Išmestieji į Airiją
Daugelį papiktinusi frazė, jog negalima vieno susikompromitavusio veikėjo išmesti į gatvę, nėra tiksli. Kalba atsilieka nuo gyvenimo. Nūnai valstybė išmeta savo piliečius ne į gatvę, o į Airiją. Masiškai. Kas atsitiko, kad sulaukę 17-tų atkurtos valstybės metų, visi su nerimu klausiame: ar išliks lietuvių tauta? Toks klausimas buvo suprantamas Simono Daukanto ar Jono Basanavičiaus laikais, kai Lietuva ir valstybė buvo keliama iš kapo duobės, jis neskambėjo disonansu ir okupacijos naktyje. Bet dabar, kai Lietuva yra NATO valstybė ir Europos Sąjungos narė, kuriai nebaisūs išorės priešai? Iš tikrųjų – atsakymas teisingas – lietuvių tautai didžiausios grėsmės kyla pačioje Lietuvoje. Ir čia veltui ieškotume atpirkimo ožių, nes jų paprasčiausiai nėra. Aktualumą prarado net didžiausias carizmo laikų ir sovietų okupacijos baubas – rusifikacija. Paskutiniais sovietiniais okupacijos – 1989 metais Lietuvoje gyveno 9,4 proc. rusų – pats didžiausias skaičius XX amžiuje. 2001 m. jų teliko 6,3 proc. Palyginimui: 1989 m. lenkai Lietuvoje sudarė 7,0 proc. gyventojų, žydai – atitinkamai 0,3 ir 0,1 proc. Tad dėl lietuvių tautos nelaimių net žydų, kaip buvo įprasta Vidurio Rytų Europoje, negalėtume apkaltinti. Kalti mes esame patys. Arba mūsų pačių išrinkti politikai.