Ko tokia susiraukus? Ko amžinai nepatenkinta? Ko nekalbi? Ko per daug kalbi? Patylėk. Atnešk. Duok. Paimk. Kur tas, anas, trečias, ketvirtas, ką čia padarei ir apskritai užsikišk.

Mes bendraujame.

Kadaise turėjau sparnus. Tikėjausi jais apskrisianti visą pasaulį. Jie buvo tokie dideli, lengvi, spalvoti. Jaučiausi esanti drugeliu. Gyvenimas šypsojosi. Kvietė suptis ant saulės spindulių ir juoktis.

Grąžinkite man juos.

– – –

Mes susitikome atsitiktinai per draugės gimtadienį. Buvai panašus į svečią nei iš šio pasaulio. Gerąja prasme. Toks tylus, pablyškęs, visą vakarą sėdėjai su vyno taure rankoje ir kartkartėmis tarstelėdavai žodį kuriai pernelyg įkyriai kiek padauginusiai damai, kviesdavusiai šokti. Žiūrėjau į tave iš tolo ir bijojau prieiti, kad nedingtum.

Jam nesiseka su moterimis, paaiškino viena pažįstama, kažkodėl nesiseka.

O galėčiau būti ta vienintele. Kuri tau reikalinga, pamaniau. Bet neisiu ir nelįsiu į akis.

Priėjai pats. Prisėdai šalia. Pasiūlei vynuogę ir vyno. Mes kalbėjomės visą vakarą. Turėjome apie ką. Tu, kaip ir aš, mėgai (ir mėgsti) Kingą, Bulgakovą, Tarantino filmus ir naująjį rusų kiną. Nekenti rudens ir ne į žiemą panašios žiemos, šuolių parašiutu, treninguotų skustagalvių su šlepetėmis kavinėse bei gatvėse.

Kiek daug turėjome vienas kitam pasakyti.

Po to buvo pusė metų pasakos. Kai laukdavau tavęs lyjant po stogeliu, buvo gera žinoti, kad tu žinai, jog laukiu. Visa švytėjau, nes buvau tavo svajonės išsipildžiusi dalis. Bent man taip sakei. Už tai, kad gyvenau, gaudavau gėlių. Kuri to nenorėtų?

Nesuprantu, kaip jam galėjai taip apsukti galvą, kalbėjo pažįstamos. Juk jis moteris meta po poros savaičių.

Šypsojausi. Nemeta jis moterų, nemeta. Jam tiesiog iki šiol nebuvo pavykę rasti savo vienintelės. Dalies savo gyvenimo. Savo svajonės dalies.

Gal tu persikelk pas mane, pasakei vieną vakarą. Nebegaliu be tavęs. Man per sunku laukti kitos dienos, kai vėl tave pamatysiu. O paskui susituoksime.

Tai pasiūlymas?

Ne. Aš to noriu.

Gal tada reikėjo išgirsti plienines gaideles tavo balse. Bet Meilė lyg sapnas įsuka į savo verpetą. Tu tiki tuo, kuo nori tikėti.

Vestuvės buvo prašmatnios. Ir tiek. Tu visada norėjai būti geriausias iš geriausių. Turėjai galimybių parodyti savo galią ir parodei. Viskas buvo labai gražu. Ir šalta. Ledinis šaltis žnaibė man širdį, bet dar ir tada guodžiausi, kad visus rūpesčius prisiėmęs esi pernelyg pavargęs, šurmuliuojantys svečiai neleidžia atsipalaiduoti. Kita vertus, tavo padėtis mažoje mūsų miesto su pretenzijomis į didmiestį visuomenėje irgi įpareigoja. Negali atpalaiduoti kaklaraiščio mazgo ir tiesiog pakvailioti su manim, nes negali, ir viskas.

Ko tu su juo tiek ilgai šoki? (Jis – tavo pirmasis pabrolys. Ilgai – du šokiai.)

Juk vestuvės, mielasis. Aš tave myliu. Ko tu pyksti?

Sėsk ir pasėdėk.

Savininko gaidelės. Taip šeimininkas drausmina neklusnų šunį.

Sėsk, sakau.

Atsisėdau. Širdį žnaibė šaltis—

Kartu, kartu!

Tavo rankos buvo kaip gniaužtai. Bijojau. Nežinau ko. Juk tu mano žmogus, raminausi, kas gali nutikti. Bet bijojau.

Kartu…

Tavo bučinys buvo panašus į įkandimą. Pasimuisčiau. Nepaleidai iš glėbio. Spaudei vis smarkiau.

Man skauda, sušnabždėjau.

Tegul visi man tavęs pavydi, pasakei, ne, iškošei pro dantis. Tegul plyšta iš pavydo.

Vadinasi, ne iš meilės bučiavai, o kad pavydą sukeltum?

Nebenusišnekėk ir nedaryk man gėdos.

Kartu…

Tikrai buvo kartu. Nurijau ašaras, netikėtai ištryškusias iš po blakstienų.

Žliumbt pradėsi?

Ne, mielasis, ne, tai iš laimės…

O dabar eisim šokti. Mūsų šokis. Parodykim jiems, kas yra kas.

Parodykim. Neturiu iš ko rinktis. Tu rodyk, aš pamėginsiu nemirti.

