Prezidentas mūsų politinėje sistemoje atlieka balanso, pusiausvyros tarp įvairių politinės galios centrų vaidmenį. Lietuva pernelyg maža šalis, kad jai vadovautų didelių galių turintis prezidentas, kaip JAV ar Prancūzijoje. Dabar Konstitucijoje numatytų galių visiškai pakanka, kad prezidentas būtų svari figūra mūsų politiniame gyvenime, ypač turint galvoje, kad politinių jėgų išsidėstymas, Seime dažnai būna tikrai fragmentiškas. Juolab matant mūsų visuomenės fragmentiškumą, sunku tikėtis, kad ateityje bus kitaip.

Jei būtų atsižvelgta į politikų, politologų siūlymus, rinkti prezidentą Seime, tai šis pusiausvyros taškas būtų pažeistas. Ar šie pasiūlymai nereiškia ir to, kad politikai norėtų „kišeninio prezidento“?

Įsivaizduokime, kad, kaip siūlo ne vienas, prezidentą renka Seimas. Tokiu atveju valstybės vadovas atstovautų tik valdančiajai daugumai, nes be jos pritarimo negalėtų būti patvirtinta jokia kandidatūra. Būtent patvirtinta, nes šis postas taptų ilgų derybų, užkulisinių sandorių objektu, ir kalbos apie rinkimus būtų tik formalumas, kaip dabar vyksta su Seimo pirmininko rinkimais.

Rezultatas nesunkiai prognozuojamas: prezidentu taptų Viktoro Muntiano, Artūro Paulausko, Arūno Valinsko sukirpimo veikėjas, neturintis didelio autoriteto tiek tarp gyventojų, tiek tarp pačių politikų. Pavyzdžiui, ar tokia rinkimų tvarka sumažintų Rusijos įtaką? Abejonių yra užtektinai. Juk daug lengviau yra susitarti su kelių partijų lyderiais, nei apkvailinti du milijonus piliečių… Seimo rinktas prezidentas būtų klusnus parlamento valios vykdytojas.

Kaip ir tuo atveju, jeigu jis būtų kokios nors partijos narys (kaip dabar madinga diskutuoti). Jei tikėtume apklausomis, – partijos pati nepopuliariausia institucija šalyje. Prezidento partinė priklausomybė sumažintų šios institucijos vertę visuomenės akyse. Juk neišvengiama, kad toks prezidentas liktų susaistytas įsipareigojimų partijai, susietas su partiniu aparatu. Toks prezidentas nebūtų jokia atsvara vyraujančioms politinio gyvenimo tėkmėms.

Todėl naudinga būtų pasvarstyti, kad apskritai net kandidatai į šalies vadovo postą nepriklausytų jokiai partijai. Tuo ši institucija liktų aukščiau siaurų grupinių interesų, ir nesvarbu, kokia politinė srovė vyrautų įstatymų leidžiamojoje ar vykdomojoje valdžioje. Prezidentas galėtų likti, kiek tai įmanoma, bešališkas. Mūsų politiniame gyvenime prezidentas turi tapti moralios politikos, kurios ilgesys yra persmelkęs šalies visuomenę, įkūnijimu.

Tad vertėtų apsispręsti, kokio prezidento norime. Akivaizdu, kad dažniausiai savo lūkesčius siejame su stipria, energinga, veiklia asmenybe. Ir esame teisūs. Būtent asmenybių, kurios istorinių pervartų akivaizdoje įkvėptų tautą, tarp penkių mūsų prezidentų ir pasigendame. Maža to, du jų net kėlė grėsmę šalies saugumui… Kad ir kokios būtų prezidento galios, kaip jis būtų renkamas, svarbu, kad jis būtų iškilus asmuo ir demokratas, į kurį galėtume pasiremti.

Views All Time
Views All Time
2068
Views Today
Views Today
1
0 0