Atleidimas ir santuoka

Žmonės klausia manęs, ką patarčiau kovojantiems už santuokos išsaugojimą. Visada atsakau: melskitės ir atleiskite. Jaunuoliams iš smurtaujančių šeimų irgi sakau: melskitės ir atleiskite. Ir net vienišai, be šeimos paramos likusiai moteriai vėlgi sakau: melskis ir atleisk. (pal. Motina Teresė iš Kalkutos)

Jau daugelį metų konsultuodamas šeimas, vis įsitikinu ir įsitikinu, kad be kasdienio atleidimo vienas kitam žmonos ir vyro gyvenimas gali virsti pragaru. Ir esu matęs, kaip net labiausiai erškėčiuoti rūpesčiai dažnai išsisprendžia, ištarus vieną paprastą žodį „atleisk“.

Prašyti partnerio atleidimo visada sunku, nes reikia tapti nuolankiam, pažeidžiamam, pripažįstančiam savo silpnumą ir klystamumą. Tačiau yra keletas dalykų, darančių santuoką sveikesnę.

Vokiečių pastorius Dytrichas Bonheferis (Dietrich Bonhoeffer), Hitlerio kalintas už pasipriešinimą nacių režimui, savo įkurtai mažai bendruomenei primindavo būtinybę „gyventi atleidimu“, nes be atleidimo negali tverti joks žmogiškas ryšys ir ypač santuoka. Kartą jis rašė: „Neįrodinėkite savo teisių. Nekaltinkite vienas kito, neteiskite ir nesmerkite, neieškokite kliaučių, tik priimkite vienas kitą tokius, kokie esate, ir kasdien atleiskite vienas kitam iš visos širdies.“

Per trisdešimt trejus santuokos metus mudviem su žmona Verena netrūko progų išbandyti savo nusiteikimą atleisti. Vos savaitei praėjus po mudviejų vestuvių, patyrėmę pirmą krizę. Pasikvietėme mano tėvus ir seseris pietų į savo naująjį butą, ir Verena visą popietę sukosi virtuvėje, ruošdama valgį. Mano sesuo menininkė nužiedė mums molinių lėkščių rinkinį, ir aš išdėliojau jas ant stalo.

Atvykus šeimos nariams, sėdome pietų. Staiga griuvo abu stalo galai, nes aš vyriais netinkamai buvau sutvirtinęs ištraukiamąsias dalis. Grindis nuklojo valgiai ir indų duženos, o paplūdusi ašaromis žmona išbėgo iš kambario. Prireikė kelių valandų, kad ji man atleistų ir pasijuoktų iš nelaimės, nuo tada tapusios šeimos legenda.

Iki susilaukėme aštuonių vaikų, turėjome apsčiai progų nesutarti. Kas vakarą išmaudžiusi ir apvilkusi pižamomis vaikus, Verena liepdavo jiems laukti manęs ant sofos su mėgstama paveikslėlių knyga. Tačiau vos man grįžus po darbo namo, jie visi užsimanydavo pažaisti su manimi lauke, tad neretai mes šėliodavome kieme. Verena turėdavo dar kartą juos prausti, ir tai darydama, ji visiškai pagrįstai niurnėdavo.

Daugelis mūsų vaikų sirgo astma ir, būdami maži, beveik kasnakt pabusdavo nuo kosulio ir dusulio. Retkarčiais dėl to irgi kildavo nesutarimų, ypač Verenai priminus, kad ir aš, o ne vien ji, palikęs lovą, galėčiau padėti jiems.

Bardavomės ir dėl mano darbo. Būdamas leidyklos prekybos agentas, ištisas dienas praleisdavau kelionėse. Mano teritorijai priklausė Niujorko vakarinė dalis – Bafalas (Buffalo), Ročesteris (Rochester) ir Sirakjusas (Syracuse), todėl dažnai nuo namų būdavau nutolęs per šešias ar aštuonias valandas kelio. Vėliau darbo reikalais tekdavo vykti į Kanadą, Europą, Afriką ir net Australiją. Sugrįžęs dažnai turėdavau šias keliones ginti kaip gyvybiškai svarbias, bet mano kalbos menkai paguosdavo Vereną, privalėjusią krauti lagaminus ir pasilikti namie su vaikais.

