(ištrauka iš Julijaus Evolos [Julius Evola] „Grundrisse“[1942])

Nesusipratimai dėl naujosios „pagonybės“

Tikriausiai derėtų pakalbėti apie nesusipratimus, kurie šiuo metu yra paplitę tarp kai kurių radikalų, tikinčių, kad išsigelbėjimas slypi orientacijoje į naująją pagonybę. Šie nesusipratimai yra ryškūs jau pačiame tokių terminų kaip „pagonis“ ir „pagonybė“ naudojime. Aš pats, pasinaudojęs šiomis sąvokomis kaip šūkiais knygoje, kuri buvo išspausdinta 1928 m. Italijoje ir 1934 m. Vokietijoje, turiu pagrindą nuoširdžiai dėl to apgailestauti.

Yra žinoma, kad žodis pagonims arba stabmeldžiams apibūdinti – paganus atsiranda pas kai kuriuos antikinius lotynų rašytojus, tokius kaip Livijus, neturėdamas ypatingai neigiamo pobūdžio. Bet tai nepaneigia to fakto, kad kartu su naujojo tikėjimo atėjimu, žodis paganus tapo neabejotinai menkinamąja sąvoka, kurią naudojo ankstyvieji krikščionių apologetai. Ji yra kildinama iš pagus, reiškiančio mažą miestą arba kaimą; taigi, paganus nurodo į prasčiokišką mąstymo būdą: nekultūringą, primityvų ir prietaringą mąstymo būdą. Tam, kad skatintų ir šlovintų naująjį tikėjimą, apologetai turėjo prastą įprotį aukštinti save, žemindami svetimus tikėjimus. Būta dažnai sąmoningo, o neretai ir sistemingo paneigimo bei neteisingo nušvietimo beveik visų ankstesniųjų tradicijų, mokymų ir religijų, kurios buvo išskirtos į grupę, įvardintą paniekinančia pagonybės arba stabmeldystės etikete. Norėdami pasiekti savo tikslų, apologetai veikiausiai specialiai stengėsi išryškinti tuos ikikrikščioniškųjų religijų ir tradicijų aspektus, kurie neturėjo jokių normalių arba pirmapradžių bruožų, bet neabejotinai buvo žlungančiomis formomis. Tokia poleminė metodika ypatingai vedė prie to, kad viskas kas buvo iki krikščionybės ir todėl nekrikščioniška buvo apibūdinama kaip neišvengiamai antikrikščioniška.

Todėl reikia turėti omenyje, kad „pagonybė“ yra iš esmės tendencinga ir dirbtinė koncepcija, kuri vargu ar atitinka istorinę tikrovę – tai, koks ikikrikščioniškasis pasaulis visada buvo savo normaliose apraiškose, išskyrus keletą dekadentinių elementų ir aspektų, kylančių iš išsigimusių senesniųjų kultūrų liekanų. Vieną kartą išsiaiškinę visą tai, šiandien mes prieiname prie paradoksalios išvados, kad ši menamoji pagonybė, kuri niekada neegzistavo, bet buvo įvesta krikščionių apologetų, dabar tarnauja kaip tam tikrų, taip vadinamų pagoniškų sluoksnių išeities taškas ir taip pirmą kartą istorijoje grasina tapti realybe – nei daugiau, nei mažiau.

