Praėjusiais metais visame katalikiškame pasaulyje jau 80-ąjį kartą celebruoti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Fatimoje (1917 metų gegužės-spalio mėnesiais). Verta priminti ir tuometinę politinę padėtį Portugalijoje. Tuo labiau, kad šalį valdžiusių antiklerikalinių ir masonų kontroliuojamų jėgų pastangos bandė sukliudyti pamaldumą Dievo Motinai ir kartu mažinti Katalikų Bažnyčios įtaką. Tokios istorijos pamokos skatina krikščioniškąjį budrumą.

Antiklerikalinis valdžios šėlsmas

Ir nušalintas nuo valdžios (po 1910 metų „respublikoniškosios revoliucijos“) Portugalijos vyriausybės vadovu buvęs Alfonsas Košta neatsisakė ketinimo sugrįžti į valdžią ir kovoti už „naują sekuliarizuotą“ valstybę. Jo šalininkai partiečiai visoje Portugalijoje sukūrė sukarintų teroristinių grupių tinklą, žinomą „baltųjų skruzdėlių“ pavadinimu. Šios grupės, finansuojamos iš įvairių „visuomeninių fondų“ ir globojamos vietinių masonų ložių, savo išpuoliais kėlė sumaištį visuomenėje ir ypač tikinčiųjų bendruomenėse. Vienas pirmųjų „baltųjų skruzdėlių“ sabotažo rezultatų buvo švenčiant 1914 metų Kalėdas visoje Portugalijoje daugelyje bažnyčių sukeltas chaosas.

Nuosaikiųjų respublikonų valdymą šalyje nutraukė 1915 metais gegužės mėnesį įvykęs perversmas, kurį organizavo taip pat masonų kontroliuojami kariškiai. Per gegužės 14-18 dienomis Lisabonoje vykusias nuožmias kovas žuvo šimtai civilių gyventojų. Tais pačiais metais surengus skubotus rinkimus, daugumą laimėjo A. Koštos vadovaujami radikalai, o jis pats antrą kartą užėmė premjero postą. Tai buvo nauja antibažnytinių persekiojimų banga vadinamosios „pirmosios respublikos“ Portugalijoje laikotarpiu.

Iš šalies vėl buvo išvaryti „reakcingieji“ Portugalijos Katalikų Bažnyčios hierarchai: Lisabonos kardinolas ir Porto arkivyskupas. Buvo nutraukta visų katalikiškų laikraščių ir žurnalų leidyba. Praktiškai nebegalėjo veikti diecezinės kunigų seminarijos. Vien už rožinį galima buvo patekti į kalėjimą. „Baltosios skruzdėlės“ nekliudomos rengė išpuolius ne tik prieš dvasininkus, bet ir prieš bažnytiniame gyvenime aktyviau dalyvavusius pasauliečius. Buvo sprogdinami užtaisai bažnyčiose tiesiog per pamaldas. Tuo laikotarpiu Portugalijoje sunaikinta daugiau kaip šimtas maldos namų ir dar daugiau jų apiplėšta.

Teigiama, kad 1915–1917 metais Portugalijoje nuo masoniškąją valdžią remiančių radikalių grupių – jų nusikaltimai taip ir liko iki galo neištirti – žuvo du kartus daugiau katalikų (dvasininkų ir pasauliečių) nei portugalų karių Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918) frontuose. (Portugalija, į karą Antantės bloko pusėje įstojusi 1916 metų kovą, neteko 1935 asmenų, kovojusių Ekspediciniame korpuse Prancūzijos teritorijoje). Kaip tik tokioje sudėtingoje Portugalijos politinio, socialinio ir religinio gyvenimo situacijoje 1917 m. gegužės 13 dieną Dievo Motina maloningai apsireiškė trims Fatimos vaikams – Liucijai, Jacintai ir Pranciškui, – kviesdama per juos visą pasaulį atgailauti ir melstis prašant nusidėjėlių atsivertimo.

Regėtojai buvo areštuoti

Įvykiai, prasidėję Fatimoje 1917-ųjų gegužę, Portugaliją valdančių jėgų ir juos remiančių masonų ložių buvo vadinami dar vienu „katalikiško prietaringumo ir tamsumo“ įrodymu. Nuo tokių prietaringumo apraiškų bedieviai veikėjai ir „vadavo“ Portugaliją 1910 metais monarchiją nuvertusia revoliucija. Buvo stengiamasi įrodyti Fatimos reiškinio „antivalstybiškumą“, kadangi apsireiškusi Švč. Mergelė Marija kvietė tikinčiuosius dažnai kalbėti rožinį. Už šią maldą Portugalijoje tada buvo numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė. Taigi, prieš Fatimą ir jos regėtojus buvo pradėta tikroji inkvizicija, valdžiai užimant šėtoniškojo advokato poziciją.