O kur dar The New York Times laikraštis! Po sunkios dienos prie vairo nematydavau nieko blogo prigulti su laikraščiu kelias minutes, vaikams žaidžiant šalia; taip ir sakydavau žmonai. Tik vėliau supratau, kad būtų buvę kur kas gražiau pripažinti, jog visą dieną pluša ir ji. Tačiau tuo metu jai užsiminus apie tai, aš bemat pasišiaušdavau.

Dažnai susimąstau, kur būtų pakrypusi mūsų santuoka, jei iš pat pradžių nebūtume mokęsi kasdien atleisti. Juk šitiek porų miega vienoje lovoje po tuo pačiu stogu, bet viduje juos skiria mylių mylios, o tarp savęs jie pasistatę neapykantos sieną. Šios sienos plytos gali būti visiškai mažos: pamirštas jubiliejus, nesusipratimas, ilgai lauktą šeimos iškylą nurungęs posėdis darbe.

Daugelį santuokų galėtų išgelbėti paprasčiausias suvokimas, jog partneris niekada nebus tobulas. Labai dažnai poros mano, kad tvirtoje santuokoje nesutarimų nebūna. Negalėdamos įgyvendinti šių nerealių lūkesčių, jos arba užgniaužia tikruosius jausmus vienas kito atžvilgiu, arba pasiduoda ir nusivylusios skiriasi dėl „charakterių neatitikimo“.

Būdamas netobulas, žmogus nuolat klys ir žeis kitus nesąmoningai ar net sąmoningai. Iš asmeninio patyrimo žinau, kad vienintelis nuo nesėkmės apsaugantis sprendimas yra atleisti, prireikus nors ir septyniasdešimtkart septynis kartus. C. S. Lewis rašo:

Atleisti kasdienio gyvenimo nesibaigiantiems iššūkiams – kantriai atleisti linkusiai įsakinėti uošvei, šiurkščiam vyrui, priekabiai žmonai, savanaudiškai dukteriai, melagiui sūnui – argi tai įmanoma? Įmanoma, mano galva, jei nepamirštame, kas iš tikrųjų esą, ir jei mūsų darbai tikrai atitinka kas vakarą tariamus maldos žodžius: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Atleidimo galią nuostabiausiu būdu atskleidžia mano žmonos tėvų Hanso ir Margrit Mejerių (Hans ir Margrit Meier) istorija. Hansas buvo stiprios valios žmogus, ir dėl jo užsispyrimo jų santuoka ne kartą nutrūkdavo.

Aistringas antimilitaristas Hansas 1929 m., vos keliems mėnesiams praėjus po jųdviejų vestuvių, pateko į kalėjimą, atsisakęs tarnauti Šveicarijos kariuomenėje. Vos jam išėjus iš kalėjimo, porai vėl teko išsiskirti. Mama atrado „Bruderhofą“ („Broliškumo vietą“, mano senelių įkurtą tikėjimo bendruomenę) ir norėjo į ją stoti, o vyras liko abejingas. Neseniai pagimdžiusi pirmą vaiką, Margrit meldė Hansą jungtis prie jų, bet nebuvo lengva jį palenkti. Jai prireikė kelių mėnesių, kol įtikino ateiti.

Po trisdešimt metų, sulaukę vienuolikos vaikų, jie išsiskyrė trečią kartą, ir vėl dėl skirtingo požiūrio į įsipareigojimus „Bruderhofui“. Hansas išvažiavo į Buenos Aires ir ten gyveno vienuolika metų. Margrit su dauguma vaikų, įskaitant Vereną, emigravo į Jungtines Valstijas.

Nebuvo matyti jokių išorinių apmaudo ženklų, beje, ir išgijimo. Pamažėle kilo pagiežos siena, grasinusi atskirti amžiams. 1966 m. mudviem su Verena tuokiantis, Hansas net nedalyvavo vestuvėse.