Kokie gi yra pagrindiniai šiandieninių pagonių pažiūros bruožai, kuriais tiki ir kuriuos skelbia jų gynėjai? Visų svarbiausias yra įsikalinimas gamtoje. Visa transcendencija yra visiškai nežinoma pagoniškam požiūriui į gyvenimą: jis lieka įsikabinęs į Dvasios ir Gamtos mišinį, neapibrėžtame Kūno ir Sielos vieningume. Toje religijoje nėra nieko daugiau, išskyrus prietaringą natūraliųjų fenomenų ar gentinių energijų, pakeltų į nedidelių dievų rangą, sudievinimą. Visų pirma iš to kyla krauju ir žeme apribotas partikuliarizmas. Po to pereinama prie individualumo ir laisvės vertybių atmetimo ir prie nekaltybės būsenos, kuri yra tiktai būsena gamtos žmogaus, tarsi dar nepažadinto jokiam tikrajam antgamtiniam pašaukimui. Už šios nekaltybės slypi tik draudimų, „nuodėmės“ ir nuodėmės malonumo nebuvimas. Kitose srityse nėra nieko daugiau išskyrus prietarus arba visiškai pasaulietinę materializmo ir fatalizmo kultūrą. Elgiamasi taip, tarsi tik krikščionybės atėjimas (ignoruojant neabejotinus pirmtakus, kurie atmetami kaip nežymūs) leido įsiveržti antgamtinės laisvės pasauliui, atnešant malonę ir individualizmą, priešingus „pagonybei“ priskiriamiems fatalistiškiems ir gamta besiribojantiems tikėjimams, kartu atnešant katalikybės idealą (etimologine visuotinybės prasme) ir sveiką dualizmą, kuris leido pajungti gamtą aukštesniajam įstatymui ir tam, kad „Dvasia“ triumfuotų prieš kūno, kraujo ir netikrų dievų įstatymą.

Tai yra pagrindiniai vyraujančio pagonybės įvaizdžio bruožai, t.y. visko, kas nereikalauja specifiškai krikščioniškos pasaulėžiūros. Kiekvienas, kuris turi bent kiek tiesioginių žinių apie kultūros ir religijos istoriją, kaip ir kaip elementarių, gali pamatyti kokia neteisinga ir vienapusiška yra tokia pažiūra. Be to, ankstyvosios Bažnyčios tėvų darbuose yra daug ženklų apie aukštesnį ankstesniųjų kultūrų simbolių, mokymų ir religijų supratimą. Čia mes pateiksime tik vieną pavyzdį.

Tai, kas labiausiai buvo būdinga ikikrikščioniškajam pasauliui, visose jo normaliose formose, buvo ne prietaringas gamtos sudievinimas, bet simbolinis jos supratimas, kurio dėka (kaip aš neretai pabrėžiu) kiekvienas reiškinys ir kiekvienas įvykis atrodė tarsi prasmingas viršum pojūčių slypinčio pasaulio apreiškimas. Pagoniškasis pasaulio ir žmogaus supratimas iš esmės buvo paženklintas šventuoju simbolizmu.

Dar daugiau, pagoniškasis gyvenimo būdas absoliučiai nebuvo nei beprasmės nekaltybės, nei natūralaus atsidavimo aistroms kelias, net jeigu kai kurios jo formos buvo akivaizdžiai degeneravusios. Jame jau buvo žinoma apie sveiką dualizmą, kuris yra išreikštas universaliomis ar metafizinėmis sąvokomis. Čia mes galime paminėti dualistinę Irano arijų karių religiją, jau aptartą ir visiems žinomą, helenistinę „dviejų gamtų“ priešpriešą tarp Pasaulio ir Apatinio pasaulio, ar nordinę priešpriešą tarp asų ir elementariųjų būtybių ir galiausiai indo arijų priešingybę tarp samsara „formų srauto“ ir mokthi „išsilaisvinimo“ ir „tobulybės“.

Besiremdamos šiais dalykais visos didžiosios ikikrikščioniškosios kultūros dalyvavo antgamtinės laisvės, t.y. individo metafizinės tobulybės siekime ir visos jos pripažino misterijas ir iniciacijas. Aš jau esu nurodęs, kad misterijos dažnai ženklino atgavimą pirminės būsenos, soliarinių, hyperborėjų rasių dvasingumą, pagrįsta tradicija ir žiniomis, kurios buvo paslėptos nuo jau pūvančios aplinkos suteršimo per paslaptingumą ir privilegijuotumą. Mes taip pat matėme, kad rytinėse žemėse arijų privalumas buvo susijęs jau su „antruoju gimimu“, pasiekiamu per iniciaciją. Kas dėl natūralios nekaltybės ir dėl pagoniškojo kūno kulto, tai yra pasakos ir to nėra pastebėta net tarp laukinių, nes nepaisant vidinio jau paminėtos diferenciacijos neturėjimo tarp rasių „artimų gamtai“, šie žmonės savo gyvenimus suvaržo ir apriboja per begalinius tabu tokiu būdu, kuris dažnai yra griežtesnis nei taip vadinamųjų „tikrųjų religijų“ dorovingumas. O kas liečia tai, kas paviršutiniam žvilgsniui atrodo kaip tokios „nekaltybės“ prototipo įsikūnijimas – būtent klasikinis idealas, tai jame nebuvo kūno kulto: jis priklausė ne šiai kūno-dvasios poros pusei, bet kitai. Kaip jau yra sakyta, klasikinis idealas yra Dvasia, kuri tiek viešpatauja, kad prie tam tikrų palankių dvasinių aplinkybių ji sulydo Kūną ir Sielą pagal savo vaizdinį ir taip pasiekia tobulą harmoniją tarp vidaus ir išorės.

