Willard and Marguerite Beecher. Pražūtingas romantikos mitas santuokoje

Pasaulyje nėra kitų santykių, kurie būtų didesnis pasitikėjimo savimi išbandymas, negu vedybos. Ir vėl atrandame, kad santykiai priklauso nuo to, ar sutuoktiniai stengiasi būti agapės lygmens, ar kūdikiško, egoistiško eros lygmens.

Kaip visi žinome, dauguma santuokų sunkiai žengia į priekį, kovodamos su nerimstančiu eros. Tokiose egoizmu paremtose santuokose neišvengiamai atsiranda šiurkštaus elgesio sistema. Santuoka negali išlaikyti kovos dėl valdžios krūvio. Suaugusieji sužeidžiami, o sutuoktinių vaikus žaloja kovoje praslystantys smūgiai.

Dauguma santuokų tampa nelaimingos dėl romantikos mito. Bet yra ir kitų nesibaigiančias problemas lemiančių veiksnių – tai baimė ir nepasitikėjimas tarp lyčių, jie dažnai panaudojami sutuoktinių kare. Dėl tarp lyčių esančios baimės atsiranda kova dėl valdžios – kuris kurį valdys. Iš to atsiranda lyderio-sekėjo arba šeimininko-vergo santykiai. Šioje kovoje, kur vienas bando „užsėsti“ ant kito, prarandama abiejų žmonių nepriklausomybė. Jų vienas kito baimė tik padidėja, kai kuris nors laimi savo kruviną pergalę. Freudas nuėjo į kraštutinumą ir aprašė tai kaip moterų pavydą, kad vyrai turi varpą. Išgąsdintas žmogus nori valdžios. Bet iš tikrųjų jam reikia tik daugiau pasitikėjimo savimi ir produktyvumo.

Santuokos, pagrįstos romantikos mitu, degraduoja iki abipusio kaltinimo. Kaltinimo tikslas yra paslėpti būtinybę labiau pasitikėti savimi ir tapti vaisingesniam. Kaltintojas sako: „Tu esi šuo, nes neduodi man to, ko aš noriu iš tavęs”. Jis neskatina įveikti mūsų besiremiantį, priklausomą požiūrį. Mes nesijaustume nusivylę, jei nebūtume atsirėmę į ką nors. Kaltinimas yra tik būdas permesti darbą kitam.

A. Adleris sakydavo, kad santuoka turi būti dviejų žmonių bendradarbiavimas, o ne vaidinimas prieš pasaulį ar prieš vienas kitą. Čia nėra vietos abipusiam išnaudojimui. Mes galime atspėti kiekvienos santuokos sėkmės tikimybę, jei žinome abiejų pusių pasitikėjimo savimi lygį. Santuoka negali būti sėkmingesnė nei partnerių produktyvumas.

Mūsų civilizacijoje dauguma santuokų prasideda nuo romantiškos meilės iliuzijos. Geriausias romantikos apibrėžimas yra šis – troškimas būti lepinamam. Lepinimas yra asmeninio pripažinimo troškimas. Trumpai sakant, tai yra besitęsiančio kūdikiškumo ir pasitikėjimo savimi stokos įrodymas. Tai yra troškimas „tikėtis iš kito”. Tai priešinga kūrybiškam požiūriui, kuris „atiduoda”, o ne „čiulpia”. Romantiškoje meilėje kiekvienas tikisi „gauti” laimės iš kito. Iš partnerio tikimasi, kad jis lepins. Abu sėdi ir laukia vienas iš kito veiksmų. Skandalas prasideda tada, kai šou neprasideda laiku.

