Brangieji,
norime jus supažindinti su vienu XIX a. protestantų istoriku – Philip’u Schaff’u (1819-1893). Rubrikoje Religija spausdinsime ištraukas iš jo septynių tomų veikalo “Krikščionių bažnyčios istorija” (History of the Christian Church (1858-1892)).

Krikščionių bažnyčios istorija

PHILIP SCHAFF, šveicarų kilmės amerikietis, ekumeninių pažiūrų teologas, kurio darbai padėjo įtvirtinti etalonus bažnyčios istorijos moksle Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Shaff’as gimė 1819 m. Šveicarijoje, dailidės šeimoje. Jis užaugo Prūsų Sąjungos Evangelikų bažnyčioje, o vėliau perėjo į Vokiečių Reformatų bažnyčią. Schaff’as studijavo garsiuosiuose Tiubingeno, Halės ir Berlyno universitetuose, o 1842 m., jam jau pačiam dėstant Berlyno universitete, jo susidomėjimą bažnyčios istorija pažadino pažintis su žymiu bažnyčios istoriku Johann’u Neander’iu. 1844 m. Schaff’as emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir tais pačiais metais tapo bažnyčios istorijos ir biblinės literatūros profesoriumi Vokiečių Reformatų bažnyčios teologinėje seminarijoje Mercersburgo mieste, Pensilvanijos valstijoje.

Žymiausias Philipp’o Schaff’o darbas – septynių tomų “Krikščionių bažnyčios istorija” (1858-1892). Jis taip pat redagavo nikėjinio ir ponikėjinio laikotarpio Bažnyčios tėvų raštų anglišką vertimą ir dalyvavo ruošiant vadinamąjį Pataisytą Biblijos vertimą (Revised Version of the Bible).

1. Bažnyčios istorijos esmė

Istorija turi dvi puses – dieviškąją ir žmogiškąją. Iš Dievo pusės – tai Jo apreiškimas laike (kaip sukūrimas yra Jo apreiškimas erdvėje) ir nuoseklus beribės išminties, teisingumo ir malonės atsiskleidimas, laukiant Jo šlovės ir amžinos žmonijos laimės. Iš žmogiškosios pusės istorija yra žmonijos biografija ir laipsniškas, tiek normalus, tiek anormalus, visų jos fizinių, intelektinių ir moralinių galių vystymasis link visiškos pabaigos visuotiniame teisme, susilaukiant amžinųjų atlygių ir bausmių.Visuotinės istorijos samprata suponuoja krikščionišką Dievo vienybės ir bendro žmonių likimo idėją ir buvo nepažįstama senovės Graikijos bei Romos pasauliui. Istorinis požiūris, kuris nepastebi arba nuvertina dieviškąjį faktorių, atsiranda iš deizmo ir nuosekliai baigiasi ateizmu; o priešingas požiūris, ignoruojantis laisvą žmogiškąjį faktorių ir žmogaus moralinę atsakomybę bei kaltę, yra iš esmės fatalistinis ir panteistinis.

Žmogiškojo faktoriaus plotmėje reiktų išskirti ir šėtoniškąjį pradą, kuris kaip trečioji jėga įsikiša į žmonijos istoriją. Gundydamas Adomą Rojuje, Kristų – dykumoje, šėtonas pasirodo kaip Dievo antagonistas ir kiekvienoje didžiojoje epochoje siekia sužlugdyti atpirkimo planą ir Kristaus karalystės progresavimą, savo užmačioms naudodamas silpnus ir piktus žmones, tačiau galiausiai visuomet būna nugalimas aukščiausios Dievo išminties.

