes yra kita problema – rašto darbų plagiatai. Labai dažnai dėstytojai pradėjo pastebėti, kad rašto darbe yra nurašytas ne vienas ir ne du sakiniai, o netgi pastraipos bei puslapiai. Dabar šito nėra, bet jei pasitaiko, studentai yra labai griežtai baudžiami. Šiuo metu rašto darbo pradžioje būtinai turi būti įdėtas lapas, kur parašyta, kad studentas pasižada nenusirašinėti, neperduoti savo rašto darbo kitų kursų studentams, nesinaudoti kito kurso studentų rašto darbais.

Kova su nusirašinėjimu yra mūsų pareiga tam, kad užtikrintume objektyvų studentų vertinimą. Studentų sąmonėje per tuos studijavimo metus atsirado suvokimas, kad nusirašinėjimo bei kyšininkavimo dėstytojas netoleruoja ir kad rizika tai daryti yra didesnė, negu galima nauda. Tikiuosi, kad dar po keleto metų tai bus laikoma negarbingu elgesiu.

Kaip manote, ar kituose fakultetuose šitos problemos yra sprendžiamos?

Iš tiesų daugelis stengiasi jų nematyti. Tai vertinama kaip dėstytojo asmeninis reikalas, lyg tai būtų jo teisė – informuoti ar neinformuoti. Aš manau, kad daugelis fakultetų per daug aktyviai nesikauna, bent jau vieningos politikos nėra. Iš dalies juos galima suprasti – tai varginantis ir nemalonus darbas: studentų ašaros, daugybė visokio popierizmo.

Džiaugiuosi, kad sugebėjom atlaikyti tą pasipriešinimą, su kuriuo buvome susidūrę. Tam, kad šita aktuali problema būtų išspręsta, reikia priversti dėstytojus vieningai kautis. Tiesiog reikia nuo kažko pradėti.

Galim būti europiečiai

Visi kalbėjome, jog norime būti europiečiais. Tačiau vien tik tai, kad įstojome i Europos Sąjungą (ES) dar nereiškia, jog tapome artimesni Europai. Mes turime imti pavyzdį iš užsienio šalių studentų ir bandyti keisti savo požiūrį. Tik tada galėsime didžiuotis savo šalimi, jos puikiomis tradicijomis ir žmonių vertybėmis. Lietuvos aukštosiose mokyklose nusirašinėjimo ir korupcijos problemos egzistuoja.

Kai kur jos yra sprendžiamos, kai kur ne. Studentai turėtų suprasti, jog nusirašinėdami ar duodami kyšius, jie elgiasi nesąžiningai visų pirma prieš savo kolegas ir draugus. Tai apsunkina dėstytojui vertinimo darbą. Kaip kautis su šiomis problemomis? Visų pirma, reikia dėstytojams ir administracijai susivienyti, paskirti tam tikras bausmes. O vėliau galbūt taps tiesiog visuomeniškai nepriimtinu dalyku.

Views All Time
Views All Time
2367
Views Today
Views Today
1
0 0