1972 m. kartu su Verenos broliu Andreasu nuvykome į Buenos Aires, vildamiesi nors kiek susitaikinti su Hansu, bet jis atmetė mūsų pastangas, bent iš pradžių. Jam rūpėjo tik išreikšti savą reikalo pusę ir dar kartą mums priminti begalę patirtų nuoskaudų. Tačiau paskutinę mūsų kelionės dieną kažkas įvyko. Jis pareiškė aplankysiąs mus Jungtinėse Valstijose. Tvirtino atvyksiąs tik dviem savaitėms, pabrėždamas, jog nusipirko bilietą į abi puses, bet, šiaip ar taip, pradžia buvo padaryta.

Galiausiai jam iš tikrųjų atvykus, likome apvilti. Hansas tiesiog negalėjo atleisti. Kaip įmanydami stengėmės išsiaiškinti praeities nesusipratimus ir išpažinome savo kaltę įvykiuose, lėmusiuose jo ilgą atsiskyrimą, tačiau nieko nepasiekėme. Protu Hansas suvokė, kad vienintelis mus skyręs dalykas buvo jo nesugebėjimas atleisti. Tačiau prisiversti ir atleisti jis irgi negalėjo.

Ir tada atėjo posūkio metas. Eilinės tuščios diskusijos viduryje mano dėdė Hansas Hermanas, mirštantis nuo plaučių vėžio, sutelkęs paskutines jėgas, pakilo ir, priėjęs prie Hanso, patapšnojo jam per krūtinę, tardamas: „Hansai, pasikeisti privalai čia!“ Šie žodžiai jam kainavo milžiniškas pastangas, nes dėdė pro vamzdelius nosyje kvėpavo iš deguonies aparato, ir kalbėti jam buvo be galo sunku.

Hansas buvo galutinai nuginkluotas. Jo šaltumas ištirpo, ir tą pačią akimirką jis nusprendė atleisti ir sugrįžti pas žmoną ir šeimą. Nukeliavęs į Argentiną užbaigti reikalų, jis grįžo ir visam laikui apsigyveno su jais.

Laimei, per visus išsiskyrimo metus Hanso ir Margrit ryšys niekada nebuvo visiškai nutrauktas: Hansas nė karto neprisilietė prie svetimos moters, o Margrit kasdien meldėsi už vyro sugrįžimą. Vis dėlto jiems prireikė laiko santykiams atgaivinti, ir lemiamą žodį čia tarė jų noras atleisti. Galiausiai visiškai atsigavusi santuoka peraugo į gilią meilę ir džiaugsmą gyventi šalia. Ji neišblėso šešiolika metų, iki pat Margrit mirties.

Mano uošvių istorija rodo, kad gali atgimti ilgo išsiskyrimo pertraukta santuoka. O kaip tokiu atveju, kai ją suardo svetimavimas? Ar sąžininga tikėtis, jog išduota žmona ar vyras, sukaupę pakankamai drąsos, atleis ir pradės viską iš pradžių?

Prieš trejetą metų aš konsultavau Edą (Ed) ir Kerol (Carol), kurių santuoka buvo virtusi griuvėsiais. Dar prieš susituokdamas Edas turėjo rūpesčių dėl stikliuko, ir jų namuose jau iš pat pradžių dėl to kildavo įtampa. Išskyrus tai, visa kita klostėsi gerai, ir netrukus juodu susilaukė vaikų: iš pradžių – berniuko, vėliau – mergaitės. Pašaliečiui ši santuoka būtų atrodžiusi tobula. Tačiau vidujai Edas ir Kerol vis labiau tolo vienas nuo kito. Netrukus Edo dėmesys nukrypo į kaimynę, ir jis užmezgė su ja meilės ryšį.

Po keleto metų Edas su Kerol tapo mūsų bažnyčios bendruomenės nariais, ir maždaug tada jis prisipažino svetimaująs – iš pradžių žmonai, o paskui ir man. Vėliau jis pripažino, kad sąžinė nedavusi ramybės, ir jis, nebeatlaikęs įtampos, negalėjęs toliau slėpti paslapties, apsimetinėdamas, jog viskas puiku.