Plačiausias ir pats svarbiausias visuotinės istorijos tikslas yra JĖZAUS KRISTAUS ĮTVIRTINTA DIEVO KARALYSTĖ. Tai visapusiškiausia ir didingiausia institucija visame pasaulyje, tokia pat milžiniška kaip žmonija ir tokia pat ilgalaikė kaip amžinybė. Visos kitos institucijos yra skirtos jai tarnauti, ir pagal jos interesus valdomas visas pasaulis. Dievo karalystė nėra antraeilis Dievo sumanymas, nė vėliau įvykdytas sukūrimo plano pataisymas. Tai amžinas išankstinis numatymas, kontroliuojanti idėja, visų Jo kelių ir darbų pradžia, vidurys ir pabaiga. Pirmasis Adomas yra antrojo Adomo prototipas; kūrinija žiūri į atpirkimą kaip į vienintelę išeitį. Pasaulietinė istorija toli gražu neprilygsta kontroliuojančiai šventai istorijai ir tėra pastarosios reguliuojama bei privalo tiesiogiai arba netiesiogiai pasitarnauti jos tikslams ir iki galo gali būti suprasta tik centrinės krikščioniškos tiesos šviesoje ir išgelbėjimo plano kontekste. Tėvas, kuris nukreipia pasaulio istoriją, “patraukia prie Sūnaus”, kuris valdo bažnyčios istoriją, o Sūnus vėl veda atgal prie Tėvo, kad “Dievas būtų visa visame kame”. “Visa, – sako šventasis Paulius, – sutverta per Kristų ir Kristui. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi. Ir Jis yra Kūno – bažnyčios galva. Jis – pradžia, pirmgimis iš mirusiųjų, kad visame kame turėtų pirmenybę” (Kol 1,16-18). “Evangelija, – sako John von Müller, apibendrindamas visą jo gyvenimą trukusių istorijos studijų galutinę išdavą, – yra visų vilčių išsipildymas, visų filosofijų perfekcija, visų revoliucijų interpretacija, atsakymas visiems fizinio ir moralinio pasaulių tariamiems prieštaravimams; Evangelija – tai gyvenimas; Evangelija – tai nemirtingumas”.

Bažnyčios istorija yra dangaus karalystės žemėje pakilimas ir progresavimas, – Dievo šlovei ir pasaulio išgelbėjimui. Ji prasideda Adomo sukūrimu ir pažadu apie palikuonį, kuris sutraiškys gyvatei galvą, palengvinusiu Rojaus nekaltybės praradimą ateities viltimi apie atpirkimą iš nuodėmės prakeikimo. Bažnyčios istorija per paruošiamuosius apreiškimus tęsiasi per patriarchus, Mozę, pranašus ir pasiekia artimiausią Gelbėtojo šauklį, kuris rodė savo sekėjams į Dievo Avinėlį, naikinantį pasaulio nuodėmę. Tačiau ši istorijos atkarpa buvo tik įžanga. Teisingesnis jos pradžios taškas yra įsikūnijimas Amžinojo žodžio, kuris gyveno tarp mūsų ir apreiškė savo šlovę, šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos; vėliau seka Sekminių stebuklas, kai Bažnyčia pakilo kaip krikščioniška institucija, pripildyta pašlovinto Atpirkėjo Dvasios, ir jai buvo patikėtas tautų atsivertimas. Jėzus Kristus, Dievas-žmogus ir pasaulio Gelbėtojas, yra naujos kūrinijos autorius, siela ir galva Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas ir sužadėtinė. Jo asmuo ir darbai talpina visą Dievystės ir atnaujintos žmonijos pilnatvę, visą išgelbėjimo planą ir paaiškina visą istoriją nuo žmogaus sukūrimo pagal Dievo atvaizdą iki kūno prisikėlimo amžinajam gyvenimui. Tokia yra objektyvi bažnyčios istorijos koncepcija.