Galima prisiminti Fatimos srities valdytojo Arturo Santo de Oliveiros veiksmus. Jam pirmajam kilo idėja respublikos (tiksliau – masonų ložių) vardu atlikti Fatimos stebuklo „ištyrimą“. (A. Santo buvo kalvis, o į Grand Orient masonų ložę Leirijoje įstojo būdamas 26 metų.) 1917 metų rugpjūčio 13 dieną atvykęs į Fatimą jis areštavo mažuosius regėtojus ir kelias dienas juos tardė. Gąsdindamas vaikus jis grasino, kad juos „iškeps ant sviesto“, jeigu regėtojai neatskleis tikrųjų Fatimos paslapčių, kurias jiems pranešė Dievo Motina. Nieko nepešus, 1917 metų rugpjūčio 15-ąją, per Žolinės šventę, vaikai buvo išleisti namo.

Tačiau valdančiųjų išpuoliai prieš Fatimą tuo nesibaigė. Savo kulminaciją jie pasiekė 1917-ųjų spalį, po garsiojo „Saulės stebuklo“, kurio liudininkais tapo šimtai tūkstančių žmonių. Po šio antgamtinio reiškinio Portugalijos laisvamanių federacija, taip pat akivaizdžiai kontroliuojama masonų, paskelbė manifestą, adresuotą „visiems Portugalijos liberalams“. Tuo jie išreiškė protestą prieš, jų manymu, surežisuotą „apgailėtiną Fatimos komediją“. Pasak bedievių vadovų, tai buvęs tik „bažnyčios suokalbis“, kurio tikslas neva panaikinti valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymą ir vėl atkurti Portugalijos ir Šventojo Sosto diplomatinius santykius. (Šie santykiai buvo nutrūkę po 1910 metų „revoliucijos“.)

Portugalų laisvamaniams (ir drauge laisviesiems mūrininkams) Fatimos stebuklo reiškiniai buvo ne kas kitas, kaip „apgailėtinas ir beprasmiškas bandymas portugalus vėl nugramzdinti į praeities tamsybes“. Todėl jų kreipimasis baigiamas raginimu: „išlaisvinti patiems ir apvalyti savo protus ne tik nuo kvailo tikėjimo į tokius banalius bei juokingus fokusus, kaip Fatimos „stebuklai“, bet ir nuo tikėjimo į antgamtę Dievo visagalybę ar į bet ką kitą „visuotinį“.Tai juk tik niekšų su turtinga vaizduote įrankis, kurie savanaudiškais tikslais stengiasi pasinaudoti paprastos liaudies patiklumu“. Šio manifesto braižas labai panašus į daugelį panašių „manifestų“, kuriuos skelbė ir skelbia „moksliniai ateistai“, dabar save besistengiantys pristatyti tiesiog „humanistais“.

Teroristiniai išpuoliai prieš šventovę

Kaip ir kitais panašiais atvejais, Portugalijos laisvamaniai vien raštiškais ir žodiniais pareiškimais neapsiribojo. 1917 metų spalio 23-osios naktį grupė vietinės provincijos masonų bei jų papirktų aktyvistų bandė nupjauti medį, kurio papėdėje Dievo Motina pirmą kartą pasirodė trims vaikams. (Medis buvo nupjautas, bet per klaidą ne tas.) Kitą dieną laisvieji mūrininkai surengė tikėjimą paniekinančią eiseną – jie nešė nupjauto medžio gabalus ir laikiną altorių, kurį katalikai buvo įrengę apsireiškimų vietoje. Šiomis eitynėmis buvo parodijuojama Švč. Mergelės Marijos litanija.

Jau tada tapo aišku, kad „apgailėtinas Fatimos fokusas“ į nedidelę gyvenvietę sutrauks iš visos šalies dešimtis tūkstančių maldininkų, todėl masonų ložės ir laicistinė valdžia pasiryžo kovoti už portugalų „išvadavimą nuo prietarų“. 1920 metais, prieš trečiųjų apsireiškimo metinių minėjimą, Portugalijos vyriausybė labai susirūpino. Ji bijojo dėl galimų masinių tikinčiųjų piligrimysčių iš Lisabonos į Fatimą, prie mirusių jaunųjų Dievo Motinos regėtojų kapų. (Pranciškus Marto mirė 1919 metais, o jo sesuo Jacinta kitų metų vasarį.) Ši nerimą išreiškė netgi pats Portugalijos užsienio reikalų ministras Chulijas. Apie tai liudija jo laiškas, adresuotas provincijos valdytojui A. Santo. „Mes sužinojome, kad reakcingi elementai jūsų administruojamoje teritorijoje ruošiasi kanonizuoti mirusią Fatimos regėtoją (tai yra Jacintą Marto) ir tęsti religinį liaudies eksploatavimą. Pirmieji žingsniai šia linkme jau buvo padaryti anksčiau. Prašau jūsų pranešti man, kaip toli pažengę šie įvykiai ir kokių neatidėliotinų priemonių vyriausybė ir jūs asmeniškai galėtumėte imtis, kad būtų tinkamai pasipriešinta šiam begėdiškam jėzuitiškam fokusui“. Didelis nerimas kilo ir vietinio regiono gubernatoriui, kuris nurodė A. Santo uždrausti piligrimystes į Fatimą ir pasiųsti ten respublikos gvardijos būrius.