Mano sparnai plastelėjo kartą kitą ir sustingo. Neverk, liepiau sau, jie atgis rytoj, kai pradėsime kitą gyvenimą. Mes būsime šeima.

Sparnai tylėjo. Jaučiau, kaip jie blunka.

Kitas rytas atėjo nelauktas. Didelėje prašmatnioje lovoje jaučiausi vieniša ir niekam nereikalinga. Šalia miegojai tu. Žvelgiau į tave. Marmurinis veidas. Jokių pagirių požymių. Iš kur jie bus – juk per visą vakarą teišgėrei vyno taurę. Tai, žinoma, labai labai gerai, bet kažkas ne taip. Smilkiny pulsuoja gyslelė. Norėčiau ją pabučiuoti, bet bijau. Anksčiau nebijodavau, dabar širdin įsismelkė baimė. Ji panaši į siaubą. Įsivaizdavau, kaip pabučiuoju, o tu pramerki akis ir trenki man antausį.

Kvailystės. Aš tave myliu. Myliu? O tu mane? Kas dabar dedasi, nemylėtum, nebūtum vedęs.

Prasimerkei.

Labas rytas, vyre, pabandžiau pajuokauti.

Dar voliojies? O svečiai? Imkis žmonos pareigų, negi jie turi blūdinėti ir ieškoti, kur nusiprausti, ką užvalgyti, ko atsigerti. Kur kava, alus?

Virtuvėj…

Ir tavo vieta dabar ten. Aš tuoj ateisiu. Greit, ko spoksai?

Gal tu ir teisus, gal, gal. Dabar aš šių prabangių namų šeimininkė. Mums nereikia tarnaičių, nereikia, kad svetimo žmogaus rankos darytų svetimą tvarką. Aš susitvarkysiu. Atleisk, nepagalvojau. Tiesiog nesuvokiau, kad dabar visa tai priklauso ir man.

Nepyk, mielasis, pasistengsiu nepadaryti tau gėdos. Kad kiti tau pavydėtų.

Jau pradėjau mąstyti kaip tu. Aš gera mokinė. Pažadu mokytis stropiai.

—-

Vėl visą dieną niekais užsiiminėjai?

Antri metai vietoj labas vakaras girdžiu tą patį.

Jei aš tau leidžiu nedirbti, tai nereiškia, kad turi sėdėt namie apsivėlus. Į ką tu pavirtai?

Tu man liepi nedirbti, norėjau pasakyti, bet nutylėjau. Nenoriu gauti tobulo smūgio į inkstus. Skauda žvėriškai, žymių nelieka. Tavo padėtis įpareigoja mušti žmoną taip, kad niekas neįtartų. Niekas ir neįtaria, mes ideali pora. Aš – namų šeimininkė. Tu esi tu. Mažo pasaulėlio dievukas. Moterų numylėtinis.

Kur vakarienė?

Virtuvėj, tuoj atnešiu.

Juk žinai, kada pareisiu, tai neišsteni nė ant stalo tuo laiku padėti? Sėdi visą dieną nieko neveikdama.

Pažiūrėk, į ką pavirtai.

Žinoma, aš nieko neveikiu dideliame trijų aukštų name. Kieme irgi nėra ką veikti – ką reiškia veja prie namo, gėlynai ir šiltnamis. Kas čia tokio pašerti porą dobermanų. Vienas juokas apeiti kambarius, nuvalyti dulkes, išsiurbti, išskalbti, išplauti, išlyginti, nupirkti, pagaminti. Juk turiu visą dieną.

Kur laikraštis?

Neduok dieve būsiu pamiršus ar ištepus kokiu padažu… Ne, jis koridoriuj prie veidrodžio.

Sėsk valgyt.

Aš jau. Ir apskritai man reikėtų kiek pabadauti. Gal aš tau nebegraži?

Badauk, koks man skirtumas.

Aš negaliu valgyti su tavim prie tavo stalo. Tavo, ne mūsų. Mūsų čia nėra nieko. Tu šeimininkas ir savininkas.

Aš – tik priedas prie tavo gerovės. Darbštus tylus savo vietą žinantis priedas, kurį galima perjungti į norimą diapazoną. Dabar aš tarnaitė, jei reikės, tapsiu laiminga klestinčio verslininko žmona, papuošta prabangia suknele. Po to galėsiu virsti sodininke. Skalbėja. Bet ne tavo antra puse.

Tu vienpusis. Pats sau.

Ko surūgus? Amžinai nepatenkinta. Pažiūrėk, į ką pavirtai. Švabra. Kur slenki?

Einu į vonią.

Ir čiuožk.

Vonioje nesigirdi mano raudos. Paleidžiu vandenį ir verkiu.

Man labai skauda. Skauda pažiūrėti, į ką pavirtau.

Aš nebeturiu sparnų.

Grąžink man juos! Ir aš tada išeisiu. Pasiimsiu juos į glėbį kaip mažus nuskriaustus vaikus ir išeisiu.

Bet tu jų neatiduosi nė už ką. Tu juos nužudei. Jie buvo gyvi, o tu juos sutrypei. Tau nerūpėjo, kad jie verkė.

Man skauda…


Besparnė

Views All Time
Views All Time
3007
Views Today
Views Today
1
0 0