Subjektyviąja žodžio prasme, t.y. kaip teologinis mokslas ir menas, bažnyčios istorija yra tikslus ir autentiškas šios dangiškos karalystės pradžios ir progreso aprašymas. Bažnyčios istorija palaipsniui įprasmina mintimi ir išreiškia kalba savo išorinį ir vidinį vystymąsi nuo savo atsiradimo iki šių laikų. Tai nuolat besitęsiantis dviejų Viešpaties palyginimų – apie garstyčios grūdą ir raugą – komentaras. Bažnyčios istorija demonstruoja, kaip krikščionybė plinta po pasaulį ir tuo pačiu kaip ji persmelkia, transformuoja ir pašventina individą bei visas socialinio gyvenimo sritis ir institucijas. Taip bažnyčios istorija talpina ne tik išorinius krikščioniškojo pasaulio pasiekimus, bet ypač jo vidinį patyrimą, religinį gyvenimą, jo intelektinę ir moralinę veiklą, konfliktus su bedievišku pasauliu, sielvartus ir kentėjimus, džiaugsmus ir triumfą prieš nuodėmę ir paklydimą. Ji aprašo žygdarbius tų tikėjimo didvyrių, kurie “nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus”. Iš Jėzaus Kristaus, nuo Jo apsireiškimo kūne, ėmė trykšti ir tebetrykšta nesustabdoma dieviškos šviesos srovė, kuri ir toliau vis stipriau ir plačiau liesis per puolusios žmonijos dykumą; ir viskas, kas iš tiesų didinga, dora ir šventa bažnyčios istorijos metraščiuose, yra tik dėl Jo Dvasios impulso. Jėzus Kristus yra viso progreso pasaulyje smagratis. Tačiau pasaulyje Jis veikia per nuodėmingus ir klystančius žmones, kurie, nors kaip sąmoningi ir pasirinkimo laisvę turintys individai yra atsakingi už visus savo veiksmus, vis dėlto priversti norom ar nenorom tarnauti didžiajam Dievo tikslui. Kaip Kristus savo gyvenimo kūne dienomis buvo paniekintas, išjuoktas ir nukryžiuotas, Jo bažnyčia taip pat puolama ir persekiojama tamsos jėgų. Todėl krikščionybės istorija apima ir Antikristo istoriją. Bažnyčios istorija atskleidžia ne tik nenutrūkstantį gelbstinčios jėgos veikimą bei dieviškos tiesos ir šventumo manifestacijas, bet ir didžiulę galybę baisaus iškrypimo ir paklydimo. Kovojančiai bažnyčiai pagal pačią savo prigimtį tenka nuolat grumtis su pasauliu, kūnu ir velniu tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Kaip Judas sėdėjo tarp apaštalų, taip ir “nuodėmės žmogus” sėdi Dievo šventykloje; ir kaip netgi Petras išsižadėjo Viešpaties, nors paskui karčiai raudojo ir atgavo savo šventą tarnystę, taip ir daug kitų mokinių per visus amžius Jo išsižadėjo savo žodžiais ir darbais.

Tačiau, kita vertus, bažnyčios istorija liudija, jog Dievas visuomet stipresnis už šėtoną ir Jo šviesos karalystė pažemina tamsos karalystę. Liūtas iš Judo giminės sutraiškė gyvatės galvą. Su Kristaus nukryžiavimu Jo prisikėlimas taip pat visuomet naujai atsikartoja per Jo bažnyčios istoriją žemėje; ir dar niekad nebuvo nė dienos, kuri neliudytų Jo buvimo ir jėgos, nukreipiančios viską pagal Jo šventą valią. Mat Jis gavo visą galią danguje ir žemėje savo žmonių gerovei ir iš savo dangiškojo sosto valdo netgi savo priešus. Patikimas, istorijos patvirtintas pažado žodis užtikrina mus, jog visi iškrypimai, erezijos ir schizmos dangiškos išminties ir meilės vedimu privalo pasitarnauti tiesos, šventumo ir taikos triumfui, kol paskutiniame teisme Kristaus priešai atsidurs po Jo kojomis ir Jis nenuginčijamai valdys teisumo ir taikos skeptru, o Jo bažnyčia realizuos savo prigimtį ir likimą -kaip “Jo pilnatvę, kuri pripildo visa visame kame”. Tuomet ir pati istorija, pilna įtempto ir nuolatinio vyksmo, užleis vietą tobulumui, ir laiko tėkmė sustos bei nurims, pasiekusi amžinybės okeaną. Tačiau ši ramybė taps aukščiausia gyvenimo ir aktyvumo forma Dieve ir dėl Dievo.

Views All Time
Views All Time
2039
Views Today
Views Today
1
0 0