Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. I dalis

Kokiame laike, kiek tūkstančių ar šimtų metų atgal, reikėtų ieškoti miesto pradžios? Neretai miesto istorija pradedama kartu su seniausiais žmonių paliktais pėdsakais. Suprantama, pirmi žmonės atklydę į Palangos apylinkes neatmenamais laikais, neturėjo nieko bendra su šiandieniniais palangiškiais, tačiau gal neatsitikytinai šiuolaikiniuose miestuose yra randamos gyvenvietės, kuriose žmonės pastoviai gyveno net tūkstančius metų. Dar akmens amžiuje žmonės apsistodavo ne bet kur, jie pasirinkdavo vietas, kur galėjo gyventi saugiai ir sočiai, kur buvo patogu statytis būstus. Jei negandos ir priversdavo pasitraukti iš apgyventų vietų, neretai jie sugrįždavo čia po šimtmečių.

Geologai kartu su archeologais yra nustatę, jog yra ryšys tarp Lietuvos geologinės sandaros, nuo kurios priklauso reljefas, dirvožemio savybės, klimatas ir gyventojų etninių grupių išsidėstymas. Yra manoma, kad geologinė sandara, tiesiogiai ar netiesiogiai per gamtinę sistemą darė įtaką gyvenimo sąlygoms, formavo žmonių fizines savybes, darė įtaką kalbai ir kultūrai. Taip būna tik tada, jei žmonės ilgai gyvena vienoje vietoje ir yra uždari kitų kultūrų bei žmonių įtakai. Geologinės sandaros ypatybių įtaka formuojantis kultūrinėms -etnografinėms srtitims Lietuvoje pastebima jau nuo neolito.

Lietuvos kristalinio pamato sandara nėra vienalytė – išsiskiria Vakarų Lietuvos masyvas ir Rytų Lietuvos raukšlėtoji zona – ten uolienos yra skirtingų tipų, skirtingos kilmės ir kitaip orientuotos. Šiose regionuose skiriasi ir geofizinių laukų (gravitacinio ir magnetinio) intensyvumas ir orientavimas. Kristalinis pamatas baigė formuotis maždaug prieš 1,5 milijardo metų, tačiau įvairūs geologiniai procesai Lietuvos teritorijoje vyko ir toliau. Vakarų Lietuvoje paskutiniuosius 500 milijonų metų grimzdo – taip susidarė įduba, vadinama Baltijos sineklize. Joje nuosėdinių uolienų storis virš kristalinio pamato siekia 2,3 km, tuo tarpu rytų Lietuva yra jau šios įdubos šlaite, ir pietinėje dalyje virš kristalinio pamato nuosėdos yra nugulusios tik 200 m storiu.

Paskutinysis ledynas tirpdamas prieš 15000 – 10000 metų gerokai pakeitė Lietuvos geologinį veidą, tačiau regioniniai skirtumai išliko. Rytų Lietuvoje, kur buvo ledyno pakraštys, yra daug ištęstų moreninių kalvynų ir smėlingų lygumų – zandrų. Vidurio Lietuvoje, kur stūksojo pats ledyno kūnas, plyti lygumos. Vakarų Lietuvoje moreninių kalvų ir ledyno tirpsmo palikti dariniai – daugiausiai kalvos- yra įvairių krypčių, jų ruožai trumpi. Pajūryje dar ilgą laiką buvo išlikusios dvi ledyno plaštakos, kurios tirpdamos suformavo du moreninių kalvų lankus – Priekulės -Karklininkų ir Virkštininkų-Lazdininkų.

Paminėti geologiniai vyksmai truko milijonus metų ir, atrodytų, neturi nieko bendra su Palanga ir palangiškiais, tačiau taip nėra, nes kaip jau minėjome, geologinės struktūros įtakoja etnosą. Be to, tolimųjų geologinės praeities kataklizmų atgarsiai tebeaidi ir šiandien. Ledynams nutirpus žemės pluta pradėjo kilti – Estijoje žemė iškilo iki 40-60 m, Kuršo pusiasalyje 15-30 m, o Lietuvos pajūryje iki 13-14 m. Ilgainiui ledynų įtaka žemės plutos judėjimui blėso, tačiau dėl tektoninės struktūros netolydumo žemės pluta nerimsta ir dabar. Palangos – Klaipėdos apylinkėse žemės pluta dar ir dabar smunka, tiesa, mažiau kaip 1 mm per metus. Pasaulinio vandenyno lygis, priešingai, kasmet pakyla 1 – 1,5 mm. Šie judesiai atrodytų tokie maži, jog jų ir minėti neverta, tačiau yra ne taip. Tuos judesius sudėję matome, kad Palangos pakrantes vanduo puola pakildamas kasmet mažiausiai 1,5 mm. Per 100 metų tai sudaro 15 cm, o per 500 metų net apie 75 cm. Tolimoje praeityje jūros lygis ties Palanga kito ne taip tolygiai – Baltijos jūros istorijoje yra daug transgresijų (vandens įsiveržimų į sausumą) ir regresijų (vandens atsitraukimų). Paskutinis ryškesnis toks jūros lygio pakilimas yra žinomas Litorinos 4-osios transgresijos vardu. Vanduo pradėjo pulti sausumą apie 1,5 tūkst. metų pr. Kristų ir nesitraukė iki pat X-XI amžiaus. Apie 500 metus pr. Kr., prasidedant ankstyvajam geležies amžiui Lietuvoje, vanduo Palangos apylinkėse buvo apie 2,5 m aukščiau dabartinio jūros lygio. Šiai transgresijai baigiantis, vikingų laikais, apie 1000 metus, jūra ties Palanga vis dar buvo visu metru aukščiau kaip dabar. Dar aukščiau jūros vanduo ties Palanga buvo pakilęs trečiosios litorininės transgresijos metu (apie 4000 – 2700 m. pr. Kristų) – tuometinės jūros kranto liniją dabar žymi beveik 6 m aukštyje esančios pakrančių terasos. Dar ankstyvesnis Baltijos jūros etapas beveik sutampa su mezolito (vidurinio akmens amžiaus) Pabaltijyje pradžia. Galima sakyti, kad mezolitas prasidėjop katastrofa, 8213 m. pr. Kr. dabartinės Švedijos vietoje į okeaną prasiveržė Baltijos ledyninio ežero (10214-8213 m. pr. Kr.) vanduo. Daugeliu milžiniškų krioklių Baltijos vanduo garmėjo į gerokai žemiau buvusį vandenyną ir po kiek laiko smarkiai apnuogino buvusio ledyninio ežero krantus. Krantai ties Palanga, lyginant su dabartiniais, iškilo iki 60-70 meterų – gimė Joldijos jūra. Vėliau ją pakeitė Ancyliaus, Litorinos jūros, vandens lygis vėl sukilo. Joldijos jūros buvusi kranto linija ties Palanga šiuo metu yra toli jūroje.

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999

Views All Time
Views All Time
3988
Views Today
Views Today
1
0 0