Kūdikiško požiūrio į santuoką mastai yra beveik neįtikėtini. Mes galime tik spėlioti apie jo paplitimą, kai suvokiame meilės istorijų skaičių, kuris yra kiekvieną mėnesį iškasamas ir sunaudojamas knygoms, leidiniams, TV, radijo transliacijoms, filmams ir panašiai. Žmonės to nepirktų, jei netikėtų tokia galimybe. Mes nematome, kad taip sėkmingai būtų parduodamos pasakos, kurios yra ne mažiau fantastiškos. Argi keista, kad, prikimšę save tokios medžiagos, partneriai piktinasi vienas kitu, kai supranta, jog santuoka yra daugiausia – „Kada valgysime?” ir panašūs žemiški klausimai?

Maitinta kūdikišku romantikos maistu, jauna pora įsivaizduoja, jog santuoka yra pilna gerų daiktų dėžė, kurią kiekviena pora gali įsigyti santuokos liudijimų biure. Jie užtikrinami, kad gali sėdėti ir valgyti iš šios dėžės visą gyvenimą, ir ji niekada nepasidarys tuščia. Santuoka yra dėžė, ir ją galima nusipirkti už kelis dolerius. Bet ji yra tuščia. Joje niekada nieko nebus, jei partneriai ten nieko neįdės! Ir jei jie nenori, kad ji būtų tuščia, jie turi įdėti daug daugiau, nei yra įpratę išimti. Bet jaunasis romantikas, kuris įsivaizdavo, jog ji visą laiką turi būti pilna gerų daiktų, pareiškia ieškinį Dievui ir sutuoktiniui, kai tik suvokia žaidimo rezultatą. Bet jis įsivaizduoja, kad kita jo nupirkta dėžė bus pilna, nors pirmoji ir buvo tuščia.

Santuoka niekada nebuvo skirta duoti ką nors žmonėms! Iš tikrųjų ji nebuvo sukurta, kad padarytų juos laimingus. Iš žmonių tikimasi, jog jie ką nors darys susituokę. O kam patinka toks nesąžiningas elgesys šiais lengvo uždarbio laikais? Santuoka reklamuojama kaip greito praturtėjimo schema. Bet tai tik visuomenės triukas, skirtas apsaugoti ir mokyti vaikus. Tam, kad padarytume santuoką sėkmingu, produktyviu visuomenės vienetu, reikia vyro ir moters bendro darbo.

Santuoka turi mažai ar apskritai neturi ryšio su laime. Laimė yra šalutinis savimi pasitikinčio, produktyvaus gyvenimo būdo rezultatas. Žmogus, kuris nėra išmokęs būti laimingas vienas pats, turi mažai šansų būti laimingas santuokoje. Elgetos niekada netampa turtingi ar laimingi. Santuokos partneris nėra pasamdytas kaip auklė kūdikiškam suaugusiajam. Bent jau neilgam.

Aiškiai didžiausias ardantis veiksnys, trukdantis santuokos darnai, yra priklausomybės nuo tėvų nuodėmė. Tyrinėjimai rodo, kad daug blogio, apie kurį girdime, kyla iš šio šaltinio. Komikai praktiškai užsidirba sau pragyvenimui, kurdami juokus apie sutuoktinių gimines. Vyro ir žmonos motinos visada vaizduojamos kaip besikišančios į savo vaikų santuokinį gyvenimą. Arba vaikai, kurie vis dar tebėra vadovaujami savo tėvų, nors jau yra susituokę ir turi savų vaikų. Tas faktas, jog tai taip paplitę, kad laikoma juoku, tik parodo vidutinio suaugusiojo kūdikiško paklusnumo dydį.

Žmonės šį savimi pasitikėjimo trūkumą pateisina požiūriu, kad jie privalo „gerbti”. Toks priklausomas, paklusnus požiūris neturi nieko bendro su pagarba. Tai tik elgetaujantis požiūris: „Prašau, nemuškite manęs”. Pagarba kitiems, įskaitant mūsų tėvus, reiškia gerbti juos kaip lygius suaugusiuosius, kurie turi teisę į savo gyvenimą, lygiai kaip ir mes turime teisę į savo. Kiekvienas turi mokytis pasitikėjimo savimi pagrindu patenkinti pirmiausia save.