Žinia Kerol pribloškė. Jau senokai jautusi, jog kažkas negerai, ji vis dėlto nesitikėjo tokios apgavystės. Degdama pykčiu, ji pareiškė Edui, kad jų santuoka baigta ir kad ji niekada jam neatleisianti.

Kerol pyktį nesunku pateisinti, tačiau jaučiau, jog jos pirmąją reakciją: „Niekada tau šito neatleisiu!“ – sukėlė ne neįmanomybė atleisti Edui, bet mintys apie sąžinę, teisingumą ar „atsilyginimą jam“. Buvau įsitikinęs, kad giliai širdyje ji už viską labiau troško tvirto ryšo su mylimu žmogumi, savo vaikų tėvu. Tačiau dėl to, kad jis pamynė ją, pirma – nuolatiniu girtavimu, o paskui ir neištikimybe, ji negalėjo įveikti pasipiktinimo juo. Edas nenusipelnęs kitos galimybės, ir tą akimirką ji nieku gyvu jos nesuteiksianti…

Viena man buvo visiškai aišku – jiems abiem, Edui ir Kerol, reikėjo laiko ir vietos, kad galėtų patys išsiaiškinti savo problemą. Pirmiausia, tokiems santykiams esant, jie negalėjo likti kartu, tačiau greito teigiamo sprendimo irgi nederėjo tikėtis. Naujus santykius teks kurti nuo apačios iki viršaus, ir kūrimas bus ilgas bei skausmingas. Antra, jaučiau, kad laikinas išsiskyrimas leistų jiems naujomis akimis objektyviai pažvelgti vienam į kitą, gal net padėtų atrasti ankstesnę jųdviejų meilę.

Edas ir Kerol apsigyveno skyrium, ir kelis mėnesius aš konsultavau juos atskirai. Edui reikėjo padėti suvokti neištikimybės žiaurumą, ir jis nedviprasmiškai parodė to norįs. Tuo tarpu Kerol reikėjo padėti suvokti, kad neatleidus Edui, jos širdyje niekada neužsitrauks neištikimybės įrėžtos gilios žaizdos. Ji prisipažino, kad sužinojusi apie Edo ryšį, labiausiai baiminosi, kad bus jo palikta visam laikui, o to ji nenorėjusi; taigi jai ir teks aiškiai pasakyti, jog ji pasiryžusi priimti jį atgal.

Vėliau, Kerol pageidavimu, jie pradėjo skambinti vienas kitam. Vėliau, pokalbiams ilgėjant ir laisvėjant, jiedu nutarė esą pasirengę susitikti veidas į veidą. Kerol nuotaika tai subjurdavo, tai pragiedrėdavo, tačiau per laiką ji pajuto norinti antrą kartą pradėti naują gyvenimą su Edu – ne vien dėl vaikų, bet ir dėl savęs pačios. Dar svarbesnis buvo jos prisipažinimas, jog dėl neištikimybės kaltas ne vien Edas; dalis kaltės dėl jų išsiskyrimo tenkanti ir jai. Tuo tarpu Edas liovėsi gėręs, o ir kitokiais būdais bandė įtikinti Kerol, kad stengsis dėl jųdviejų santuokos sėkmės.

Galiausiai po dešimt mėnesių Edas ir Kerol vėl ėmė gyventi kartu. Per ypatingas pamaldas švęsdami naują pradžią, juodu viešai atleido vienas kitam ir iš naujo pašventino savo santuoką. Po to spinduliuojančiais veidais sumainė naujus žiedus.

Mūsų visuomenėje, kurioje viena iš dviejų santuokų baigiasi skyrybomis, taip ir maga pasmerkti poras, nesugebėjusias išlikti kartu. Aišku, niekas neturi teisės to daryti. Pamatęs, kaip atleidimas išgydo dešimtis santuokų, net tokias pasmerktas, kaip Edo ir Kerol, niekaip negaliu atsisakyti vilties išgelbėti šimtus tūkstančių kitų.

Iš Johann Christoph Arnold. Kodėl atleidžiu?
Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.

Views All Time
Views All Time
2367
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

14 − 4 =