Šiuo K. Rahnerio SJ posakiu Insbruko universiteto profesorius K. H. Neufeldas SJ 2006-ųjų rudenį pradėjo paskaitų ciklą apie šį garsų praėjusio amžiaus teologą ir jo santykį su malda. Dar būdamas jėzuitų naujokyne, 1925 metais K. Rahneris publikavo straipsnį, pavadinimu „Kodėl mums būtina melstis“. Po keleto įžanginių pastraipų bus pateiktas šio originalaus straipsnio tekstas, o apie jo aktualumą tegul nuspręs skaitytojas.

Jei tau rūpi kokia yra maldos prasmė, jei įdomu, kas vyksta ar gali vykti žmoguje, kai jis meldžiasi, jei manai, kad krikščioniška malda yra ne tik Dievo šlovinimas, ne tik skundas Jam ir tuo labiau ne mėginimas Jį perkalbėti, pagaliau, jei kada nors pagalvojai – ar jau pirma turi tvirtai tikėti, o tik po to pradėti melstis, tai šis K. Rahnerio straipsnis turėtų būti tau įdomus. Jo autorius mėgina į maldą pažvelgti savitu aspektu, iš neįprastos perspektyvos. Kas gali žinoti, gal būtent tuo jis kam nors atskleis naujų ir prasmingų motyvų melstis.

Kuo gi ypatingas šis straipsnis ir kuo išsiskiria K. Rahneris iš kitų garsių teologų, rašiusių bei kalbėjusių maldos tema? Straipsnis ypatingas tuo, kad jis nėra apie maldą, o pats yra originali malda. K. Rahneris skiriasi nuo daugelio teologų tuo, kad jis ne tik rašė ir kalbėjo apie maldą, bet ir rašė maldas bei meditacijas, meldėsi vienas ir su kitais. Kaip išmintinga mama, užuot ilgai aiškinusi vaikui, kas yra druska, duoda jos paragauti, taip ir K. Rahneris šiame straipsnyje neaiškina apie maldą, o kviečia melstis kartu ir stebėti, kas vyksta, kas keičiasi many, kai meldžiuosi, kai Dievo malonė mane paliečia.

Mes įpratę manyti, kad meldžiasi tik tikintys žmonės t. y. pirma eina tikėjimas, po to – malda. K. Rahneris sako, jog gali būti ir atvirkščiai. Jis originaliai pažvelgia į tikėjimo ir maldos santykį ir šią, taisykle tapusią nuostatą apverčia aukštyn kojomis. Jis sako, jog kartais būtent malda gali tapti tikėjimo pradžia ir pagrindu. Morkaus evangelijoje skaitome maldą, kuria išgydyto vaiko tėvas meldžia Jėzų tikėjimo malonės: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!” (Mk 9,24). Tas pat pasakytina ir apie visą Bažnyčios liturgiją, kuri stiprina ir augina žmogaus tikėjimą ar bent turėtų tai daryti.

Ką reiškia K. Rahnerio mintis, kad malda gali būti tikėjimo išeities taškas? Vatikano I Susirinkimas moko, jog suaugęs žmogus tampa krikščionimi, t. y. tikinčiuoju, kai priima Credo – tikėjimo išpažinimą. K. Rahneris mėgina žvelgti plačiau ir klausia: Ar tikėjimas tėra tik racionalus religinės tiesos priėmimas, ar visa vyksta tik intelektualinėje plotmėje? Ar toks požiūris ne per siauras? Juk tikėjimas – tai dinamiška Dievo dovana, apimanti visą žmogaus gyvenimą, kuriai skirta augti kartu su juo. O gal galiu pradėti melstis dar netikėdamas? Taip – sako K. Rahneris ir Vatikano II Susirinkimas, su sąlyga, – kad nori tikėti. Kas žino, galbūt pradėjus melstis, giliau suvoksiu, kas esu, galbūt manyje kai kas pasikeis, įvyks kas nors nauja.

Žemiau pateikiamas straipsnis nėra apie maldą, tačiau jį pavadinus malda iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ši malda pirmiausia nukreipta ne į Dievą (kaip mums įprasta), o į ką nors kitą ar į save. Iš tikrųjų K. Rahneris čia kalbina besimeldžiantį žmogų, kartu kalbasi ir su savimi. Suprantama, jog net ir tokios save reflektuojančios maldos galutinis adresatas ir tikslas yra Dievas. Tačiau pagrindinis šio teksto akcentas ir klausimas lieka tas pats: Kas vyksta, kas keičiasi manyje, kai meldžiuosi ir ko nepajėgčiau, jei nesimelsčiau? Kodėl mums būtina melstis, klausia K. Rahneris ir kviečia atsakymo ieškoti kartu, kviečia kartu melstis.