Galiausiai visame „pagoniškajame“ pasaulyje yra aptinkama tolima nuo partikuliarizmo aspiracija, kuria rėmėsi imperiniai siekiai, ženklinę nordinės kilmės rasių pakilimo fazę. Tokie siekiai dažnai buvo metafiziškai sustiprinti ir patobulinti ir atrodė tarsi kaip natūralus senovinės šventosios valstybės koncepcijos rezultatas, o taip pat ir kaip forma, kuria tapsmo pasaulyje siekė apsireikšti pergalingas „aukštesniojo pasaulio“ arba tėviškojo Olimpinio principo buvimas. Šiame kontekste mes galime prisiminti seną iraniečių koncepciją apie imperiją ir „Valdovų valdovą“ kartu su artima jai hvarenù („dangiškosios šlovės“, kuri buvo suteikiama arijų valdovams) doktrina ir indo-arijų „Pasaulio karaliaus“ arba cakravartó tradiciją ir t.t., iki pat pakartotinio šių žymių pasirodymo „olimpinėse“ senosios Romos valstybės ir imperijos idėjos prielaidose. Romos imperija taip pat turėjo savo šventuosius turinius, kurie buvo sistemingai klaidingai suprantami arba nepakankamai vertinami ne vien tik krikščioniškojo pasaulio, bet taip pat ir „pozityviosios“ istorijos autorių. Netgi imperatoriaus kultas turėjo hierarchinės vienybės prasmę, aukštesnę už panteoną, kuris buvo sudarytas iš atskirų teritorinių arba protėvių kultų priklausančių ne-romėnams, kurie buvo laisvai gerbiami tiek, kiek jie išliko savo normaliuose rėmuose. Galiausiai, kas liečia „pagonišką“ dviejų galių, dvasinės ir pasaulietinės, vienybę, tai yra labai toli nuo tos prasmės, kad jos buvo sulydytos. Taip, kaip tai suvokė „soliarinė“ rasė, ji išreiškė aukštesnes teises, kurios turi atitekti dvasinei valdžiai, esančiai bet kokios normalios valstybės centre, ir tokiu būdu tai buvo kažkas visiškai kito nei paprasčiausios pasaulietinės valstybės emancipacija ir „viršenybė“. Jeigu mes tikrojo objektyvumo vardan padarytume panašias pataisas, galimybės galėtų būti triuškinančios.

Tolimesni nesusipratimai dėl „pagoniškosios“ pasaulėžiūros

Išsiaiškinus visus tuos dalykus matome, kad išlieka tikra galimybė viršyti [transcendentuoti] tam tikrus krikščionybės aspektus. Bet viena turi būti visiškai aišku. Lotyniškas terminas „transcendere“ paraidžiui reiškia palikimą kažką už savęs kylant aukštyn, o ne žemyn! Verta pakartoti, kad esminiu dalyku yra ne krikščionybės atmetimas: reikalo esmė glūdi ne tame, kad būtų demonstruojamas krikščionybės nesupratimas, kurį ji pati yra pademonstravusi ir dar dabar neretai parodo senosios pagonybės atžvilgiu. Tai veikiau būtų krikščionybės papildymas aukštesniojo ir senesniojo paveldo priemonėmis, panaikinant kai kuriuos jos aspektus ir akcentuojant kitus, daug svarbesnius, kuriais ši tikyba nebūtinai prieštarauja universalioms ikikrikščioniškojo dvasingumo idėjoms.