Senojo Testamento istorijoje apie žmogaus sukūrimą pasitikėjimo savimi sąvoka yra labai aiškiai išdėstyta: „Todėl žmogus turi palikti savo tėvą ir motiną ir glaustis prie savo žmonos; ir jie taps vienu kūnu”.

Teisingai ar ne, karštai ar šaltai žmonės toliau tuoksis. Net primityviausios civilizacijos turi šią instituciją. Be jos niekada nebūtų sugalvota jokia socialinė ar politinė tvarka. Mes turime ją geriau suprasti. Santuoka yra kiekvienoje visuomenėje naudojama gudrybė, ir dėl to vietos žynys, daktaras, pienininkas, vystyklų keitėjas ir kiti žino, kur siųsti sąskaitas už savo paslaugas. Jei žmonių palikuonys vystytųsi taip pat greitai, kaip ir kitų rūšių, mūsų visuomenė ir jos institucijos būtų kur kas kitokios. Dabar yra taip, ir pasaulis suręstas daugiausia tam, kad garantuotų kitos kartos išlikimą. Kaip ir galima tikėtis, suaugusieji yra antroje eilėje.

Balandžių jaunikliai turi pasirūpinti patys savimi nuo to momento, kai prasikala iš kiaušinio. Jie niekada nemato savo tėvų ir negali savimi nesirūpinti. Dauguma kitų gyvūnų palikuonių gali pasirūpinti savimi kaip suaugusieji, būdami dvejų-trejų metų. Bet žmogaus rūšiai reikia apie penkiolikos metų, kol jis tampa naudingas sau ar kam nors kitam. Dėl šios priežasties žmogaus rūšiai visada reikės gyventi grupėje. Tikslas yra abipusė pagalba, padedanti išgyventi. Be pagalbos žmogaus jauniklis yra pasmerktas žūti. Jį reikia paremti, mokyti, apsaugoti beveik ketvirtadalį viso jo gyvenimo. Kas nors turi būti įpareigotas prisiimti šią atsakomybę.

Daugelyje pasaulio vietų tai yra gana gerai suprantama. Daugumoje senų kultūrų jauna santuokinio amžiaus pora supranta, ko bus tikimasi iš jų. Jie žino, kad giminė ar grupė mano, jog jie bus komanda. Jis dirbs kokį nors darbą, o ji turės kitų pareigų. Yra suprantama, kad jie turės darbinius santykius ir liks produktyvūs! Nei vyras, nei moteris nesituokia tuščiomis rankomis. Nė vienas nesitiki, kad juo rūpinsis sutuoktinis ar socialinė grupė. Vaikų tėvai dažniausiai organizuoja vestuves, atidžiai vertindami numatomo partnerio pasirengimą atlikti šį darbą.

Dauguma jų niekada negirdėjo apie romantiką. Ir jei girdėjo, tikrai nelaiko jos santuokos pagrindu. Realios santuokos problemos nėra, ar Jonas myli Marytę, ar Marytė myli Joną. Tikros problemos visada bus: „Kada mes valgysime?” „Ką valgysime?” „Kur valgysime?” „Kiek valgysime?” „Kur eisime, kai lis ar snigs?” „Kuo apsirengsime?” „Ar mes galime uždirbti pakankamai, kad pamaitintume savo vaikus?” „Ar galėsime juos užauginti, kad jie būtų pagalba, o ne našta?”

Negalės būti laimės, jei nesugebėsime patenkinti pagrindinių poreikių. Kiekviena tendencija nepastebėti ar nepaisyti šių užduočių kelia tik su tuo susijusias problemas. Žmonės, ketinantys tuoktis, turi būti pasirengę susidurti ir atsakyti į šiuos klausimus kaip į pagrindinį santuokos rūpestį. Visuomenei yra nusispjauti, ar partneriai randa laimę tol, kol jie apmoka sąskaitas ir dirba. Ir kiekviena tikra santuoka turi prasidėti turint tai galvoje. Kad ir kokią laimę pora galėtų susikurti, ji turi prisiderinti prie šio vaizdo.