Kodėl mums būtina melstis

 

Kokia turėtų būti tavo širdis?

Tokia – kokios norėjo Šventasis ir Amžinasis, tokia – kokia skyrė tapti; – kokia tapti Jis savo šventa malone traukia, ragina ir įspėja…

– tokia kaip Kristaus širdis, pilna meilės ir švento pasiaukojimo…

– tokia, kokios pats trokštum, kad Dievo malonės tave pripildžius, tavo žvilgsnis į gyvenimą ir į Jo skirtą užduotį taptų šviesesnis ir prašytumei meilės, kuri visa suvokia ir visa gali…

– tokia širdimi, kuri trokštų tapti kitiems viskuo ir, nepaisydama savęs, kitiems tarnautų…

Štai toks turėtumei būti. Dar kartą pamąstyk, ką reiškia būti šventam dėl neperprantamos, amžinos Dievo valios, pagalvok, ką tai reiškia dėl pavyzdžio to, kuris mirė, kad būtumei šventas, ir ką reiškia tapti šventam dėl savo širdies troškimo… ir tada atsakyk:

Ar tavo širdis yra tokia?

Ar Dievo valia tavyje yra veikimas ir tiesa?

Ar tavo vidinis žmogus atsinaujina Kristuje?

Ar to trokšta tavo širdis?

Kaip tu tai pajėgsi, ne pusėtinai ir baikščiai, o visiškai ištikimai?

Tu turi melstis. Mes turime melstis!

Nes jeigu nesimelsime, tai pakibsime ant žemiškų dalykų ir susmulkėsime kaip jie, susiaurėsime kaip jie. Jie mus prislėgs, nupirks, nes mes savo meilę, savo širdį jiems iššvaistysime.

Mes turime melstis!

Tada atsitrauksime nuo smulkmeniškos kasdienybės, kuri mus daro mažus ir siaurus. Tada artėsime prie Dievo ir tapsime pajėgūs „ad attingendum Creatorem ac Dominum nostrum – paliesti mūsų Kūrėją ir Viešpatį“.

Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų (Jok 4,8). Tačiau ten, kur jis savo kūriniui save apreiškia jį apkabindamas meilei ir gyriui, ten jis leidžia sielai atpažinti (suvokti), kokia menka, tuščia ir silpna ji yra, pilna savo siauros būties menkniekių, skausmo ir kryžiaus kančios baimės, kupina smulkmeniško pasipūtimo ir egoizmo …

Tada, metui atėjus, kai Jis to norės, sielą taip apšvies, kad ji suvoks Dievo norus ir kelius, ji ims tokios širdies trokšti, kuri yra tikinti, kupina tvirtos vilties, pilna niekada nesiliaujančios meilės, plati, nesavanaudiška ir tyra.

Tada Viešpats pripildys „savo“ sielą malonės galia, kad ji veiksmingai patirtų tai, ko maldoje siekė ir ką gyrė.

Kad ji taptų stipri, visa veikti ir visa iškentėti.

Tada Jis jai duos Dievo Dvasią, kuri „jos silpnybei ateis į pagalbą“.

Kuri sielą taip myli, jog ši užmiršta geisti pasaulio meilės.

Kuri sielą guodžia savo džiaugsmu.

Kurioje yra amžino gyvenimo „rankpinigiai“.

Štai tokia taps širdis, kuri meldžiasi. Nes, kas prie Dievo artinasi, tas taps vienos dvasios su juo. O Dievo dvasia tai (Gal 5,22): meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė.

Tokia taps mūsų širdis, kai mes Dievo dvasioje melsimės.

Karl Rahner SJ

Warum uns das Beten nottut

Iš knygos Sehnsucht nach dem geheimnisvollen Gott

Herde Freiburg, Basel, Wien 1990

Iš vokiečių kalbos išvertė ir įžangą parašė t. Vidmantas Šimkūnas SJ

Views All Time
Views All Time
1111
Views Today
Views Today
1
0 0