Deja tai nėra kelias, kuri būtų pasirinkę mūsų jau minėtieji radikalieji sluoksniai. Daugelis iš šių naujųjų pagonių kaip regis yra pakliuvę į sąmoningai jiems paspęstus spąstus, neretai baigdami tuo, kad palaiko ir gina idėjas, kurios daugmaž atitinka tą pramanytą, gamta apribotą, partikuliaristinę pagonybę, kuriai trūksta šviesos ir transcendencijos, kuri buvo deformuotos krikščionių sampratos apie ikikrikščioniškąjį pasaulį poleminiu kūdikiu, ir kuri daugiausiai yra pagrįsta keliais išbarstytais šio besuirstančio ir beišsigimstančio pasaulio elementais. Ir tarsi to nepakaktų, žmonės dažnai griebiasi antikrikščioniškos polemikos, kuri, nepaisant to, kaip ji būtų pateisinama politiškai, dažnai į dienos šviesą ištempia ir adaptuoja senas klišes, grynai modernistinio, racionalistinio ir apšvietos laikų tipo, kuriomis puikiai manipuliuoja liberalizmas, demokratizmas ir masonybė. Iki tam tikro laipsnio taip atsitiko su H.S.Chamberlain [1855-1927, politinės filosofijos autorius, germanofilas, kurio idėjos apie rasinę ir kultūrine arijų rasės viršenybę paveikė vokiečių nacionalistinę ideologiją, ypač A.Hitlerio nacionalsocialistinį judėjimą – I.N.] ir vėl pasirodo tam tikruose Italijos judėjimuose, kurie bando rasinį mąstymą sujungti su „idealistine“ imanentiškumo doktrina.

Naujojoje pagonybėje matoma visuotina ir neabejotina tendencija judėti prie naujo, prietaringo misticizmo kūrimo, pagrįsto imanentiškumu, gyvenimo ir gamtos šlovinimu, kuris labiausiai kontrastuoja su tuo olimpiniu ir herojiniu ikikrikščioniškosios praeities didžiųjų arijų kultūrų idealu. Ji veikiau būtų nuoroda į posūkį link materialistinės, motiniškos ir telūrinės pusės, jeigu ji neišsisemtų miglotu ir diletantišku filosofavimu. Tam, kad turėtume pavyzdį, mes galime paklausti, kas gi iš tikrųjų yra suprantama kaip „gamta“, dėl kurios šios grupės rodo tiek entuziazmo? Maža būtų naudos nurodžius, kad tai aiškiai nėra ta gamta, kurią patyrė ir pažino senasis, tradicinis žmogus, o racionali prancūzų enciklopedistų periodo konstrukcija. Būtent enciklopedistai buvo tais, kurie iš aiškių ardomųjų ir revoliucinių paskatų, sukūrė gamtos [„natūros“] kaip „gėrio“ mitą – protingos ir sveikos gamtos, esančios priešpriešoje bet kokiam žmogiškosios „kultūros“ supuvimui. Taip mes galime regėti optimistinį Rousseau ir enciklopedistų gamtos mitą marširuojantį vienoje gretoje su „prigimtinėmis teisėmis“, universalizmu, liberalizmu, humanizmu ir bet kokio pozityvaus ir struktūrinio suvereniteto atmetimu. Dar daugiau, svarstomas mitas visiškai neturi pagrindo natūraliojoje istorijoje. Kiekvienas sąžiningas mokslininkas žino, kad jo teorijų ribose nėra vietos „natūrai“, jų objektu yra visiškai abstrakčių lygčių ir matematinių santykių apibrėžimas. Ir tiek, kiek galime kalbėti apie biologinius tyrimus ir genetiką, mes jau galime regėti nestabilumą, kuris gali pasireikšti tą akimirką kai kas pamanys, kad tam tikri dėsniai yra galutiniai, tuo metu kai jie tinka tik menkai daliai realybės. Tai ką žmonės šiandien vadina „gamta“ neturi nieko bendro su tuo, ką gamta reiškė tradiciniam, soliariniam žmogui arba su tomis žiniomis apie ją, kurios buvo prieinamos tokiam žmogui jo olimpinės ir karališkos pozicijos dėka. Niekur nėra nė menkiausio ženklo, galinčio palaikyti šį naująjį misticizmą.