Prieš palikdami santuokos temą, privalome žvilgtelėti į tai, kas laikoma santuokos konsultavimu. Dauguma jų, jei ne visos, yra pastangos paslėpti faktus. Vietoje tikrovės, kuri skamba taip nepatraukliai tiems, kurie nori būti lepinami, konsultavimas dažnai skiriamas nuraminti sužeistas šalis. Dažnai siūlomos „Dešimt mažų technikų pakutenti santuokos partnerį”. Tai tik būdai išlaikyti senovės Egipto vergovinę santvarką, užuot partneriams tapus laisvais, vaisingais, kūrybiškais komandos nariais. Santuoka toliau laikoma užgniaužta ir nedaroma nieko, kad būtų išvėdinta saldi romantinių nesąmonių dėžė.

Per daug rūpinamasi išlaikyti nepažeistą santuoką. Kiekvienam duodami patarimai, kaip lepinti kitą. Begaliniai straipsniai spausdinami lėkštuose žurnaluose moterims, pavyzdžiui, „Kaip išlaikyti savo vyrą”. Kaip nesąžininga bandyti sulaikyti kitą! Reikia stengtis atplėšti gniaužtus, kuriais laikome vienas kitą. Mūsų rankos turi būti laisvos daryti darbus. Mes neturime būti užsiėmę abipusiu „šnipinėjimu” ir bandymu laikyti vienas kitą.

Visi žmogiški ryšiai turi būti visapusiškai atviri augimui. Mes turime laikyti vienas kitą atvirame delne. Jei sąžiningai sveriame ir teisingai matuojame, mums nereikia būti susirūpinusiems. Partneris negaus geresnių kortų kur nors kitur. Jei jis ieškos, greitai sugrįš. Parduotuvė, kurioje galima gauti už tą pačią kainą daugiausia, versis gerai. Laisvi, vaisingi partneriai linkę sparčiai augti, o ne tolti vienas nuo kito! Ir joks įstatymas neišlaikys žmonių kartu, jei jie nebus panašaus subrendimo lygio. Mes gauname tokį partnerį, kokio esame verti, priklausomai nuo mūsų kūdikiškumo. Vienam partneriui gali patikti įsivaizduoti, kad jis yra aukščiau už kitą. Bet jei tai tiesa, kodėl jis laikosi įsikabinęs taip ilgai? Dėl savo širdies gerumo? Abejotina! Ar dėl vaikų? Tai taip pat netiesa. Jis ar ji tai daro dėl tos pačios priežasties, dėl kurios invalidas kabo ant savo ramentų. Jis dar nežino, kaip be pagalbos vaikščioti savo kojomis. Jis nori toliau vaikščioti su kūdikiškų pagyrimų ir kaltinimų ramentais, užuot kėlęs pasitikėjimą savimi ir savo produktyvumu. Pagrindinė sutuoktinių konsultavimo užduotis yra sustabdyti kaltinimus ir priklausomybę bei dar kartą grąžinti kiekvieną iš partnerių į produktyvumą. Arba pirmą kartą, jei taip atsitiktų.

Santuoka, kaip sakėme, pasilieka. Tinkamai egzistuodama, ji gali būti vaisingas ryšys, o abu partneriai gali tapti stipresni. Sukurta remiantis klaidingu pagrindu, ji yra tramdomieji marškiniai, saldi dėžė, užgniaužimas ir nesibaigianti kūdikiškumo bausmė. Elgetiškas požiūris padaro mus elgetomis. Priklausomybė padaro mus vergais. Tik kūrybiškumas gali mus išlaisvinti.

Iš „Beyond success and failure“ vertė Evaldas Jasilionis

Views All Time
Views All Time
1389
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

91 − = 84