Kaip jau minėjau, masonas A. Santo ir anksčiau rodė savo antiklerikalinį „pažangumą“, todėl dabar nuoširdžiai ėmėsi įgyvendinti visus nurodymus. Ginkluoti gvardiečiai užblokavo Fatimą, glaudžiu žiedu apsupę Dievo Motinos apsireiškimų vietą. Valdytojas nusiuntė laišką į Fatimą dviems savo pareigūnams, kuriame pareikalavo: „Ateityje nė vienas religinis paradas neturi vykti jūsų apylinkėje be mano administracijos žinios. Prašau informuoti apie šiuos mano potvarkius religinės manifestacijos organizatorius ir man pranešti apie kiekvieną prietaringo pobūdžio incidentą, kuris gali įvykti dėl vadinamojo Fatimos stebuklo“.

A. Santo masoniškasis uolumas buvo įvertintas Laisvamanių federacijos narių, kurie savo laiške jam išreiškė savo „gilų pripažinimą dėl veiksmų, kurie visiškai atitinka respublikoniškoms ir laisvamaniškoms nuostatoms“. Šių veiksmų buvo imtasi „melagingo Fatimos stebuklo atžvilgiu, kai jėzuitinė ir klerikalinė reakcija bando pasinaudoti paprastos liaudies tamsumu“. Ir nebuvo apsiribota vien žodžiais: 1921 metų kovo 6 dieną grupė masonų padėjo keturis užtaisus po laikinąja koplyčia, kuri buvo pastatyta apsireiškimų vietoj, ir po medžiu, kurio jiems anksčiau nepavyko nupjauti. Trys užtaisai sprogo, sunaikindami koplyčios stogą, o ketvirtasis, padėtas po medžiu, nesuveikė.

Palaipsniui padėtis normalizavosi

Tačiau jau tais pačiais metais, kai Fatimoje trims mažiems piemenėliams apsireiškė Dievo Motina, dėl katalikiškos tautos tvirtos laikysenos Bažnyčios padėtis Portugalijoje palaipsniui teisiškai ėmė normalizuotis. Tam įtakos turėjo ir 1917 gruodį įvykęs dar vienas perversmas, dėl kurio nuo valdžios buvo nušalintas didysis kovotojas su tikėjimu (kaip teigiama, sielą pardavęs šėtonui) Alfonsas Košta. Naujoji šalies vyriausybė, vadovaujama (nors taip pat laisvojo mūrininko) Sidonijaus Paiso, pagaliau leido portugalų vyskupams sugrįžti iš tremties. Vėl duris atvėrė kunigų seminarijos, o dvasininkai viešai galėjo nešioti sutanas.

Buvo padaryta ir pakeitimų radikaliame Bažnyčios ir valstybės atskyrimo įstatyme: vietoj vadinamųjų „kulto draugijų“, kurios siekė sunaikinti bažnytines struktūras iš vidaus, Portugalijoje vėl galėjo normaliai veikti parapijinės bendruomenės, išsirinkusios savąsias tarybas. Tuo pat metu pasibaigė „neišaiškintų asmenų“ išpuoliai prieš bažnyčias, dvasininkus ir pasauliečius. Jau 1918 metų birželį Portugalija atkūrė diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu. Tačiau pragaištingas antikrikščioniškas masonų ložių veikimas Portugalijos valstybinėse institucijose buvo sustabdytas tik įsigalėjus Antonijaus Salazaro režimui (1932-1968 metais). 1935 metais Portugalijos teritorijoje buvo uždrausta 1910-ųjų revoliuciją organizavusių masonų ložių veikla. Dar po metų į šalies įstaigas sugrįžo Nukryžiuotojo atvaizdas, o į mokyklas – katechetikos užsiėmimai.

Bažnyčios pripažinta Fatimos Dievo Motinos šventovė pagaliau tapo vienu didžiausių piligrimysčių centru Europoje. Popiežius Jonas Paulius II anksti mirusius Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų regėtojus – Jacintą ir Pranciškų iškilmingai Fatimoje beatifikavo 2000 metų gegužės 13 dieną. Trečioji regėtoja – karmelitė vienuolė Liucija sulaukė gilios senatvės ir paskelbė Švč. Mergelės Marijos perduotą mokymą vadinamųjų Fatimos paslapčių pavidalu. Jų teologinį aiškinimą 2000 m. birželio 26 dieną paskelbė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI). Šiemet vasario mėnesį minint sesers Liucijos mirties (2005 02 13) trečiąsias metines, pranešta ir apie popiežiaus Benedikto XVI suteiktą dispensą pradėti jos beatifikacijos bylą nelaukiant kanoninio penkerių metų laikotarpio pasibaigimo.

Parengė Mindaugas BUIKA

Views All Time
Views All Time
951
Views Today
Views Today
1
0 0