Masonų organizacijos vienur slapčiau, kitur viešiau tebeveikia. Jų vadai ar simpatikai masonų tikslus pristato viešumai kilnius kilnius – pagarbą žmoniškumui ir asmens laisvei. Jų priešai nurodo, kad tie šūkiai yra tik kaukė, kuria pridengtas tikrasis neskelbiamas tikslas – paimti į masonų rankas vadovavimą atskirose tautose ir visame pasaulyje, kurs virstų galutinai vien valstybe ir kurio piliečiai būtų atpalaiduoti nuo Katalikų Bažnyčios įtakos. Tos rūšies pasisakymų aptinkame štai ir šiomis dienomis:

„Demokratiniuse kraštuose masonai niekam nekelia baimes ir nesudaro pavojaus. Priešingai, jie atkakliai gina demokratiją, saugo religijom, sąžinės ir asmens laisvės principus“ (Vienybė, 1952, Nr. 23).

Kaip tą skelbiamą laisvę praktiškai vykdo, rodo pačių masonų pasisakymai:

„Jūs visi – kalbėjo referentas A. Giraud 1951 m. Prancūzijos „Grand Oriento“ ložių suvažiavime Parvžiuje – nurodėte, kad įvairios respublikoniškosios vyriausybės turėjo ne’ai-mingą ranką. Jūs pripažinote, kad konfesinis mokymas mūsų šalyje laisvai išsiplėtė. Jokis ministeris nedr’so pasirašyti potvarkio, kuris buvo jau seniai reikalingas, būtent, panaikinti paskutinius Falloux įstatymo pėdsakus ir įvesti Elzase – Lotaringijoje ir visuose Prancūzijos Unijos kraštuose laicistinio mokymo įstatymą, sudaryti valstybės pasaulėžiūrinį neutralumą visur ir lygiai galiojantį, pasirūpinti pakankamu valstybinių mokyklų skaičium ir joms reikalingų laicistinių mokymo jėgų ir t. t. Mokiniai ir auklėtiniai turi gauti laicistinę dvasią. Jokis mokomasis institutas toliau neturi laikyti kapelionų, nei religijos mokytojų.

„Bažnyčia žygiuoja pirmyn; ji žino, ko nori, ir dirba tiksliu kovos planu. Jeigu masonerija nori likti ištikima savo teisingumo, laisvės ir tiesos principams, jeigu ji nenori atsisakyti nuo laimėjimų masonų, kurie praeityje, kartais su pavojum gyvybei ir laisvei – kovojo prieš visas tamsos galybes, – ji turi nede’sdama žygiuoti į priešpuolį.

„Šitie ponai (būtent, klerikalai) mums parodė pavyzdį. Kai tik jie pajuto valdžią savo rankose, ja tuojau pasinaudojo. Ką mes turime daryti, visai aišku: turime laimėti iš naujo daugumą už laicistinę mokyklą, o tada į darbą! Jokio tuščio fejerverko! jokių pusiau priemonių: turime nuslopinti visą dabartinę pluralis-tinę mokyklų sistemą, kad ji daugiau niekad  neturėtų  vilties  atgyti.“

Taip perduoda masonų kalbėtojo mintis žurnalas „Stimmen der Zeit“ (1952, spalių mėn., 60 p.) ir priduria: „Šitų pavyzdžių užtenka parodyti Prancūzijos ložių neapykantai prleS Bažnyčią ir religiją. Ir šitie beato-dairiniai kovotojai už mokyklų laisvės pavergimą nerausdami vadina save kovotojais už laisvę ir toleranciją“.

Dar dėl atskirų tautų tautinio masonų nepriklausomumo:

„Atskirų kraštų masonų tautinis patriotizmas ir savo kraštui pasiaukojimas yra gal didesnis už įvairių tikybininkų, ypač tokių, kurie yra įpareigoti būti besąlygiškai paklusnūs vienam internacionalo centrui, net vienam asmeniui – vadui, tėvui ar paties Dievo vietininkui“ (Vienybė, 1952, Nr. 23).

W. Forestier savo knygoje „Die Internationale Freimaurerei“, Zue-rich, apie masonus tuo atžvilgiu liudija:
„Nėra jokios tautinės masonerijos“ (263 p.) 

O dėl internacionalo:

„1913 m., metus prieš pirmąjį pasaulinį karą, viešai, nors be susidomėjimo, Berne (Šveicarijoje) buvo sudaryta masonų „Pasaulio Sąjunea“. Tuo pačiu metu Haagoje posė’žiavo VI masonų konferencija. Jos kvietime buvo nusakyta programinė kryptis: ‘Per paskutiniuosius metus mūsų idealas laimėjo vis daugiau ir daugiau širdžių – tuojau sujungti ma-soniškas tautas. Iš naujo pabrėžiame nepalaužiamą valią įvykdyti pagaliau pasaulio masonų grandinę, kuri lig šiol buvo tik idėja“. Autorius priduria, kad masonų organizacijos visur dirba tuo pačiu metodu, turi tą patį mokslą ir „politiškai vieningą pasaulio frontą“ (76 p.). Kalbant apie Šveicarijos masonus iliuminatus, nurodomas ir tas politinis viso pasaulio masonų tikslas: „Ko siekė iliuminatai ir ko siekia apskritai masonai dar šiandien? Ne ko kito kaip pasaulinės valdžios, arba ‘pasaulinės valstybės’, kaip Išmintis sako“ (209 p.).

Iš to pat rašto patiriame, kad pirmiausia masonų organizacija atsiradusi Anglijoje (1717). Iš ten anglų didikai ložę sukūrę Paryžiuje (1725). Tarp 1717 ir 34 organizavosi Olandijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Šveicarijoj. JAV pirmoji ložė buvo sudaryta 1730 Bostone. JAV kūrime masonai turėjo didesnės reikšmės nei bet kuriai kitai valstybei. Washingtonas ir kiti prezidentai davę priesaiką masonų biblija. Nepriklausomybės skelbimo akte iš 56 pasirašiusiųjų 53 esą masonai. Bendras masonų skaičius JAV minimas 3.000.000, Anglijoje 400.000 su 6000 ložių, Prancūzijoje apie 60.000, Vokietijoje buvo prieš karą apie 80.000. Visame pasauly kalbama esą 4-5 milijonai.

Tačiau savo karingumo atžvilgiu masonai nelygu masonams, žinomi savo karingumu prieš religiją ir Bažnyčią prancūziškojo tipo masonai. Iä neapykantos krikščionybei jie rašė himnus šėtonui, jį savo viešpačiu vadindami.   Kas kita anglosaksiškieji masonai, kuriems tas fanatizmas svetimas. Tačiau pereitais metais JAV pasireiškusi polemika dėl mokyklų rodo, kad ir JAV masonai šiai kovai nėra abejingi.

Views All Time
Views All Time
3752
Views Today
Views Today
1
0 0