Daugmaž to pačio pobūdžio nesusipratimai iškyla ryšium su politiniu mąstymu. Čia pagonybė yra neretai vartojama kaip paprasčiausia pasaulietinė ir vis dėl to išimtinė suverenumo koncepcija, kuri visiškai apverčia santykius. Mes jau matėme, kad antikinėse valstybėse dviejų galių vienybė reiškė visai ką kitą. Tai suteikdavo politikos sudvasinimo pagrindą, o naujoji pagonybė iš tikrųjų politizuoja dvasinius reikalus, tuo žengdama melagingu gališkuoju ir jakobinų keliu. Priešingai tam, antikinė valstybės ir imperijos koncepcija visada demonstravo ryšį su Olimpiniu idealu.

Ką mums reikia galvoti apie nuostatą, pagal kurią žydai, Roma, katalikų bažnyčia, masonybė ir komunizmas yra vertinami kaip daugmaž toks pats dalykas vien tik dėl to, kad jų prielaidos skiriasi nuo paprasto Tautos [Volk] mąstymo? Sekant šia kryptimi Tautos mąstymui gresia pasimetimas tamsoje, kur daugiau nėra įmanomi jokia diferenciacija. Tai rodo, kad ji prarado autentišką vertybių hierarchiją ir kad ji negali išvengti deformuotos ardomojo internacionalizmo ir nacionalistinio partikuliarizmo tuo tarpu kai tradicinė imperijos samprata yra aukštesnė už abejas šias koncepcija.

Apsiribokime vieninteliu pavyzdžiu: katalikiška dogmatika iš tiesų atlieka naudingą apsauginį vaidmenį sustabdant pasaulietinį misticizmą ir analogiškus proveržius iš apačios nuo tam tikrų ribų peržengimo – ji pastato tvirtą dambą, saugančią sritį, kurioje valdo transcendentinis žinojimas ir tikri antgamtiniai ir antžmogiški elementai – ar bent tą sritį, kur jie turėtų valdyti. Galima pagrįstai kritikuoti tai, kaip tokia transcendencija ir žinojimas buvo suprantami krikščionybėje, bet negalima pereiti prie „profaniškos“ kritikos, kuri griebiasi tai vieno, tai kito poleminio ginklo, fantazuoja apie tariamą arijišką imanentiškumo doktrinos, „natūralios religijos“, „gyvenimo kulto“ ir t.t. prigimtį, iš tiesų nepaliekant savo pozicijos. Trumpai kalbant, per tokią kritiką yra pasiekiamas ne pirmapradžių šaltinių pasaulis, bet kontratradicijos pasaulis arba telūriniai ir primityvūs gyvenimo būdai. Išties, tai galėtų būti pačiu geriausiu šių žmonių su geriausiais „pagoniškais“ talentais atvertimo į katalikybę būdu!

Turime saugotis susirišti mūsų paminėtais nesusipratimais ir klaidomis, kurios iš esmės tarnauja tik tam, kad apsaugotų bendrą priešą. Turime bandyti išugdyti sugebėjimą pakilti į tokį lygį, kuriame negali pasiekti didaktinė painiava ir į kurį neįsileidžiama visiškas diletantizmas ir despotiška intelektualinė veikla, kuriame žmogus nepasiduoda jokioms sumišusių, aistringų troškimų įtakoms ir agresyviam ginčo malonumui, kuriame, galiausiai ir iš esmės, niekas neturi reikšmės, išskyrus tikslų, reiklų ir objektyvų Pirmapradės Tradicijos dvasios pažinimą.

Igno Narbuto vertimas

Views All Time
Views All Time
4966
Views Today
Views Today
2
0 0